Spėja ir dainuoti, ir vaikus gimdyti

Kviestinė dainininkė

A.Širvinskaitė jau buvo pasiekusi karjeros aukštumas, kurias vainikavo tokie vaidmenys, kaip Dalia iš Balio Dvariono operos „Dalia“ ar Tatjana iš Piotro Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“, kai netikėtai gimtąjį Vilnių išmainė į pajūrį.

„Į Palangą mane išsivežė sutuoktinis, nes ten jis gavo geras darbo sąlygas. Mano vyras yra Klaipėdos respublikinės ligoninės Anesteziologijos-reanimatologijos skyriaus vadovas. Vis tiek jis yra pagrindinis šeimos išlaikytojas, todėl su vaikais mes išvažiavome paskui jį. Jeigu kiti emigruoja į Angliją ar Airiją, tai aš emigravau Lietuvoje. Ir migruoju dabar: Kaunas, Vilnius, Palanga, Klaipėda. Kadangi iš mūsų trio smuikininkė Miglė Dikšaitienė gyvena Vilniuje, o pianistė ir akompaniatorė Rūta Blaškytė neseniai persikėlė į Kauną - taip ir važinėjame iš vieno miesto į kitą“, - pasakoja A.Širvinskaitė.

Grįžus į gimtąjį Vilnių, kur gyvena tėvai, dainininkei pirmiausiai norisi pasivaikščioti Gedimino prospektu, pasižiūrėti, ar miestas smarkiai pasikeitęs. Moteris nesutinka, kad didžiąją operos sceną yra išmainiusi į jaukų šeimyninį gyvenimą. „Aš suspėju daryti viską - ir karjerą, ir vaikus gimdyti, ir būti šeimoje. Žinoma, persikrausčiusi į Palangą daug laiko praleidau augindama mažiausią vaiką Joną, bet kartu ir dainavau. Klaipėdos muzikiniame teatre paruošiau Grafienės vaidmenį J.Štrauso operetėje „Vienos kraujas“, Dž.Pučinio vieno veiksmo operoje „Sesuo Andželika“ sudainavau Andželiką, o J.Štrauso „Šikšnosparnyje“ atlikau Rozalindą. Taip pat rengiu ir kamerinės muzikos koncertus“, - apie savo muzikinę veiklą pasakoja dainininkė.

Tiesa, tėvui kompozitoriui Juozui Širvinskui iš pradžių buvo nedidelis šokas, kad dukra keliasi į Palangą. „Esu kaip kviestinė dainininkė, pavyzdžiui, kaip pas mus atvažiuoja atlikėjai koncertuoti iš užsienio, lygiai taip pat aš atvažiuoju dainuoti iš Palangos. Tačiau nesijaučiu nuskriausta, nes tikrai gyvenu tokiame mieste, kur oras grynas, nėra jokia streso, nėra automobilių spūsčių, vaikams darželiai, mokyklos čia pat vietoje, niekur vežioti nereikia. Va tas laikas ir susitaupo“, - gyvenimo mažesniame mieste pranašumus vardija dainininkė.

Didžiausi gerbėjai

A.Širvinskaitė dviejų vyresniųjų vaikų susilaukė su pirmuoju vyru, jis žuvo avarijoje, kai moteriai tebuvo 28-eri, o mažesniųjų tėvas - antrasis sutuoktinis, gydytojas Nerijus Ruškys. Kaip jis, būdamas medikas, žvelgia į savo žmonos profesiją? „Vyrui patinka muzika, jis vis tiek lankosi mano koncertuose. Manęs pasiklausyti susirenka visa šeima - jie yra didžiausi mano gerbėjai“, - džiaugiasi dainininkė.

Labiausiai A.Širvinskaitę nustebino aplinkinių įsivaizdavimas, kad ji, susilaukusi keturių vaikų, turės kone atsisveikinti su dainininkės karjera. „Man buvo šokas, kad taip žmonės reaguoja. Kodėl kiti gali spręsti, kas su manimi bus, jeigu jie nežino, kas aš esu per žmogus, kokia mano valia stipri? Negali niekas spręsti! Kaip tik džiaugtis reikia, kad turiu tiek vaikų, taip sakant, Lietuvai užaugini, ne sau augini. Norisi, kad jie būtų dori, geri, kultūringi žmonės, naudingi savo šaliai, nepamirštantys savo istorijos. Ir Vyriausybė turėtų labiau atsisukti į šeimas: skatinti susilaukti daugiau atžalų, daryti kažkokius žingsnius, kad žmonėms, turintiems didesnes šeimas, būtų suteikta lengvatų“, - akcentuoja daugiavaikė mama.

A.Širvinskaitė įsitikinusi, kad jaunos solistės visai be reikalo atidėlioja motinystės džiaugsmus ir rūpesčius. „Svarstyklės svertai turi pasiskirstyti po lygiai - reikia ir karjeros, ir šeimos, ir vaikų - gal ne tiek daug, kiek aš turiu. (Šypsosi.) Aš esu iš trijų vaikų šeimos - dar turiu du brolius. Mūsų šeimoje visada buvo sakoma, kad šeima yra didelė vertybė, o dabar visuomenėje prigijusios kitokios vertybės, nepasakyčiau, kad labai geros, nes akcentuojami materialūs dalykai - pinigai ir karjera. Gerai, dirbi dirbi, o kas po to? Lieki vienas. Kaip esu skaičiusi, jeigu vyras iki 40 metų nesusituokia, tai jo namuose apsigyvena vaiduokliai“, - juokiasi solistė.

Ar būtų laiminga, jeigu neturėtų vaikų, bet užtat Lietuvoje būtų garsiausias sopranas? Dainininkė ilgai negalvoja... „Ne! Kai ateina ir pasako: „Mama, aš tave labai myliu. Arba Motinos dienos proga tau sukuria tokį plakatą, kur suklijuoja daug nuotraukų, dar įteikia gėlių ir dar parašo gražius žodžius - gerbėjai nepadarys tokių plakatų, kad galėtum ant sienos pasikabinti. Aš esu labai laiminga turėdama keturis vaikus. To į nieką neiškeisčiau - nei tų bemiegių naktų, nei likimo siųstų išbandymų. Užtat turiu įdomų gyvenimą“, - sako moteris.

Trumpas solisto žydėjimas

A.Širvinskaitė su trimis kolegėmis (moterų trio vadinasi „RAMuzika“) rengia programą Pažaislio muzikos festivaliui, ką tik koncertavo Užutrakio dvare su prancūziškos muzikos programa „Paryžiaus akvarelės“. „Šiaip esu baigusi Vilniaus J.Vienožinskio dailės mokyklą. Iš pradžių stojau į dailę, o ne į muziką, bet neįstojau. Nuo mažens norėjau šokti, dainuoti, vaidinti, tačiau nebuvau drąsi. Bijodavau lipti į sceną, tačiau namuose maivydavausi prieš veidrodį. Galiausiai tuometinėje Lietuvos muzikos akademijoje baigiau parengiamuosius kursus pas docentę Nijolę Mameniškienę ir profesorę Reginą Maciūtę, magistro studijas baigiau pas prof.Ireną Milkevičiūtę. Toliau tobulinausi Operos studijoje pas Virgilijų Noreiką. Daug dirbau su senoviškos muzikos ansambliu „Musica Humana“ - tai buvo mano pradžia dar prieš operos studijas“, - apie kelią į muzikos pasaulį pasakoja Aistė.

Operos solistė dar neatliko savo svajonių vaidmens... „Noriu suvaidinti Toską, jeigu ji bus kada pastatyta, nes labai myliu Dž.Pučinio muziką ir mano charakteris labai panašus kaip Toskos. Dar kol išvaizda leidžia, vis tiek lauki ir tikiesi vaidmenų, nes operos dainininko žydėjimas labai trumpas. O dar kiek trunka visas subrendimas, kol tu žydi, tavo aparatas - balsas - dar yra neparuoštas, kad galėtum laisvai dainuoti, o kai šiek tiek subręsti, atrodo, jau viskas išeina, bet raukšlių pradeda atsirasti“, - šypsosi A.Širvinskaitė.

Jos 17-metė dukra Birutė mokosi džiazo Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokykloje, kur moteris dirba solinio dainavimo mokytoja. „Mano dukra buvo užsidegusi stoti į muziką. Sakau, muzika tau gali būti kaip hobis, verčiau baik rimtesnę specialybę, kad stovėtum tvirtai ant kojų, muzikuoti galėsi paskui, nes dainininko kelias yra labai sunkus - daug ir įtampos, ir streso, ir nusivylimų, ir pakilimų. Man labai keista, kaip čia daugelis nori būti dainininkais. Kai mokėmės Muzikos akademijoje, mes irgi galvojome, kad visi būsime operos solistais ir dainuosime tik didžiojoje scenoje. Bet ne visi baigia ir ne visi patenka. Reikia dirbti daug metų. Kaip sportininkas turi nuolat treniruotis - tavo aparatas turi dirbti visą laiką. Tik kažkiek laiko nedirbsi, neklausysi muzikos ar nesidomėsi, ir viskas“.

A.Širvinskaitė prisipažįsta, kad sunkiausiais gyvenimo momentais, kai užklupo klastinga pirmagimio liga ar kai žuvo sutuoktinis, ją vis dėlto gelbėdavo muzika. „Mano vaikas šešių mėnesių buvo operuotas ir kad sumažinčiau begalinį skausmą, nes vieni gydytojai sakė, kad jis negyvens, kiti sakė, kad gyvens, palatoje su juo būdama aš visąlaik dainuodavau, nes taip buvo lengviau ištverti. Suprantu, kad aš esu tvirta, nes, kai buvau dar trečio kurso studentė ir jau auginau du vaikus, žuvo mano vyras. Sūnui tada buvo šešeri, o dukrai dveji. Kai patiri skaudžių išgyvenimų, pradedi visai kitaip žiūrėti į gyvenimą. Kas iš pradžių atrodydavo svarbu - drabužiai ar brangūs papuošalai, visa tai praranda esmę. Tais sunkiais momentais man padėjo šeima - vaikai, tėvai, broliai“, - prisipažįsta moteris, atlaikiusi skaudžius likimo smūgius.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“