Sovietų saugumas buvo bejėgis užgožti poeto Vytauto Mačernio talentą

Jis tuomet ėjo tik 24-uosius savo gyvenimo metus.

Šiandien skaitytojams norime papasakoti apie tai, kaip sovietų okupantai net ir po Vytauto Mačernio mirties vengė poeto kūrybos, o KGB išsijuosęs dergė žemaičių genijaus atminimą.

Rodos, 1966-ieji buvo tie metai, kai pro visokias kliūtis, šmeižtus ir draudimus okupuotoje Lietuvoje vargais negalais viešumon prasiskverbė poeto V. Mačernio eilės.

Literatūros kritiko ir literatūrologo Vytauto Kubiliaus pastangomis tais metais V. Mačernis buvo grąžintas į lietuvių literatūrą  –„Poezijos pavasario“ leidinyje išspausdinti keli jo eilėraščiai.

Bet po gero pusmečio, 1967 m. vasario 3-iąją, KGB įgaliotinis Plungės rajone papulkininkis Albinas Černeckis, matyt, turėjęs specialiąją užduotį, Lietuvos KGB antrosios valdybos ketvirtojo skyriaus viršininkui papulkininkiui Valerijui Ginko nusiuntė tokį sukurptą pranešimą: „Tęsiant patikrinimą, išsiaiškinta, kad Vytautas Mačernis yra kilęs iš bajorų šeimos, jo tėvai turėjo 140 ha žemės.

Mačernis mokėsi Kauno ir Vilniaus universitetuose, rašė beidėjiškus lyrinius eilėraščius. 

V. Mačernio brolis Vladas Mačernis 1941 m. buvo baltaraištis ir vadovavo Varduvos tardymo komisijai, o vėlesniais metais buvo lietuvių nacionalistinėje gaujoje, ten jis ėjo Telšių rinktinės kontražvalgybos viršininko pareigas.

1948 m. čekistinės ir karinės operacijos metu užmuštas.

Sesuo Valė Mačernytė-Šilinskienė taip pat buvo lietuvių nacionalistų gaujoje. Ji 1948 m. buvo nuteista 25-eriems metams pataisos darbų lagerio.

Brolis Aloyzas ir motina buvo ištremti į tolimuosius SSSR rajonus“.

Matyt, sovietų saugumas ėmė ruoštis tramdyti „buržuazinio raugo inteligentėlius“. Tuo labiau, kad ir tarp tų inteligentų, rašytojų ir poetų buvo visokių. 

Apie tai byloja, kad ir toks literatūros kritiko V. Kubiliaus dienoraščio fragmentas: „Nesibaigia kampanija dėl Mačernio. Mieželaitis pareiškė CK, kad jis negali spausdintis greta tokio poeto kaip Mačernis.

Macevičius taip pat pareiškė, kad jis negali spausdintis greta tokio poeto, kuris skelbė fašistinę katarsio teoriją.

Aš replikavau, kad ši teorija Aristotelio, kad jai 2000 (metų – aut. pastaba).

Vis tiek ji fašistinė. […] Mačernio negalima spausdinti, Tysliavos taip pat, nes jie netarybiniai“.

Gal ir vėl būtų užgniaužtas V. Mačernio kūrybos palikimas, jei ne „Amerikos balsas“, tais pačiais 1966-aisiais pradėjęs skelbti ne tik V. Mačernio eilėraščius, bet ir ėmęs pasakoti apie JAV vykstančius renginius, skirtus 45-ajam poeto gimtadieniui.

O Plungės saugumiečiai vėl inkščia ir stuksena pranešimą Vilniaus kagėbistams, nes patys bijo ko nors savarankiškai imtis: „1966 m. vasarą radijo stotis „Amerikos balsas“ plačiai propagavo poeto Vytauto Mačernio veiklą.

Reakcingieji lietuvių emigrantų sluoksniai rengė „piknikus“ ir susitikimus, kuriuose buvo skaitomi Mačernio eilėraščiai, jis buvo aukštinamas kaip Lietuvos patriotas, tapęs „raudonųjų auka“.

Reakcingų užsienio laikraščių iškarpos su rašiniais apie iškilmes Mačerniui atminti buvo nusiųstos jo motinai, gyvenančiai Plungės rajono Šarnelės kaime.

Tas iškarpas persiuntė kažkokia Striaupienė, gyvenanti Telšiuose, Daukanto g. 20“.

Bet labiausiai KGB rūpėjo išsiaiškinti, kas ir kaip į užsienį iš Lietuvos išgabeno žemaičių poeto kūrinius. Juk 1947 m., V. Sauliaus pastangomis, Italijoje išleista kukli knygelė – V. Mačernio „Vizijos“, 1951 m. JAV lietuvių išeivių poezijos antologija „Žemė“, be kitų keturių poetų, spausdino ir V. Mačernį.

O 1961 m. Čikagoje išleista V. Mačernio lyrikos knyga „Poezija“, kurią redagavo Kazys Bradūnas.

„Galvodami apie tai, išsiaiškinome Mačernio žūties priežastis. Pasirodo, 1944 metų spalio 7 d. jis ketino pabėgti kartu su besitraukiančiais vokiečiais, bet Varduvoje (buvusioje Žemaičių Kalvarijoje) buvo atsitiktinai užmuštas netoliese sprogusio artilerijos sviedinio. 

Savo eilėraščius Mačernis užkasė į žemę šalia namo. Pokario metais užrašus iškasė ir su savimi pasiėmė tokia Vildžiūnaitė (buvusi poeto sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė – aut. pastaba), gyvenanti Kaune.

Ji dalį eilėraščių kažkokiu būdu perdavė į JAV, kur buvo išleista knyga.

Leidinį finansavo buvęs Mačernio mokslo draugas Albinas Šmulkštys, dabar gyvenantis Amerikoje“, – Vilniui raportavo plungiškis KGB papulkininkis A. Černeckis.

Padrąsinti „Poezijos pavasaryje“ išspausdintų eilių, Telšių literatai 1966 m. vasarą prie poeto kapo, Šarnelės kaimo kalnelyje, surengė minėjimą, kurio metu skambėjo V. Mačernio eilėraščiai, jo artimieji dalijosi atsiminimais, o jo motinai Elžbietai Mačernienei buvo įteiktas „Poezijos pavasario“ leidinys, tapęs pirmuoju laipteliu į oficialų jos sūnaus pripažinimą.

„ Manome, jog tie asmenys, kurie čia išvardyti ir susiję su renginiais, skirtais Mačerniui, ėmė pamėgdžioti imperialistinius propagandistus, jų sąmonei darančius tam tikrą įtaką.
– A. Černeckis

Tą įsimintiną poeto minėjimą savaip traktavo plungiškiai saugumiečiai. 

„1966 metų liepos 27 d. agentas „Vasia“ pranešė, kad į Šarnelės kaimą buvo atvykę Telšių miesto rašytojai.

Jie aplankė Vytauto Mačernio kapą, pagerbė jo atminimą.

Kitas agentas padėjo išsiaiškinti, jog 1966 m. liepos 17 d. grupė Telšiuose gyvenančių jaunųjų rašytojų: Teklė Kryževičiūtė (ją už antisovietinių eilėraščių kūrimą 1962 metais KGB organai „profilaktavo“), Budginas, Kneita, Kazragis ir Simonavičienė savo iniciatyva, nepranešę rajonų partijos komitetams ar rajonų vykdomiesiems komitetams, susirinko prie Mačernio kapo.

Ten jie taip pat pakvietė vietinių gyventojų ir pagerbė jo atminimą.

Kalbėjusieji prie kapo propagavo Mačernio „nuopelnus“ liaudžiai. 

Nors „Aušros“ kolchozo partinei organizacijai ir administracijai gerai žinoma Mačernio praeitis, nors buvo pasipiktinta susirinkimu prie jo kapo, vis dėlto jokių priemonių nesiėmė ir apie tai nepranešė.

Šiuo klausimu informuoti Plungės ir Telšių rajonų partijos komitetai bei KGB Telšių skyrius, kuris ėmėsi atitinkamų priemonių.

Savo ruožtu manome, jog tie asmenys, kurie čia išvardyti ir susiję su renginiais, skirtais Mačerniui, ėmė pamėgdžioti imperialistinius propagandistus, jų sąmonei darančius tam tikrą įtaką“, – taip savo pranešimą aukštesnėms instancijoms baigia KGB papulkininkis A. Černeckis.

Kaip bebūtų šmeižę ir niekinę poetą, vis dėlto sovietų valdžia turėjo pripažinti, jog prieš talentą ji – bejėgė.

Matyt, bijodama dar didesnių žmonių susibūrimų ir galimų protesto akcijų, okupuotos Lietuvos valdžia nebeprieštaravo, kad 1970 m. būtų išleista V. Mačernio poezijos ir vertimų knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“.

Šiandien Plungės rajone, Šarnelės kaime, gimęs ir brendęs V. Mačernis dažnai jau pavadinamas lietuvių poezijos genijumi.

Jo plunksnai priklauso daugiau kaip 200 įstabiausių eilėraščių – gerokai daugiau net ir už patį Maironį, kuris kažkada ištarė: „Nebeužtvenksi upės bėgimo…“