Sophi Gilliland: "Leisti vaikus į mokyklą - tolygu atiduoti vilkams"

Sophi Gilliland, LCC tarptautinio universiteto dėstytojo Garretto Gilliland žmona, - netradicinė mokytoja, bent jau Lietuvai. Moteris nėra dirbusi jokioje valstybinėje ar privačioje mokykloje, tačiau turi ne vienerių metų vaikų mokymo namuose patirtį.

Kokio amžiaus Jūsų šaunusis ketvertukas?

Bazui - penkiolika, Ezrai - vienuolika, Sonshyne - 7, Hevenlee - 5.

Kodėl nusprendėte vaikus mokyti namuose?

Neplanavau mokyti vaikų namuose, bet taip atsitiko. Į Lietuvą atvykome prieš ketverius metus. Vyresnysis sūnus tuomet buvo penktokas, jaunesnis - antrokas. Ketinome būti čia tik vienerius metus, tad leisti į lietuvišką mokyklą nenorėjome. Manėm, kad grįžę į Kaliforniją berniukai galės tęsti mokslus savo mokykloje. Tiesa, vieną semestrą Bazas ir Ezra lankė užsiėmimus mokykloje "Universa via", tačiau jiems nepavyko adaptuotis. Su jais nelabai gražiai elgėsi kiti vaikai - nežinau kodėl. Bet mums tai ir nebuvo labai svarbu, nes po metų išties grįžome į Kaliforniją. Namuose išbuvome vienerius metus. Kai vėl atvykome į Klaipėdą, sūnus išleidome į "Vaivorykštės tako" mokyklą: čia jiems buvo smagu, jie susirado bendraamžių draugų, tačiau mokslai sekėsi nekaip. Mums reikėjo kažko kitko. Štai tuomet ir nusprendėme mokyti juos namuose.

Ar visi Jūsų vaikai mokosi namuose?

Pernai dirbau su visais keturiais - prireikė ir Garretto pagalbos, bet šiuo metu vienintelis tikrasis mano namų mokinys - Ezra. Hevenlee iki pietų būna lopšelyje-darželyje "Drugelis", o Sonshyne šiais metais panoro eiti į mokyklą. Ji - Simono Dacho pagrindinės mokyklos pirmokė, papildomai lanko J. Karoso muzikos mokyklą - mokosi griežti smuiku. Bazas pasirinko studijuoti nuotoliniu būdu - mokosi aštuntos klasės kursą pagal vadovėlius, testus, kuriuos jam siunčia iš Amerikos.

Leidžiate vaikams patiems pasirinkti, kaip mokytis?

Taip, tačiau įsipareigoti turi metams. Mokslo metų pabaigoje Sonshyne turės pasirinkti, ar toliau lankyti lietuvišką mokyklą, ar mokytis namuose.

Kaip sekasi mergaitėms?

Puikiai. Jos negalėjo sulaukti, kada baigsis žiemos atostogos: viena norėjo į darželį, o kita - į mokyklą, - šypsosi. - Abi dukrelės jaučia didžiulį alkį mokslui. Taip, kaip jų nereikėjo siųsti į mokyklą, kad išmoktų vaikščioti, rodos, taip pat be didžiulių pastangų jos mokosi skaityti, rašyti. Hevenlee pati paprašė išmokyti parašyti savo vardą, dabar sakinius kopijuoja - pati save moko.

O berniukai?

Manau, mes kiekvienas turime natūralų poreikį mokytis, tačiau kartais mokyklos sistema jį užgniaužia. Galvoju, kad būtent taip atsitiko mano sūnums. Ir dabar jeigu aš berniukams metu iššūkį sužinoti ką nors nauja, jų reakcija dažnai būna: "Tu manęs nemokyk."

Aš pati nekenčiau mokyklos sistemos, todėl, galėdama rinktis, pagalvojau, jog nebūtina berniukų siųsti tokiai patirčiai, kokią pati turėjau.

Knygose, kurias skaičiau apie namų mokymą, akcentuojama, jog visuomet pasiekiami daug geresni rezultatai, jei vaikas pats pasirenka, ką jis nori mokytis, rodo iniciatyvą.

Bazo darbų aš netikrinu. Aš tik padėjau jam susidaryti savo tvarkaraštį, parodžiau, kaip turi dirbti, jei nori gimnazijos kursą pabaigti per ketverius, per šešerius arba per 2,5 metų. Dabar jis mokosi B lygiu ir žino, kad atsiskaitymų vidurkis turi būti ne mažesnis nei 8 balai, jeigu nori praleisti savaitgalį su draugais. Kitu atveju jam teks mokytis ir šeštadienį, sekmadienį.

Ezra dabar - penktokas, bet jei jis lankytų eilinę mokyklą, manau, jam nekaip sektųsi. Namuose mes mokomės jo tempu. Niekas man neduoda užduočių, kurias aš jam skirčiau. Aš jo paklausiau - ko tu norėtum mokytis šiais metais? Jo atsakymas buvo - istorijos. Ir mes mokomės istorijos pagal knygą "Istorijos paslaptys": senovės istorija joje dėstoma paraleliai su Biblijos istorija.

Kaip tai vyksta?

Studijavau įvairius metodus, kaip mokyti vaikus namuose. Vienas iš jų yra sukurti namuose labai griežtą, analogišką mokyklai atmosferą, dienotvarkę, o kitas metodas toks, kur, rodos, nėra jokios struktūros, bet duodi vaikams įrankius ir leidi tirti aplink esantį pasaulį. Mes laikomės maždaug viduriuko. Mokomės kasdien (išskyrus savaitgalius) nuo 8 valandos ryto iki 14 valandos. Viskas rutuliojasi natūraliai: perskaitom knygos puslapį ir, pavyzdžiui, kyla klausimų apie Mesopotamiją. Tuomet einame prie kompiuterio, išsitraukiame žemėlapį, studijuojame, - ir taip palaipsniui keliaujame prie kito klausimo.

Ezra taip pat turi dienoraštį, kurį kasdien pildo. Dažnai žiūrime "National Geographic", "Discovery" televizijos laidas.

O kaip matematika, kiti dalykai?

Praeitais metais Bazas ir Ezra intensyviai mokėsi algebros, tačiau šiais metais Ezra norėjo pailsėti nuo skaičių. Grįšime prie matematikos, kai jis vėl bus pasiruošęs.

Ezra žino, kad turės įgyti algebros, kitų dalykų žinių, jei norės studijuoti koledže arba universitete. Mes nuolat kalbame apie išsilavinimą. Būtent dėl to šiais metais Bazas pasirinko studijuoti nuotoliniu būdu kursą, kuris būtų užskaitytas Amerikoje.

Klausimas, ar nebijote, kad sūnūs neišmoks to, ką žino kiti bendraamžiai, Jums tikriausiai įprastas?

Kai S. Dacho mokyklos direktorė išgirdo, kad mano berniukai mokosi namuose, išsigando, - šypsosi. - Ji sakė: "Ar tu turi mokytojos išsilavinimą? Reikėjo juos daug anksčiau atvesti į mokyklą. Nėra jokios vilties jūsų berniukams..." Ir netgi Kalifornijoje, kur namų mokymas pastaruoju metu ypač išpopuliarėjo, toks skeptiškas požiūris nėra svetimas, ypač žmonėms, dirbantiems valstybinio švietimo sistemoje.

Ne kartą teko skaityti apie tai, jog baigusieji namų mokymą sėkmingai stoja į prestižinius universitetus ir juos baigia...

Tai tiesa, ir šios istorijos mums teikia pasitikėjimo savimi, namų mokymo sistema.

Amerikos universitetai net patys ieško studentų, kurie būtų gavę išsilavinimą namuose, nes jie - laisviau mąstantys.

Džiaugiuosi, kad stereotipas palaipsniui byra ir namų mokymas tampa vis labiau priimtinas. Nepaisant to, vaikai dažnai sulaukia klausimų "Ar tau neatsibosta namuose?", "Ar nejauti, kad neišmoksi, ką turi išmokti?", o mes - "Ar nebijote, kad vaikas nemokės bendrauti, neprisitaikys?"

Grįžęs į savo mokyklą Kalifornijoje po metų, praleistų Lietuvoje, Bazas atsidūrė klasės dugne. Bet per mokslo metus jis iš apačios nukeliavo į viršų. Ir neatrodė, kad būtų atsilikęs nuo bendraamžių - jam tiesiog prireikė šiek tiek laiko, kad prisitaikytų prie ritmo ir išsiaiškintų, kaip veikia sistema.

Ar bendraujate su kitais tėvais, mokančiais vaikus namuose?

Visi, kurie dirba LCC tarptautiniame universitete, moko savo vaikus namuose. Mes su jais nuolat bendraujame. Ir Amerikoje šeimos, mokančios vaikus namuose, dažnai susitinka. Tai labai svarbu, kad nepavargtum vienas, nenusiviltum, kad galėtų pabendrauti vaikai.

Kalifornijoje yra labai daug tėvų, mokančių vaikus namuose, bet formaliai, dėl legalaus teisinio statuso, jie jungiasi ir veikia kaip viena mokykla. Mes priklausome teisininkų grupei, mokame metinį mokestį: jeigu mus paduotų į teismą, kad nevedame vaiko į mokyklą, būtume užtarti. Taigi tai tik parodo, jog vis dar egzistuoja didžiulė takoskyra tarp valstybinės mokyklos ir namų mokymo.

Įvardinkite namų mokymo pliusus.

Svarbiausia mano užduotis - paskatinti vaikus norėti mokytis. Esu skaičiusi, jog pakanka 72 valandų, kad išmoktum visko, ką reikia žinoti apie anglų kalbą. Suprasdama, kad mokykloje metų metais vaikai gauna tą pačią informaciją, nemanau, kad mokydamiesi namuose jie ką nors praranda.

Jeigu mes mokomės apie sniegą, vėją, mums nereikia apie tai šnekėti prie stalo - mes einame į lauką, žaidžiame ir mokomės.

Mes visi kartu ruošiame vakarienę, kepame pyragus. Tai puiki proga ne tik pabendrauti, bet ir pastudijuoti maisto produktų cheminę sudėtį, - šypsosi.

Tai labai prisidėjo prie mūsų šeimos sustiprėjimo, vienybės. Mano penkiolikmetis sūnus kartais ištisas valandas žaidžia su penkiamete sese. Ar taip būtų, jei jis lankytų mokyklą?

Mokymas namuose reikalauja didžiulės atsakomybės...

Tiek daug mano draugų atėjus rugsėjui džiaugdavosi, kad pagaliau atiduos vaikus į mokyklą ir galės lengviau atsikvėpti. Aš niekada taip nesijaučiau. Kai ateidavo laikas leisti sūnus į mokyklą, kur ateina vaikai iš šeimų su giliomis problemomis, kitokiomis vertybėmis, mane apimdavo jausmas, tarsi išmesčiau juos į vilkų būrį. Suprantu, kad Dievas man davė vaikus kaip dovaną trumpam laikui.

Mokytis su vaikais to, kas jiems įdomu, yra daug smagiau negu versti ruošti namų darbus, kurių jie nekenčia.

Kalbėjosi Laima ŠVEDAITĖ