"Šokis yra mano antroji kalba"

Tiesa, jau dvejus metus Edgaras gyvena Vilniuje. Būdamas septyniolikos jis išvažiavo gyventi į sostinę. "Šokis visų pirma man yra saviraiška. Ko gero - ir profesija, nes bent kol kas neplanuoju niekur stoti studijuoti", - "Vakarų ekspresui" vakar sakė 19-metis E. Kerpė.

Kad tapote "Lietuvos talentų" laimėtoju, paaiškėjo vėlų sekmadienio vakarą. Ar šiandien euforija jau kiek atslūgo?

Vakar viskas atrodė tarsi sapnas. O šiandien pabudęs supratau, kad tai buvo realybė. Tai iš tiesų įvyko. Šis projektas buvo nuostabi mano kelionė.

Kokius turėjote lūkesčius, kai ryžotės dalyvauti šiame projekte?

Iš tiesų žinojau, kad esu pakankamai geras šokėjas, tad pirmiausia į projektą ėjau tam, kad galėčiau save parodyti. Tiesiog "mečiau save į vandenį" ir žiūrėjau, kaip viskas vyksta. Per vieną interviu garsiai pasakiau, kad atėjau laimėti. Tiesiog tikėjausi, kad pagaliau šį projektą laimės šokėjas, nes man atrodo, kad to dar nebuvo. Norėjau parodyti, kad ir šokis yra viena iš Lietuvos stipriųjų pusių.

Norėjote parodyti, kad Lietuvoje reikia garbinti ne tik krepšininkus ir ilgakojes gražuoles?

Panašiai. Ir džiaugiuosi, kad man tai pavyko.

Šis projektas tęsėsi ne vieną mėnesį, ar daug jėgų ir laiko atėmė?

Jei kalbėčiau atvirai, visai nedaug. Repeticijos tikrai neatėmė daug laiko. Man tokia kūryba yra visiška kasdienybė. Gal tik buvo vienas kitas momentas, kai reikėjo perlipti per save ir pakelti aukščiau sau kartelę.

Šiemet klaipėdiečiams sekasi - nacionalinę "Euroviziją" laimėjo iš Klaipėdos kilęs Jurijus Veklenko, prezidentu tapo taip pat klaipėdietiškų šaknų turintis Gitanas Nausėda, dar viena proga džiaugtis - jūsų pergalė. Astrologai, ko gero, sakytų, kad Klaipėdai gerai išsidėstė žvaigždės.

Gali būti (nusijuokia). Bet greičiausiai tai ne žvaigždės kaltos. Tiesiog, kai turi tikslą ir jo atkakliai sieki, - kartais pavyksta.

Pagrindinis projekto prizas - 10 tūkst. eurų. Minėjote, kad juos investuosite į savęs tobulinimą ir Lietuvos garsinimą. Įdomu, kas jus labiau pradžiugino - pinigai ar šlovė?

Jei atvirai, man nei pinigai, nei šlovė nėra esminė vertybė. Man svarbiausia tai, kad galėjau įrodyti kitiems žmonėms, kad viskas yra įmanoma.

Edgarai, o nuo kelerių metų jūs šokate?

Nuo 8-erių, taigi jau vienuolika metų.

Į sostinę jus išviliojo taip pat meilė šokiui?

Taip, tiesiog prieš dvejus metus pakvietė dirbti vienoje sostinėje veikiančioje šokių studijoje. Būnant septyniolikos gauti darbo pasiūlymą atrodė labai viliojančiai, atsivėrė plačios galimybės, tad net nedvejojau. Iki šiol iš to ir valgau duoną - mokau vaikus šokti. O mokyklą baigiau nuotoliniu būdu.

Patinka būti šokių mokytoju?

Kai mokau vaikus, stengiuosi būti ne treneris, kuris aiškina ir nurodinėja, ką daryti, o noriu būti tas žmogus, kuris su vaikais dalijasi savo patirtimi ir žiniomis. Mokiniams stengiuosi išaiškinti, kad šokis visų pirma yra saviraiška. Tai būdas jaustis laisvam ir galimybė išreikšti savo nuotaiką. Asmeniškai man šokis yra mano antroji kalba. Žinoma, aš ir pats iš tų vaikų daug ko išmokstu.