Sofija Rotaru: gyvenimas kaip reklamos klipe

Stalas lūžta nuo gėrybių, už lango šėlsta jūra. SSRS liaudies artistė, Ukrainos herojaus ordino kavalierė Sofija Rotaru rūpestingai nužvelgia lėkštes. Jos tuščios, ir Rotaru tai nepatinka. Įnešami persikai, obuoliai, sūris, vynuogės. Ji mūsų nepažįsta, bet priima kaip gimines. Vaišina obuolių pyragu. Aplink arbūzą skraido mažos muselės. "Mes jas tiesiog dulkių siurbliu siurbiame. Kitaip niekaip", - Sofija Rotaru dalijasi vabzdžių naikinimo paslaptimis. Jos sūnus Ruslanas atneša solidų butelį "Koktebel" konjako. Jo sužadėtinė Sveta išdėlioja ant stalo taures. Anūkas Tolikas priėjęs kiekvienam stipriai paspaudžia ranką. "Aš negeriu", - įspėja Rotaru ir visiems pripildo taures.

Konjakas išties labai geras. Atrodo, kad šiuose namuose viskas - lyg reklaminiame klipe. Šypsosi šeimynykščiai, kvepia pyragas, liejasi vynas, už lango žaliuoja didžiulis granatmedis. Saulė už horizonto ridinėjasi žeme - vakarėja.

Sodas

Už nugaros jos anūkas barškina nešiojamojo kompiuterio klaviatūra. Žurnalo "Vogue" fotografas apžiūri kambaryje įrėmintas fotografijas ir nustemba radęs vieną, kurios autorius - jis pats. Kol stilistai ruošiasi fotosesijai, išeiname į sodą. Rotaru aprodo savo valdas.

"Čia viskas pasodinta mano rankomis. Čia imbieras, čia migdolas, čia granatai, persikai... Dieve, kad Kryme būtų galima gyventi visus metus! Čia toks klimatas! Bet žiemą gali numirti iš nuobodulio. O kas yra "Vogue"? Aš nevisiškai suprantu... Jūsų žurnalas skirtas jaunimui, tiesa?" - "Jūs - stebuklas, mūsų numerio herojė", - sako jai "Vogue" žurnalistas. Bet jam tenka nutilti viduryje sakinio... Rotaru perima iniciatyvą į savo rankas: pasisodina žurnalistą ant suolelio ir pradeda pasakoti apie gimtąjį kaimą, vynuoges, brolius, seserį Ziną, kuri apkurto vaikystėje. Dabar Zina gyvena Kišiniove.

"Aš jai dėkinga, tai ji tėvams sakė - ar jūs norite, kad ji visą gyvenimą daržus ravėtų?"

Žurnalistas tarsteli, kad čia, jos sode, daug geriau nei kokiame sveikatingumo centre, kur laiką leidžia išlepusios žvaigždės: ji čia ir pajuda, ir pasidegina... Tarsi nujausdama, kad kitas klausimas bus apie jos įspūdingos figūros išsaugojimo paslaptis, Rotaru iš karto prasitaria, kad ji laikosi japoniškos dietos ir nevalgo po šeštos valandos vakaro.

Kartą per metus sode ji dengia stalą savo gerbėjams iš visų buvusios didžiosios šalies kampelių - Rusijos, Ukrainos, Moldavijos. "Jei ne jie ir mano šeima, nežinau, kaip viską būčiau išgyvenusi", - sako dainininkė.

Sunkiausios akimirkos

2002-ieji - sunkūs metai jos gyvenime: spalį po sunkios ligos mirė vyras Anatolijus Jevdokimenka, su kuriuo pragyveno trisdešimt ketverius metus. Jis buvo nepamainomas jos vadybininkas ir ansamblio "Červona ruta" vadovas. Spaudoje mirgėjo tik šykščios žinutės: Rotaru užsidarė savo bute Kijeve, nieko nenori matyti, atsisako koncertuoti. Bet jau vasarį ji rado jėgų vykti į Sankt Peterburgą filmuotis naujajame klipe, o kovą dainavo keturiuose soliniuose koncertuose "Rossijos" koncertų salėje. Maskvos žurnalistai juos senu įpročiu praleido, bet tie, kurie atėjo, vėliau pasakojo buvę pakerėti. "Vaikštau beveik į visus koncertus, bet tokio gyvenime dar nemačiau. Jai penkiasdešimt penkeri, o scenoje - kaip mergiotė. Dainuoja taip, tarsi tai darytų paskutinį kartą gyvenime. Tiesą sakant, moteris, kai ją ištinka didelė bėda, gali kalnus nuversti", - stebėjosi vieno Maskvos laikraščio žurnalistas.

"Nesuprantu, kaip tuos koncertus atlaikiau, - prisipažįsta Rotaru. - Nieko nesuvokiau, buvau tarsi šoko ištikta. Jis tiek metų buvo šalia... Beveik nieko nedarydavau pati, viską buvau patikėjusi jam. Iki Naujųjų vos neišprotėjau. Vaikai pradėjo sakyti: mama, susiimk, griebkis darbo, kitaip pražūsi. Be Tolio nenorėjau gyventi..."

Žurnalo viršelio mergina

Vokaliniame-instrumentiniame ansamblyje "Červona ruta" ji dainavo tai, ką dabar kritikai vadintų "world-music" (pasaulio muzika).

1965-aisiais jos veidas atsidūrė žurnalo "Ukraina" viršelyje: baltadantė mergaitė gėlėta palaidinuke. Nižnij Tagile žurnalas kažin kokiu būdu pateko į rankas Anatolijui Jevdokimenkai, kariškiui iš Černovcų. Iš profesijos jis buvo fizikas, tačiau iš pašaukimo - džiazo muzikantas. Bėgiojo jis po kareivines su žurnalu ir rodė visiems sakydamas: "Va, kokios gražuolės pas mus". Ir pasikabino žurnalo viršelį prie lovos. Neįtikėtinu būdu jis susirado tą merginą ir 1968-aisiais, praėjus mėnesiui nuo sovietinės kariuomenės būrių įvedimo į Prahą, nusivedė ją prie altoriaus.

Vestuvės vyko Kusturicos stiliumi: Marščincų gyvenvietėje, dalyvaujant dviem šimtams vynuogių augintojų. Laidotuvininkų-vestuvininkų orkestrėlis atliko populiarias moldavų ir ukrainiečių melodijas.

Į šeštą dešimtį įkopusi dainininkė - vis dar žavi, kaip ir karjeros pradžioje.

Tikros nebūtos istorijos

Jevdokimenka padarė jai didžiausią paslaugą: įkalbėjo dainuoti ne liaudies, o estradines dainas. Buvo toks metas, kai kiekviena sovietų respublika garbės dalyku laikė suburti vokalinį instrumentinį ansamblį. Taip Baltarusijoje atsirado "Pesniary", Gruzijoje - "Orero", Uzbekijoje - "Jalla". Taip atsirado ir "Červona ruta". Po socialistinės etnografijos etikete ansambliai kūrė ką tik išmanė. Jų ansamblis kopijavo "Boney M" ir netgi Michaelą Jacksoną. Taip Moldavijoje užgimė dar viena žvaigždė - nepaprastai gražiu balsu, dieviškai žavi... Rotaru dainavo perpildytuose stadionuose ir per partinius koncertus su tokiu pasitikėjimu ir jėga, kokios neturėjo kiti atlikėjai. Daugelis to meto populiarių kompozitorių sakė, kad su ja visi norėjo bendradarbiauti. Savo energija Rotaru sugebėdavo užkrėsti minias žmonių. Dar ir dabar kilojasi kojos, paklausius jos senų įrašų. O kas neprisimena dainų, skambėjusių filme "Mažoji Vera"?

Rotaru rikiuoja datas: vardija, kada ji laimėjo konkursą Sopote, kada - "Auksinio Orfėjo" konkurse. Pasakoja taip, tarsi tai buvo vakar, o jaunesnioji karta ją žino tik iš plokštelių su užrašu "Melodija", kurias suko jų tėvai... Žurnalistui smalsu - kaip tuo metu bendraudavo žvaigždės? "Mes draugiškai gyvenome. Po bendrų koncertų būdavo banketai. Nesipykome - neturėjome dėl ko", - prisimena ji. Buvo laikai - šalis didelė, o dainininkų - vos dešimt... Čia Rotaru paklausia: "O pasakojimus apie mus su Ala, žinoma, girdėjote?"

Žinoma. Pugačiova prieš Rotaru - konkurencijos pavyzdys. Miestietė ir kaimietė, mėnuo ir saulė... Jos tarsi nepastebėdavo viena kitos. Vienoks filmas "Siela" su Rotaru, ir visai kitoks - "Moteris, kuri dainuoja" su Pugačiova. Beje, vieno koncerto režisieriams gimė sumanymas pasiūlyti Rotaru su Pugačiova sudainuoti "Tatu" dueto dainą, kurios pabaigoje jos pasibučiuotų... Dabar "pugačiovininkų" ir "rotarininkų" ginčai tarpsta internete. "Bet mes su Ala nesipykome! - protestuoja Rotaru. - Žinoma, draugėmis būti negalėjome - per daug skirtingos. Aš visą gyvenimą nugyvenau su vienu vyru, nemėgstu audringų vakarėlių. Bet mūsų santykiai pakankamai šilti."

Vis dėlto Sofija Rotaru ilgą laiką buvo garsiausia buvusios SSRS dainininkė, ir vienu metu Pugačiova šį titulą nušvilpė. "Taip, Pugačiova buvo populiaresnė. Aš tik anksčiau pradėjau dainuoti. Bet kai ji sudainavo "Arlekiną" - tai buvo tikra bomba. Po mamos mirties metus nedainavau, paskui penkerius metus sunkiai sirgo mano vyras, ir aš pati atsisakinėjau dainuoti. O paskui... Jie - ten, Maskvoje, aš čia, - Jaltoje. Ir ačiū Dievui, - Rotaru nutyla... - Kadaise Ala pas mane atvažiuodavo nepaskambinusi, dabar - kažin. Dabar kiekvienas už save. Bet kažkodėl to laiko nesilgiu. Kiek mes tada uždirbdavome? O juk koncertus rengdavo tik sporto rūmuose ir stadionuose, po tris keturis per dieną". Ji žiūri į nuosavo namo kieme stovintį visureigį: "Dabar aš bent jau laisva ir galiu rinktis, kur ir už kiek dainuoti". Čia ji pagyvėja: "Ar žinote, kaip uždirbau pirmąjį honorarą? Tai buvo Kijeve, per konkursą. Už pirmąją vietą - šimtas dvidešimt rublių. Dešimtokei tai - dideli pinigai. Iki šiol menu kupiūras - jų buvo dvidešimt. Užsidariau viešbučio kambaryje ir pradėjau dėlioti - čia mamai, čia tėtei, o mūsų, vaikų, šeši. Lieka. Tada iš naujo - po dvidešimt mamai ir tėtei, mums po dešimt, o už likusius pripirkau suvenyrų. Sau nieko nepasilikau".

Baigiantis pokalbiui Rotaru pati paklausia žurnalistų: "Ar žinote, kas buvo sunkiausia per tuos trisdešimt metų? Išlikti. O aš išlikau - bent man taip atrodo."

Pagal užsienio spaudą