Šis laikas mums duotas kaip pamoka viską apmąstyti

Čia ir dabar

– Pradėkime nuo balso – brangiausio jūsų instrumento. Kaip neprarandate meistriškumo karantino sąlygomis?

– Operos solistas, kaip sportininkas, turi „treniruotis“ – dainuoti kasdien. Dabar su savo pianistais repetuoju ir nuotoliniu būdu – tam sukurta įvairių internetinių programų. Bet jos niekaip neprilygsta gyvam muzikavimui.

Karantinas dar kartą patvirtino gyvo koncerto, spektaklio, dainavimo unikalumą. Tačiau šiuo metu tai – vienintelis būdas išlikti sveikam. Tad repeticijos vyksta.

Pasaulis, regis, visas persikėlė į internetinę erdvę, o tai atlikėjams – didelė problema. Nemanau, kad tiesiogiai transliuojami koncertai gali sulaukti didelės finansinės sėkmės, dėmesio. Nebent atlikėjai juos dovanotų žiūrovams. Štai per Velykas Andrea Bocelli rengia didelį pasirodymą Milano katedroje.

Vis dėlto tai labiau momentinė reakcija į šių dienų nelaimę. Nes nei spektakliai, nei koncertai į internetą nepersikels. Menas, kultūra tuo ir saviti, kad yra išgyvenami čia ir dabar.

Dainininkai spjaudosi

– Ar karantinas labai sujaukė jūsų gyvenimą?

– Atšaukta daugybė koncertų, kelionių, projektų užsienyje ir Lietuvoje. Gana grėsmingai, nes jau ir rudens planai keičiami.

Įšaldyti daugelis mano laidos „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus“ sumanymų. Balandį ir gegužę ketinome filmuoti ne vieną žvaigždę Ispanijoje, Italijoje. Visgi mėginsime persiorientuoti, daryti interviu internetu arba, jei pokalbis gyvas, dėvėti medicininę kaukę, skydelį.

Su žiūrovais šiemet vėl susitiksime spalį per LRT PLIUS. Viena staigmenų – interviu su „Modern Talking“ žvaigžde Dieteriu Bohlenu.

Žvelgiu ir dar toliau, į metų pabaigą. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje gruodžio 9 arba 10 dieną vėl rengsiu savo gala koncertą. Svarstau, kaip reikės dainuoti. (Nusijuokia.) Galbūt teks naudoti skydelius. Mums, dainininkams, įprasta, kad dainuodami vienas kitą galime apspjauti. Beje, tai teisingo dainavimo pasekmė, kai burnos gleivinė yra deramai suvilgyta.

Aukso vertė

– O kaip Nomedos Kazlaus vokalo ir aktorinio meistriškumo vasaros akademija Palangoje? Įvyks?

– Deja. Jei viskas susitvarkys, galbūt ją atidarysime liepą ar rugpjūtį. Tačiau gali tekti ir nukelti. Akademijos esmė yra buvimas kartu, praleidžiant daug valandų nuo ryto iki vakaro. Daugelio dainininko tobulėjimo elementų niekaip neįgyvendinsi nuotoliniu būdu.

Pagaliau visi susimąstome apie laisvės kainą. Kas anksčiau buvo įprasta – laisvai keliauti, sutikti žmones, dirbti ir įgyvendinti sumanymus – dabar įgyja aukso vertę.

– Ar nuotoliniu būdu rengiate meistriškumo kursus?

– Taip, jau ir anksčiau su savo studentais užsienyje naudojomės IT teikiama galimybe. Konsultavau, dirbau. Tą darau ir dabar.

Vis dėlto gyvai pamokai tai neprilygsta. Operinio dainininko balsas skleidžia tam tikro dažnio vibracijas. O technologijos jas iškraipo. Ne veltui garsiausios įrašų studijos turi aukščiausios kokybės mikrofonus, kurie kainuoja ir 200 tūkst. eurų.

Milano „La Scaloje“ yra mano pianistas, su kuriuo repetuojame itališkas partijas. Ir ką gi – jau seniai pas jį negaliu nuskristi, ko gero, dar ilgai negalėsiu. Tad sutariame konkrečią valandą ir mėginame repetuoti distanciniu būdu.

Iš balkono

– Užsiminėte apie italų muzikus. Jie neseniai taip jaudinamai muzikavo savo namų balkonuose. Ar jūs neketinate padainuoti iš savojo – praeiviams?

– (Nusijuokia.) Gyvenu labai gražioje Vilniaus vietoje, ją nuolat lanko turistai. Jie kartais stabteli ir išklauso mūsų repeticiją. Tokia koncerto „perbėga“ paprastai trunka pusantros valandos. Tai štai po jos staiga už lango pasigirsta ovacijos, „bravo“, fotografuoja.

Tad jau iki karantino ne kartą tokį bendravimą su žmonėmis lauke esu patyrusi. Žinau, kad panašią tradiciją Lietuvoje dabar praktikuoja pučiamųjų instrumentų muzikantai. Vis dėlto dainininkams dabartiniai Lietuvos orai ne tokie palankūs.

Suvirpino širdį

– Nė neverta kartoti, kokie tamprūs ryšiai jus sieja su Ispanija. Jos žmonės dabar labai kenčia. Ar pasikalbate su Montserrat Caballe rato žmonėmis?

– Nuolat bendrauju su Montserrat dukra, savo „sese“ Montserrat Marti. Ir mūsų dukterys Odabela ir Daniela draugauja. Montsitos vyro verslas Barselonoje patyrė nemažų sunkumų. Jų šeima dabar yra savo viloje Kosta Bravoje netoli Barselonos. Kas vasarą joje apsilankydavome ir mes. Deja, ne šįkart, nes dar nežinia, ar jau bus rengiami skrydžiai.

Apskritai labai suvirpino širdį, kai mano pažįstami žmonės užsienyje puolė vienas kitam skambinti, rašyti. Teiraujasi, gal reikia pagalbos. Pažįstame nemažai garbaus amžiaus pedagogų, vienišų žmonių, kuriems ji būtina. Todėl kreipiamės į draugus, kolegas, kad šie susisiektų su tais žmonėmis ir aprūpintų reikalingais daiktais, vaistais, maistu.

Dabar pats laikas perkainoti savo vertybes, gal net įvertinti nueitą gyvenimo kelią: kiek turi tikrų draugų, su kuriais gali tokį kataklizmą pergyventi?

Artimai bendrauju su broliais pranciškonais, ypač su broliu Benediktu Jurčiu iš Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios. Jie sako: „Mes meldžiamės su tavimi, bet ir už tave.“ Tada ir jauti vienybę, tvirtumą, tikėjimą savo misija ir drąsiai eini tau skirtu keliu. Mums šis išmėginimas duotas lyg pamoka viską labai gerai apmąstyti.