Šilutiškių vestuvės: nuo limuzinų iki įmantrių karietų

Vasara – karščiausias metų laikas, kai įvyksta ir svarbiausios mūsų gyvenimo šventės. Vestuvės, krikštynos. Kada, jei ne gražiausiu metų laiku, planuoti visam gyvenimui atminty išliksiančią šventę? Telefonu kalbinta Šilutės rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vadovė Vilija Valaitienė pripažino, kad šią vasarą rajone buvo užregistruota nemažai santuokų. Štai jau vien nuo sausio 1 d. jų buvo 300, pernai per metus iš viso – 332 santuokos. Vien šią vasarą, nuo birželio mėnesio, žiedus sumainė 209 poros, dar šešios laukia ateinančio savaitgalio.

Šie metai džiuginantys augančiu šeimų skaičiumi. Kaip teigė V. Valaitienė, tai, kad vasarą daugiau užregistruojama santuokų, lemia ir kraštiečių sugrįžimas paviešėti į gimtą kraštą. Dauguma iš besituokiančiųjų yra bent trumpam atvykę emigrantai. Gimtieji namai – nepakeičiama vieta sumainyti aukso žiedus ir prisiekti amžinai meilei.

Kaip šilutiškiai planuoja vestuves?

Apie vestuvių ypatumus ir subtilybes mielai sutiko papasakoti jau ne kartą piršlienės pareigas atlikusi šilutiškė Areta. Moteris nuoširdžiai pripažįsta, kad šilutiškiai nori senų, lietuviškų vestuvių su giliomis tradicijomis.

Taigi, lietuviai, o tarp jų ir šilutiškiai, lieka ištikimi savo įpročiams: į naujoves jie žvelgia atsargiai, jas išbando pamažu.

Šilutėje gyvenanti Areta jau piršliene buvo net 11 vestuvių. Viskas prasidėjo, kaip pasakojo pašnekovė, nuo sesers vestuvių.

Piršlienė Areta.

Anot pašnekovės, kol kas jai teko dalyvauti tik Šilutės rajono gyventojų vestuvėse, žinoma, tarp jų pasitaikė ir į gimtąjį kraštą sugrįžusių susituokti emigrantų.

„Vienos iš įspūdingiausių vestuvių buvo prieš kelerius metus, kai Lietuvoje vyko Pasaulio lietuvių dainų šventė. Savaitę iki šios šventės į pamarį buvo atvykusi vestuves atšokti emigrantų pora. Nuotaka – šilutiškė, jaunikis – Australijos lietuvis. Tąkart vestuvėse buvo svečių iš įvairių pasaulio šalių: Jungtinių Amerikos valstijų, Japonijos, Anglijos ir kitur. Žinoma, atmintyje išliko ir jaunavedžių noras prisiminti gilias lietuviškų vestuvių tradicijas. Neužmirštama ir tai, kai jaunikis kartu su savo broliu prie vestuvinio stalo dainavo seną lietuvišką dainą. Vienas iš netradicinių norų, kuriuos dar iki vestuvių buvo išsakę jaunavedžiai bei jų tėvai – kad prieš 24 val. į lauke užkurtą laužą visi susirinkusieji svečiai mestų gintaro dulkes, o kartu išsakytų ir palinkėjimą jaunai šeimai“, - dalinosi prisiminimais piršlienė Areta.

Kaip pasakojo šilutiškė, dauguma jaunavedžių nori senųjų lietuviškų vestuvių ir scenarijus visada būna derinamas dar likus savaitei ar dviem iki lemtingosios dienos.

„Jaunavedžiai nėra įnoringi. Jų pageidavimai ar vestuvių planavimo detalės yra žemiškos ir paprastos. Gal labiau vestuvių scenarijumi domisi tėvai, nes tai jiems taip pat labai svarbu. Tenka ir iš jų sulaukti nemažai pageidavimų. Visos mano vedamos vestuvės prasideda tradiciškai: jaunavedžių išlydėjimu iš tėvų namų, atsisveikinimu, kitą dieną – rūtų vainikėlio nusegimu ir sudeginimu. Žinoma, visada išlaikoma tradicija „pakarti“ piršlį“, - šypsodamasi pasakojo Areta.

Lygindama ankstesnes vestuves su dabartinėmis šilutiškė pripažino, kad jos šiandien labai skiriasi.

Anksčiau į vestuves susirinkdavo vos ne visas kaimas, gatvė, o dabar – tik artimiausieji. Pasikeitė ir vieta. Iš namų aplinkos vestuvininkai persikėlė į kavines, kaimo turizmo sodybas. Na, o vaišes dažniausiai ruošia ne samdytos šeimininkės, bet taip pat kavinių virėjos.

„Anksčiau buvo daug gausesni vaišių stalai, jie tiesiog lūždavo nuo maisto. Tačiau, manau, kad ir dabar visko užtenka. Alkanų tikrai nelieka“ – pasakojo Areta.

Piršlienės vaidmuo vestuvėse yra vienas svarbiausiųjų. Todėl ruoštis ir planuoti šventei reikia labai atsakingai. Piršlių darbas turi būti kruopščiai suderintas ir su vestuvių muzikantais - reikia išlaikyti tarpusavio darną bei pusiausvyrą.

Areta papasakojo, kad prieš kelias dienas, o kartais ir tą pačią kartu su muzikantais aptaria vestuvių eigą, bendrą darbą.

Ištaigingi kinkiniai

Anksčiau itin madingais ir pageidaujamais buvę limuzinai, kuriuose sėdėdavo vestuvininkai, išlieka ir šiuo metu populiariais, tačiau pamažu į madą sugrįžta eikliakojų žirgų traukiami kinkiniai, karietos.

Vienos iš paskutiniųjų vestuvių, kuriose dalyvavo piršlienė Areta, mūsų akiai buvo kiek netradicinės. Turbūt ne vienas šilutiškis dar liepos mėnesį, vieną šeštadienį, matė gatvėmis pravažiuojančias karietas. Baltoje sėdėjo jaunavedžiai, antroje – piršliai ir tėvai, o senoviniame vežime – vestuvininkų palyda. Procesiją lydėjo raitelis.

Be abejonės, toks malonumas jaunavedžiams ir jų tėvams kainavo nemažai. Tačiau, ko tik nepadarysime dėl įsimintiniausios ir svarbiausios gyvenimo dienos.

„Nuo namų iki bažnyčios važiavome apie šešis kilometrus, o paskui – atgal. Buvo neapsakomas jausmas. Pravažiuojančių reakcija taip pat buvo stulbinanti. Visi sustoję šypsojosi, pravažiuojančios mašinos pypsėjo signalais“, - prisiminimais dalinosi Areta.

Karietos – populiarėjanti mada, sugrąžinanti mus į senuosius laikus, kuomet vestuvininkai važiavo žiedus sumainyti arklių tempiamuose kinkiniuose.

Mūsų žiniomis, ištaikinga karieta valandai kainuoja apie 500 litų, limuzinas - nuo 100 Lt.