Sigitas Kaminskas. Laiškai iš Kanarų (3)

Sekmadienio rytas... Šiandien dirbsiu trumpai - nuo 10 iki 14 val. Ir būsiu laisvas. Eisiu prie vandenyno, nors tiesą pasakius eiti nėra kur, jis čia pat.

Vakar grįždamas iš siestos prie konkurentės gėlių salono pamačiau stovint ponią. Pasirodo, tas gėlių salonas uždarytas, o jai, matyt, reikia gėlių. Stebiu, ką ji darys. Sėda į automobilį ir... suka link mano salono. Kol ji prisiparkavo, - aš jau vietoj. Pamatęs, kad tikrai ateina pas mane, pasidžiaugiau, kad vis daugiau žmonių jau žino, jog yra ir mūsų salonas. Išsikalbėjom. Vengrė. Pirko kompoziciją iš lauko gėlių. Viliuosi, kad įgijau dar vieną nuolatinę klientę...

Kasdien atrandu vis naujų augalų kalnuose. Nors temperatūra vienoda, čia gamta irgi keičia savo apdarą: vienos smilgos nužydi, išplaukia, kitos pradeda augti... Atrandu labai įdomių ir niekada nečiupinėtų augalų. Net nežinau kai kurių pavadinimų, tai dažnai griebiuosi enciklopedijos. Man labai naudinga pažintis su gamtos augaliukais... Taip vaduojuosi iš monotonijos ir rutinos, kuri tikriausiai žmogų lydi bet kuriame, tegul ir egzotiškiausiame žemės kampelyje... Darbas, namai, valgymas, prausimasis ir t. t.

Salone atsigaunu... Daug įdomių žmonių iš viso pasaulio.Daug džiaugsmo, kai grožisi mano darbu ir salonu. Čia žmonės labai atviri ir netgi konkretūs: jeigu nenori tos ar anos gėlės, tai geriau ir nesiūlyk. Jie turi savo nuomonę. Man dar geriau; mažiau reikia sukti galvą.

Užsakomos puokštės ne taip dažnai, dažniausiai perka gėles.Ir vis neatsistebiu, kad čia labai daug gėlių perka garbaus amžiaus žmonės arba atostogautojai - savo kambariuose pasimerkti. Nors, atrodo, kam to reikia? Juk aplinkui vasara ir tiek daug gėlių lauke. Žmonės, kurie jau viską atidavė savo gyvenime kitiems, kurie jau atliko savo pareigą Tėvynei, šeimai, visuomenei, dabar ramiai grožisi gyvenimo saulėlydžio varsomis - palepina save gėlės žiedu, skanesniu valgiu ar saulėkaitoje kavos puodeliu, alaus bokalu. Ir širdis plyšta pagalvojus apie Lietuvos senjorus - tokio pat statuso, tik visai su kitokiomis pajamomis...

Nematau piktų, girtų ir nelaimingų. Nesvarbu, ar atvažiuoja limuzinu, ar invalido vežimėliu, ar ateina pasiramsčiuodami lazdele, ar prilaikomi tvirtesnių atžalų. Visi laimingi.

Nekalbu apie tuos žmones, kurie nusprendė gyventi kitaip.Jų irgi yra, bet vieni kitiems netrukdo ir, įtariu, stengiasi vieni kitų nepastebėti...

Vakar sugrįžo mano verslo partneris iš Lietuvos, parvežė išsprogusių kačiukų. Pasirodo, pas jus jau pavasaris. Čia gyvenant nieko nebereiškia mėnesių pavadinimai - ar gruodis, ar kovas, ar liepa... Vis ta pati saulė. Jau keistai nuskamba, kai pasako, kad vestuvės bus vasarą. Galvoju - taigi dabar vasara... Šį rytą nulijo lietutis ir visą kalną apjuosė tokio dydžio vaivorykštė, kad privertė net atsilošti ją akimis aprėpiant. Kalnuose vyksta kitoks gyvenimas nei pas mus Los Cristianose. Čia iš tiesų visada vasara, o ten yra ir sniego, teko net gniūžtėmis pasimėtyti.

Labai įdomu stebėti, kaip keičiasi flora kalnuose. Kai atvažiavau gruodžio mėnesį, daugiau buvo žydinčių augalų: ramunėlės, akonitumai, smilgos. Sausį žydėjo migdolai. Tai puiki patirtis eksperimentuoti su puokštėmis. Labai džiaugiuosi, kad atradau daug man nematytų ir neregėtų augalų. Tai, kas auga mieste, pasodinta žmogaus, visai neįdomu man, bet turistams tai atrodo kaip rojaus stebuklas. Tikroji Kanarų salų augmenija pasislėpusi kalnuose. Ją pažinti reikia ir laiko, ir ištvermės ir, žinoma, užsispyrimo. Esu laimingas, kad galiu tobulinti savo ispanų kalbos žinias.

Būna ir kuriozų. Ateina kokia nors anglė, pramokusi ispaniškai, kalba tik ispaniškai. Nors bandau su ja kalbėtis jos gimtąja kalba, ji vis tiek varo tik ispaniškai...

Kaip floristui, čia pasikeitė labai daug kas. Pirmiausia tenka dirbti su daug egzotinių augalų. Streliciją mes parduodame po 1 eurą, tai pati įsivaizduok, kiek jų gali sudėti į puokštę ar kompoziciją už 50 eurų. Daug protėjų,leukodendronų, eukaliptų, pipirmedžių, tulpmedžių, kaktusų.Viskas labai geros kokybės, kadangi užaugę natūralioje aplinkoje. Stiprūs ir patvarūs.

Jau sulaukiau ir pirmųjų svečių iš Lietuvos. Persiunčiu vienos ponios laišką, jau po viešnagės atsiųstą iš Lietuvos. Vienas dalykas, kaip savo gyvenimą matau ir vertinu aš pats. Kitas dalykas - kokį jį pamatė viešnia iš Klaipėdos...

"Pasuku už kampo ir pamatau puikiai pažįstamą besišypsantį veidą. Šiltas apkabinimas ir jausmas, lyg būtume ne prieš du mėnesius, o ką tik išsiskyrę. Viskas, daugiau jokių rūpesčių, tik pasikliauti tavim ir leistis vedamai tais pačiais keliais, kuriuos tu jau pažįsti.

<...> Rytinė arbata balkone - ar galėtum tai pramiegoti? Pokalbis paprastas, iš esmės apie nieką, tiesiog patvirtinimas, kad viskas puiku, kad aš esu čia ir kad tau viskas yra ir bus tikrai tikrai gerai...

Kelias link pliažo greitai tampa įprastu, bet pakeliui - gėlių oazė, labiausiai lankytina vieta. Užtenka vieno žvilgsnio, kad pajustum tavo stilių. Daiktai, emigravę kartu su tavim, greitai atpažįstami, nes daug kartų matyti, visgi negalėjai su jais išsiskirt (kokie esame prieraišūs).

Matau, kaip moteris negali atplėšti akių nuo tavo rišamos puokštės, lyg slapta stebi užtikrintus judesius, kai nekyla nė menkiausios abejonės, kad už tavo nugaros driekiasi ilgi profesinės garbės ir šlovės apvainikuoti metai. Kam kiltų noras dėl kažko paprieštaraut? Taigi tu mane tik dar kartą įtikinai, kad gali dirbti bet kur ir iš beviltiškiausio šapelio sugebi padaryti nuostabiausią kūrinį. O žmonės, kaip ir visada, aplink tave bursis, tu tik būk.

<...> Tu ir vasara visada buvot neatsiejami, tiesiog suradot vienas kitą, ir atrodo, kad ilgam."