Sesuo ir brolis skirtingose stovyklose

- Nesunku atspėti, kad vienas iš jūsų gina ir gins moksleivių „krepšelius“, o kitas peiks, vienas sakys, kad reikia išsaugoti kiekvieną kaimo mokyklą, o kitam tai atrodys nelabai protinga, nes nenaudinga, sakysim, ir Vyriausybės programai turbūt vienas pritarė, kitas ne...

Eugenijus: Aš negalėčiau balsuoti už šią programą ne dėl to, kad Seimo valdančiojoje daugumoje yra mano sesė. Net jeigu ji būtų tapusi ministre, būčiau vis tiek nebalsavęs, nes mano kitoks požiūris, beje, su visa pagarba kitokiam požiūriui. Vienąkart net pyktelėjau, kaip Vytenis Andriukaitis man pradėjo aiškinti Dievo įsakymus. Aš jų nemoralizuoju, aš kritikuoju, pavyzdžiui, tą projektą, bet, gink Dieve, nelaikau blogais žmonėmis jį pateikusių. Užtat iš anksto galiu pasakyti, kai bus balsuojama dėl politinių dalykų, su sese neišvengiamai balsuosime priešingai, o balsuojant dėl dalykinių reikalų, kur mažiau pasaulėžiūros ir ideologijos, matyt, bus daug sutapimų.

Virginija: Aukštos kultūros politikas kad ir balsuodamas kitaip, išreikšdamas kitą nuomonę, nežemins kitaip mąstančio. Brolis yra opozicijoje, kuri daug ką traktuoja visiškai kitaip, ir aš suprantu, kad jis nepritars net tam, kas mano buvo pasiūlyta ir įtraukta į programą, tarkim, švietimo ir mokslo srityje.

Eugenijus: Virginija dabar netapo ministre, na, o jei kada nors ja taps, žinoma, suveiks broliškas efektas, sakysim, gal kitam ministrui leisčiau skaudžiau įkąsti.

- Spėjot pasidžiaugt galimybe mažiau kąsti?

Eugenijus: Džiaugiausi dėl Virgos, bet abejojau dėl dviejų dalykų: ar ji pasiruošusi, ar Prezidentūra praleis. Dėl vieno pasitvirtino, o ar pasiruošusi, negaliu spręst, nes nematau, ką ji studijuoja, skaito; aš tik žinau, kad, pavyzdžiui, kai partijai nukrenta iš dangaus ministro portfelis, griebia nedvejodami. Labai tipiškai praėjusioje kadencijoje pasielgė liberalcentristas Algis Čaplikas pačiupęs sveikatos apsaugos ministro portfelį, nors iki tol visiškai neužsiiminėjo tais klausimais.

Virginija: Norėčiau pasakyti, kad būtent Švietimo ministeriją iš keturių galimų pasirinkau pati, nes bendruoju ir profesiniu lavinimu pradėjau domėtis dar dirbdama Kėdainių savivaldybėje (ekonomikos departamento direktore, administracijos direktore ir mere - red. past.). Tas interesas išliko ir Seime, nors švietimo ir kultūros komisijoje ir nesidarbavau. Domėjausi ir aukštuoju mokslu, žinau ne tik mokymo įstaigų vadovų požiūrį į vis dar vykstančią švietimo reformą, bet ir bendruomenių abejones. Gal kiek tolimesnė buvo man tiriamoji mokslo sritis.

- O kaip jūs reagavote į naujieną, kad brolis meta prestižinį Klaipėdos uosto generalinio direktoriaus postą?

Virginija: Nežinau, ar jis prestižinis, ar ne. Aš tik džiaugiuosi, kad jeigu jis siekia, pasiekia, nesvarbu, kad su kita partija... Na, o jeigu buvo tik būtinybė tai daryti...

Eugenijus: Atsarginis variantas...

Virginija: ...tada nežinau, ar reikia tuo džiaugtis...

- Dėl to, kad uosto vadovo pareigos yra solidžios, matomos, o parlamentaras neretai pasmerktas ištirpti Seimo daugumoje?

Eugenijus: Gali ir Seime būti matomas, ypač būnant opozicijoje: gali labai radikaliai rėkauti ir, žiūrėk, papulsi į pirmus puslapius... Aš neturiu tokio siekio. Man svarbiau kitas kriterijus - galimybė ką nors spręsti. Pavyzdžiui, uosto generalinis direktorius pagal įmonės įstatus yra vienvaldis valdymo organas: aš pasitariau, nusprendžiau ir taip turi būti padaryta. Seime esi vienas iš 141, su vienu balsu ir dar opozicijoj, - užtat tai man atsarginis variantas. Valstybės įmonių vadovo postas yra ganėtinai politizuotas, ir aš pasinaudojau atsarginiu variantu, nes nebemačiau galimybės rezultatyviai dirbti.

Virginija: Augis nevisiškai teisus tuo aspektu, kai sako, kad opozicijoje mažai ką tenuveiksi. Aš pati praeitą kadenciją buvau opozicijoj, ir galvoju, kad labai daug padariau teikdama įstatymų pataisas, kurias priėmus įvyko, tarkim, tam tikrų poslinkių valstybės institucijose. Aš manau, kad kai kuriuos klausimus būnant opozicijoje net lengviau išspręsti, nes tu nesi įspraustas į tam tikros programos rėmus. Ir jeigu Augis siūlys teisės aktus, jis neprivalės paisyti kieno nors politinės valios. Seime yra nemažai logiškai ir pragmatiškai mąstančių parlamentarų, neskirstančių projektų į pozicinius ar opozicinius, jei jie nėra perdėm politizuoti. Aš manau, opozicijoje esi daug laisvesnis spręsti.

Eugenijus: Sutinku, kad Seimo nario darbas nėra beprasmis, tu tikrai gali išsijuosęs dirbti su rinkėjais, tačiau rimtų valstybinių sprendimų padaryti jau nebegali tikėtis. Sakykim, man visgi pavyko uosto krovinių srautą su visa didele uostininkų komanda padidinti septyniais aštuoniais milijonais tonų per metus. Skaičiuokime, kad tai yra papildomas milijardas į valstybės kišenę kiekvienais metais, - tokiems globaliniams postūmiams būdamas Seime, ypač opozicijoje, įtakos daryti negali.

Virginija: Ir būdamas pozicijoje, ypač jeigu ji yra iš kelių partijų sudaryta koalicija, norėtum daug daugiau nuveikti, bet lemtingi sprendimai priklauso nuo partijos ar frakcijos nuostatų. Iš tikrųjų kartais matai, kaip skirtingai gyvena kaimo ir didmiesčių žmonės ir kaip reikėtų diferencijuotai tvarkytis, juk Vilnius nėra visa Lietuva, bet Seime turi būti sutarimas visų. Dirbdamas įmonės vadovu ar meru, tu gali parodyt savo darbo vaisių. Ir labai greitai.

- Kaip nutiko, kad vieno tėvo ir motinos vaikai atsidūrė skirtingose partijose?

Eugenijus: Mūsų partijų pasaulėžiūros nėra totaliai priešingos. Yra sąlyčių, bet, kitas dalykas, mano požiūris į Darbo partiją iš pat pradžių buvo toks kreivas... Esu tai sakęs ir Uspaskichui. Viktoras sako, tu kažkaip nesupranti mūsų partijos. Sakau, nesuprantu. Sako, gal reiktų kokio viskio išgert, aš sakau, neturiu tiek sveikatos tiek viskio gert, kad pradėčiau suprast... Taip ir pajuokavom. Jei paimtum partijos programą, galėtum atrasti daug priimtinų dalykų, bet vienvaldystė toje partijoje vis dėlto diktuoja kai kuriuos interesus, kuriems atstovauti partijai, mano nuomone, nederėtų, bet nenoriu imt kalbėt apie Darbo partijos kilmę, genezę ar dabartinę situacijas, kurias aš kartais žiūrėdamas iš šalies vertinu kaip problemiškas.

Virginija: Šiaip apie partijas nenorėčiau kalbėti, bet mudviejų pasaulėžiūros skirtumus nulėmė pats gyvenimas. Nors mūsų amžiaus skirtumas tik pora metų, Augis labiau liberalus, labiau laisvamanis. Gal dėl to, kad mes su seseria, augdamos iš esmės patriarchalinėje šeimoje, nesakau, ar tai blogai, ar ne, iš tikrųjų buvome paklusnesnės. Jie visi trys išvyko mokytis į Vilniaus universitetą, o aš, nors aš, nors man patiko vokiečių kalba, įstojau į Žemės ūkio akademiją; tėtis vylėsi, kad bent vienas iš vaikų pasirinks jo specialybę - jis buvo zootechnikas. Iš Kauno kiekvieną savaitgalį važiuodavau namo, Augis grįždavo daug rečiau, jis laisvesnį gyvenimą gyveno.

Eugenijus: Aš apibrėžčiau trumpiau - Virga tradicionalistė, ir tai, kad mergaitė, ir kad prie tėvų arčiau, o aš grįždamas į namus kas tris, kas du mėnesius atsipalaidavau nuo tradicionalizmo, nuo šeimos, nuo gimtosios trobos, nors ta troba, kur tėvai gyveno man studijuojant, jau nebebuvo gimtoji. Lengviau atsikračiau to, vadinkime, tradicionalizmo, gerai tai ar blogai, irgi nežinau, bet atsikratęs jo, atsisakiau ir konservatyvesnio požiūrio, - laisvas vėjas buvau.

Virginija: Be to, nors mes sukūrėme šeimas beveik vienu metu, aš atėjau į tokią šeimą, kur vyro žodis galutinis. Laisvumą išsikovojau tiktai prieš senatvę. O Augis, jei būtų menininkas, turbūt būtų gyvenęs bohemos gyvenimą. Nors tradicijos mūsų šeimose kitos, tačiau tėvai mudviem vienodai skiepijo sąžiningumą ir dorumą.

- Pone Eugenijau, tik nesakykit, kad atsikratęs tradicionalizmo atsikratėte ir tradicinės šeimos sampratos?

Eugenijus: Kadangi sesuo pasakė, kad mes sąžiningi, prisipažįstu, toleruočiau įvairias šeimas. Nepykit. Supraskit, man tai nemiela, aš norėčiau, kad visos šeimos prasidėtų rūtų vainikėliais ir t.t., bet taip nebebus ir jokiais įstatymais neuždrausi gyventi poroje homoseksualams ir panašiai.

Virginija: Bet ar tai reikia įteisinti? Tuo labiau tokioms poroms leisti įsivaikinti? Aš pasisakau už santuoką, už šeimą, kurioje - tėtis, mama ir vaikai. Žinoma, kai kuriais atvejais moteriai geriau gyvent išsiskyrus, tačiau siekiamybė turi būti normali šeima.

Eugenijus: Už homoseksualų teisę įsivaikinti aš nebalsuočiau, bet pripažinti partnerystę kaip šeimos modelį aš pasirengęs. Pavyzdžiui, Švedijoj vyras gyvena su moterimi įteisinę partnerystę, bet nesusituokę. Kas pasakys, kad partnerystė yra blogesnis šeimos modelis už santuoką. Aš tik prisimenu mūsų miestelyje Baisogaloje labiausiai juokdavomės iš to vaiko, kurio tėvas gulėdavo girtas patvoryje. Jeigu tas vaikas būtų gyvenęs tiktai su mama, jis nebūtų patyręs tų patyčių.

Virginija: Kad ir kokioje šeimoje augtų vaikas, svarbiausia, kad jis nekentėtų. Geriausia vaikui augti tokioje šeimoje, kur yra tėtis ir mama, todėl tokia tradicinė šeima ir turi būti siekiamybė. Reikėtų rasti būdų, kurie dar labiau motyvuotų žmones kurti šeimą.

- Kultūros ministras Darbo partijos narys Šarūnas Birutis, priešingai nei jo pirmtakas liberalas, pareiškė susirūpinimą dėl lietuvių kalbos grynumo ir saugojimo. Ką šiuo klausimu mano opozicija?

Eugenijus: Dar tarybiniais laikais studijų metais skaitydavau kalbos praktikos patarimus, nes mačiau, kad rusų kalba spaudžia lietuvių kalbą ir man atrodė, kad lietuvių inteligentas privalo kalbėt gražiai lietuviškai. O šiaip Klaipėdoje su draugais tragiškai žuvusio Rimanto Ulevičiaus atminimui esame įkūrę jo vardo labdaros ir paramos fondą, kuris neseniai priėmė sprendimą paremti knygos „Lietuvių kalbos išdavystė“ platinimą. Kolegoms sakiau, kad lietuvių kalbos išdavystė vyksta ne tik per pavardes ar geografinius pavadinimus, ji žymiai gilesnė. Tam kontekste daug diskutavome ir apie „Respublikos“ pasiryžimą viską lietuviškai rašyti, skirtingai nuo kai kurių kitų dienraščių. Taip, kalbą šeimoje vienodai suprantame, ji - lietuvių tautos identitetas.

Virginija: Vadinamosios aukštosios technologijos ir mokymo proceso kompiuterizavimas iš tikrųjų vaikams atėmė norą mokytis lietuvių kalbos ir jeigu pasidomėtume, pamatytume, kad neretai kitų disciplinų mokytojai patys deramai nemoka gimtosios kalbos. Reikėtų pradėti nuo to, kad tas, kuris moko istorijos, matematikos ir pan., pats mokėtų taisyklingai lietuviškai kalbėti.

- Dar vieną dalyką, regis, jūs suprantate vienodai. Jūs, Eugenijau, mačiau, mėgstat kalbėt su žmonėmis, žiūrėdamas jiems į akis, o jūs, Virginija, pastebėjau, gaištat laiką atsakinėdama rinkėjams net į buitiškiausius klausimus.

Virginija: Aš viską pati rašau. Man niekas niekada nėra sukūręs jokios kalbos, išskyrus vienintelį kartą, kai man, kaip Seimo pirmininko pavaduotojai, reikėjo kalbėti Artūro Sakalausko žūties minėjime, bet aš ją ėmiau ir perrašiau.

- Rinkėjas rašo: ačiū, kad padėjot sutvarkyti sklypo dokumentus (!), dabar turiu kitą problemą - už vandenį man priskaičiavo 800 litų...

Virginija: Ne tik rašo, bet ir ateina, kaip ir pas kiekvieną Seimo narį. Dėl to, kad neturi ką valgyt, kad nori nusipirkti karvę, bet nežino, kur gauti pinigų. Tenka padėt ir tokiu atveju. Kartą buvau nustebus: kai prieš Velykas nuvežėm šviežio kumpio socialinių įgūdžių neturinčiai šeimai, manęs paklausė, ką su juo daryti... Pusės metų vaikas gimęs su vilko gomuriu, o motina negali nuvežti jo pas daktarus į Kauną, nes nežino, kur tas Kaunas yra...

- Vadinasi, Lietuvoj kai kurie žmonės ne tik skurdžiai gyvena, bet ir neturi kur kreiptis patarimo, pamokos ar pagalbos?

Virginija: Reikia socialinėje sistemoje kelti revoliuciją. Ne pinigais apsiriboti teikiant pagalbą žmogui: reikia jam padėti susirasti darbą, padėt susitvarkyti savo reikalus. Socialinis darbuotojas turėtų ne popierius pildyt, kad jei kas nors nutiks, neliktų kaltas, bet važinėti į panašias šeimas kone kasdien, kad, sakysim, vaikas būtų pavalgęs, kad žinotų vaiką pagimdžiusi mama, ką su juo daryt. Be abejo, reikia padėti tiems, kurie neįgalūs ar per seni, kurie nepajėgūs sau padėti, bet tie, kurie jauni, tie, kurie darbingi, turi dirbti. Turime pasiekti vos ne per prievartą, kad imtų ir užsidirbtų.

- Regis, bus ką veikti Seimui ir Vyriausybei.

Eugenijus: Tautai yra ką veikti. Mes ne taip gyvenam. Valstybė ne taip gyvena.

Virginija: Reikėtų savivaldai ir seniūnams suteikti ir asmeninę atsakomybę, ir daugiau lėšų. Ir teisių. Socialinę išmoką gaunančio žmogaus paviešinimas ar patikrinimas, kaip jis iš tiesų gyvena, pas mus laikomas žmogaus teisių pažeidimu. Tuo tarpu visame pasaulyje taip yra: jeigu tu iš valstybės pinigų gyveni, parodyk, kaip gyveni. Seniūnas sako, kad socialinis darbuotojas negarantuotas, kad kartą apsilankęs, kitą nebus išvytas ar dar geriau paragintas akmeniu. Ne iš piršto laužtos istorijos apie tuos žmones, kurie gauna socialines pašalpas, bet samdosi tarnaites ir rieda prabangiais automobiliais...

Eugenijus: Mes turim dar vieną seserį Viliją, kurios vyras buvo Baisogalos seniūnas, amžiną atilsį. Būdavo taip: jei prisigeria koks nors miestelėnas, jis pasirūpina, kad jo į blaivyklą neišvežtų (tai buvo 1995-ieji), ir sako jam: suorganizavau, kad tavęs į blaivyklą nevežtų, bet tu kultūros namų aplinką sutvarkysi. Ir ką?

Valdžia pradėjo jam grasint, kad seniūnas viršija įgaliojimus ir taiko prievartinį darbą. Formaliai ji buvo teisi, bet svainis sutvarkė miestelį. Pijokų rankomis. Bet grįžkim prie to, kad centrinė valdžia niekad neturės tiek pinigų, kad išspręstų vietines problemas, bet tą interesą perdavus žemesniam lygiui, savivaldoms ir seniūnijoms (tuo požiūriu su sese esam bendraminčiai), jos būtų lanksčiau ir greičiau įveikiamos.

- Bet juk ne vien savivaldą turėjot mintyje, teigdamas, kad gyvename ne taip?

Eugenijus: Mes mėgstam lietuviams priskirt išskirtinai neigiamus bruožus, nors nepažįstam daugelio tautų, kuriančių, beje, tokius pat anekdotus apie save. Pasakysiu tokį pavyzdį iš maždaug 2006 metų. Tuomet aš Europos Parlamente buvau, o čia keitėsi Vyriausybė, pykosi, Uspaskichas atsistatydino, Virginija tapo Seimo nare, Seime - „kipišas“. Kai susitinku su žmonėmis, jie klausia, kas toje Lietuvoje dedasi, nesugeba susikalbėt. Sakau, nieko nesideda, ir lankstau pirštus: pirmalaikiai Parlamento rinkimai ką tik įvyko Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Austrijoje...

Ką, jie taip gražiai pasileido? Ne, jie mušėsi, pešėsi ir priėjo iki pirmalaikių Parlamento rinkimų. Mes per daug provincialūs esame ir neskaitome kitos spaudos, užsienio naujienų ir nežinome, kad visur vyksta tas pats, gyvename taip, kaip gyvena ir visas pasaulis. Arba, sakysim, korupcijos atžvilgiu esame 48 valstybė iš visų reitinguojamų, pagal gyvenimo kokybės rodiklius esame apie 35-40 vietą, bet dūsaujame kaip paskutiniai Malavio ar Zimbabvės ubagai. Aš kaip politikas matau savo prasmę - daugiau to optimizmo žmonėms įdiegt.

Nėra bloga Lietuva, tikrai nėra bloga Lietuva. Matykim realybę - mes esame gera tvirta šalis, turinti europietiškas demokratines tradicijas. O naujai valdžiai, kadangi čia jau ir sesė sėdi, linkiu sėkmės. Sąmoningo kaišiojimo pagalių į ratus tikrai nebus.

Virginija: Gyvenam Lietuvoj, tai mūsų valstybė, ir jei ne patys, čia gyvenantys, niekas jos neišlaikys kaip Lietuvos. Suprantu tuos, kuriems sunku ir kurie ją palieka, bet, mano nuomone, tai ne geriausia išeitis. Mano nuomone, teisingas sprendimas yra toks: lieku čia ir siekiu viską pakeisti. Jauniems sakau: eikite, siekite, norėkite keisti ir keiskite.

Eugenijus: Čia ji kalba kaip liberalė: patys žmonės turi imtis Lietuvos.