Sesuo Cecilija: "Esu tikra, kad pamatysiu Dievo veidą"

Prieš Velykas seserys nusprendė tik kartą per savaitę pirkti maisto. Sesuo Cecilija (Sicily) atriekė mums pagal prancūzišką receptą iškepto mėsos pyrago šypsodamasi: "Čia, Lietuvoje, taip šalta, tai mes labai nepasninkaujame, valgome sūrio, žuvies ir kiaušinių. Žmonės nustemba, kai mato mus perkančias vyną. Per daugelį vienuolystės metų man teko gyventi Italijoje ir Prancūzijoje, o ten ant stalo visada yra vyno."

Akį vėrė seseriai Cecilijai gimtadienio proga dovanotos lelijos, kurias ji vadina Viešpaties gėlėmis, o jos gimtojoje Indijoje auga begalė lelijų rūšių. Ji sakė, kad lietuvių kalbą išmokti buvo sunku, nors kai kurie žodžiai - "kišenė", "nagai", "Dievas", "ugnis" skamba taip pat, kaip ir indiškai.

Kasdien pas čia gyvenančias tris Šv. Pranciškaus seseris plūstantys žmonės ieško supratimo, paguodos ir nuodėmių išrišimo, klausia jų patarimų.

"Jie nori būti išklausyti, nori susigrąžinti ryšį su Aukščiausiuoju. Dažniausiai turi bėdų šeimoje arba jaučiasi šėtono apsėsti, - sakė sesuo Julija. - Jie skundžiasi, esą kažkas nužiūrėjo, prakeikė, klausia, kaip elgtis, ir kartais mes siunčiame juos pas kunigą, nes tai jo sritis.

Moterys skundžiasi, kad jų vyrai geria, o vaikai neklauso. Tada mes klausiame: o kiek laiko skiriate savo šeimai? Kai nutrūksta ryšys su Dievu, ir atsiranda šios bėdos. Nutrūksta šeimos saitai, prasideda "magija", "burtai", "raganavimai"... Žmonės pamato, kad jau yra giliai įklimpę, suklupę, ir ateina pas mus."

Seserys net stebisi, kad žmonės taip nuoširdžiai prašo už juos pasimelsti: "Jie gal galvoja, kad mes turime su Dievu tiesioginį ryšį?.."

"Jeigu ateina pastojusi mergina, sakome, kad gyvybė yra didžiausia Dievo dovana ir kad ji turi pagimdyti tą vaikelį. Jeigu jo pati nenorės, tegu atiduoda auginti kitiems", - įsiterpia sesuo Cecilija. Jai tenka suteikti stiprybės ir visiškai palūžusiems žmonėms, kurie net galvoja nusižudyti.

"Motinystės neatsisakiau"

Klausiau žemaitę seserį Juliją, kuri tik prieš dvejus metus gavo įšventinimus, ar neabejojo dėl tokio savo pasirinkimo.

"Turėjau daug svajonių, norėjau studijuoti kalbas ir režisūrą, šokau, dainavau, vaidinau. Rašiau, išliedama paauglišką maištą prieš pasaulį, neteisybę, ieškodama prasmės, tikrų santykių ir autoritetų. Dievui pasirodė, kad geriausia vieta, kur galiu būti, yra čia. Buvo ir ženklų: draugų mirtis, tėvų liga, netektys, skausmingi įvykiai išgrynino. Kartais dėdavau daug pastangų kokiam kūrybiniam konkursui, nepasisekdavo, kol susimąsčiau, kas iš tikrųjų yra vertinga. Patyriau, kad kaskart, kai atiduodavau save Dievui į rankas, man pasisekdavo, o kai elgiausi egoistiškai, įsikniaubdavau į save, - pralaimėdavau", - atviravo sesuo Julija.

Ji niekada nesijautė atskirta nuo pasaulio, o laisvė jai yra daryti gera kitam, nes žmogus nėra sukurtas tik sau.

Ar ji nemano, jog moteris sukurta gimdyti vaikus?

"Aš atsisakiau kūniškos motinystės, bet dvasinę pasilikau. Nė viena mama neturi galimybės apkabinti tiek vaikų per savaitę, kiek aš galiu. Ateina jų šimtas iš skirtingų šeimų, aš galiu kiekvieną apkabinti, paguosti ir auginti. Kai kurių tėvai labai užsiėmę ir jiems neturi laiko.

Stengiamės turtinti jų dvasinį pasaulį, atviraujame, sakau, kad nėra tragedija, jeigu šiandien nepasisekė mokykloje. Kalbamės apie įsimylėjimus ir kvailystes, kurių prikrėtė, apie tai, kad negalima žeminti ir tyčiotis iš kito vaiko.

Prieš Velykas vaikai padarė kryžių iš savo piešinių, kalbėjomės apie kiekvieną ikoną. Mes su jais statome spektaklius - visą išganymo istoriją nuo pasaulio sukūrimo iki atpirkimo. Jiems patinka daug judesio, persirengimai, vaidyba, o tėvelius kviečiame į spektaklius, į mūsų žygius. Kai jie ateina pas mus, sulimpa į bendruomenę, nebesiskaido: "Šitas man ne draugas."

Mūsų vienuolyne niūrių dienų nebūna, kiekviena diena - džiaugsmas."

Dievą šlovina indiškais šokiais

Sesuo Cecilija gimė Pietų Indijos kaime, religingoje dešimties vaikų šeimoje.

"Mano tėvai turi per šimtą hektarų žemės, augina kavamedžius, bananmedžius, ananasus, arbatžoles, yra turtingi, bet mums prisakė krauti lobį danguje - gerais darbais ir tikėjimu.

Vienas brolis yra inžinierius, kitas gimnazijos direktorius, trečias - karininkas. Tik viena sesuo ištekėjo, o dar dvi yra vienuolės."

Cecilija juokėsi, kad Indijoje šventomis karves laiko hinduistai, nes ant karvės jojo Krišna. Jėzus jojo ant asiliuko, bet juk jo nelaikome šventu...

Prieš dešimtį metų atvykusi į Kretingą sesuo Cecilija, teologijos mokslus studijavusi Italijoje, turinti ir medicinos sesers diplomą, dirbo vaistinėje. Ji padėjo čionykštėms seserims teresietėms priimti ligonius. Sakė, kad anuomet buvo daug benamių varguolių, nakvojančių gatvėje, kuriems teko tvarstyti ir gydyti žaizdas, naikinti utėles. Dabar jų mažiau, todėl sesuo daugiau laiko skiria parapijiečiams, lanko vienišus senukus, kepa jiems duoną, tvarko namus. Ir rengia vaikus Pirmajai Komunijai, prižiūri juos, kol meldžiasi tėvai. Kasmet porą mėnesių ji atostogauja gimtinėje pas tėvus.

"Kartą mano brolio žmona, pasidabinusi masyviais aukso papuošalais, su sariu rengėsi į šventę. Mano mama sugavo mano žvilgsnį, jai pasirodė, kad pavydžiu svainei.

Paklausė: "Dukra, ar tu esi laiminga?" Atsakiau, kad taip. Tada ji patarė daryti viską, kad turėčiau gražią širdį, ne išvaizdą. Tada nueisiu į dangų ir amžinai gyvensiu su Dievu, kuris yra tikroji mano Tėvynė. Ir aš nebijau, nesigailiu, kaip gyvenau, esu tam pasiruošusi, aš tikiu, kad vieną dieną išvysiu Dievo veidą."

Kai Cecilijai buvo penkiolika metų, tėvai pastebėjo, kad ji gabi šokti, ir leido į šokių pamokas.

"Kai į Kretingos pranciškonų vienuolyną atvažiuoja garbūs svečiai, broliai manęs prašo pradžiuginti juos tautiniu šokiu, ir aš mielai tai darau. Gaila, dabar jau nesu tokia grakšti, bet man patinka šokiu pasakoti Indijos istoriją. Tų mūsų šokių yra labai įvairių.

Vienuolėms regula nedraudžia garbinti ir šlovinti Viešpatį giesmėmis, dainomis ir šokiais. Tik ne rodyti savo kūną. Vakar aš nuvažiavau į autoservisą taisyti savo automobilį, ir kai po maldos ir aplankius ligonę man dar liko keliolika minučių laukti, meistras pasiūlė pavartyti žurnalus. Paėmiau vieną - pilna pornografijos! Mergaitės be nieko, baisu. Atverčiau kitą puslapį - ak, penkios nuogalės. Pamaniau, juk žmogaus gyvenimas trumpas, ar reikia žiūrėti į tokius dalykus?

Kartą, kai dar gyvenau Italijoje, paklausiau vaikų, už ką jie norėtų padėkoti Dievui. Jie tik susižvalgė, susimirksėjo. Tada surengiau kelionę į neįgaliųjų mokyklą. Vaikai pamatė, kad jų bendraamžiai vienas aklas, kitas neturi kojų, apsiverkė ir pasakė: "Mes turime dėkoti Dievui už gyvybę ir sveikatą." Pamokiau, kad tos gyvybės jie nesunaikintų blogiu, nes jeigu užtenka vieno mikrobo, ir visas kūnas suserga, ką jau kalbėt apie sielą..."

Paklausiau, kokie jai pasirodė mūsų žmonės, gal pasigedo šypsenų.

"Jūsų žmonės geraširdžiai ir dosnūs. Labai. Pavyzdžiui, penktadienį, per mano gimimo dieną, neturėjau laiko nusipirkti vynuogių. Susėdom valgyti, skambutis į duris - moteris atnešė vynuogių. Vėliau kita atnešė šešis pyragėlius. Pagalvojau, kad man labiau patinka ne su kremu ir šokoladu iš parduotuvės, o naminiai pyragėliai. Ir po valandos viena šeimininkė atnešė naminių! Dievas visą laiką su mumis", - šypsojosi sesuo Cecilija.

Ją pažįsta visi kretingiškiai, nes ji su kiekvienu sveikinasi, kalbina, juokauja, padrąsina nusiminusį.

"Apsidžiaugiau, kad per Velykas žmonės manęs paprašė papasakoti apie Šventąją Teresę. Man tai didelis dalykas, norėčiau mylėti Dievą kaip ji. Bet man dar iki jos toli. Meilė ribų neturi..."