"Seneliai ir tėvai laikėsi senųjų tradicijų, laikausi ir aš"

Jus sieja draugystė su Priekulėje gyvenančia Ievos Simonaitytės dukterėčia Marija Skrabs. Daugelis apie ją nieko nežinome...

Giminystės ryšių neturime, bet mano tėvai su ja bendravo. Turi du sūnus, vienas jų gyvena Vokietijoje, tad Marija žiemas leidžia pas jį. Esu ir I. Simonaitytę matęs Vanagų kapinėse, kai buvau devynerių metų: tokia prakilni, stambi moteris, juodai apsirengusi. Labai mažai liko su rašytoja draugavusių žmonių, o gerai ją pažinojo filantropas Jonas Skėrys, bažnyčios remonto rėmėjas, atvažiuojantis iš Vokietijos.

O Simonaitytės dukterėčia labai gyva, smulkutė. Ji renka medžiagą apie senuosius vietos gyventojus ir rašo eilėraščius, kuriuos bendruomenės švenčių metu mums skaito.

Esate kilęs iš garbingos giminės, kurios šaknys - Dovilų parapijos Kuršlaukių kaime. Jūsų senelis Jurgis buvo kunigas diakonas, mokė vaikus katekizmo lietuvių kalba tuomet, kai vokiečiai tai draudė.

Iš pradžių senelis buvo ūkininkas ir kalvis, augino dešimt vaikų, o kunigu tapo tik per karą. Per II pasaulinį karą vietiniai gyventojai turėjo savo namuose prižiūrėti kalinius, vokiečių paimtus į nelaisvę, ir juos saugoti. Lietuviškai kalbėti vokiečiai lietuvininkams užginė, bet jie vis tiek slapta kalbėjosi ir pamaldas laikė. O belaisvių niekas neskriaudė, jie dirbo ūkio darbus, o ūkininkai juos sočiai maitino. Mano senelių namuose gyveno prancūzas.

ŠVENTOVĖ. Vanagų bažnyčia prisikėlė naujam gyvenimui, o vasarą namuke prie jos vėl šurmuliuos krikščioniškoji jaunimo stovykla.

Vėliau mano senelį, kaip neva tarnavusį vokiečiams, rusai išvežė į Estijos lagerį, ir kai jis grįžo po kelerių metų, jau buvo pasiligojęs. Po karo nebuvo kunigų, o žmonės nenorėjo bažnyčios uždaryti, ir jis buvo paskirtas sakytoju, kantoriumi - Dievo žodžio skelbėju, jo aiškintoju. Žiemą važiuodavo po apylinkes pas žmones su motoroleriu. Jis tuokdavo, krikštydavo, laidodavo. Vėliau jį ir į kunigus įšventino, nors buvo be išsilavinimo.

Mano tėvas buvo griežtas, bet teisingas. Užaugino mus, šešis vaikus, bet viena sesutė nuskendo, tai turiu dabar keturias seseris. Buvo kolūkio traktorininkas, mama dirbo ambulatorijoje sanitare. Jie visada laikėsi senųjų tradicijų.

Bus vasaros stovykla

Šiuo metu rūpinatės ne tik Vanagų bažnyčios priežiūra, bet ir visų jos pastatų remonto darbais. Jums tenka visi organizaciniai rūpesčiai, kai ką savo rankomis padarote. Kaip sekasi?

Projektas buvo padarytas už 400 tūkstančių litų, bet Kultūros ministerijai pasirodė per didelė suma, tai nupjovė perpus. Be ministerijos, bažnyčios remontą 50 procentų remia Vokietijos vyriausybės kultūros departamentas. Ir J. Skėrys renka žmonių aukas, jam jau 90 metų, bet dar atvažiuos į Lietuvą, kai bažnyčios remontas bus baigtas.

Restauruoti "Wolkner" firmos vargonai, atsiradę 1909 metais pastačius bažnyčią, klebonija, kur gyvena diakonas Gediminas Kleinas, parapijos namai. Sovietmečiu parapijos namuose buvo kultūros namai, vėliau juose gyveno žmonės, paskui buvo duonos kepykla. Dar norime nugriuvusį ūkinį pastatą restauruoti, jis reikalingas, nes vasarą prie bažnyčios veiks jau 16-oji krikščioniška vaikų stovykla. Susirenka 500 vaikų iš visos Lietuvos, stovyklą organizuoja ir finansuoja kunigas Liudas Miliauskas, atvykstantis iš Amerikos, buvęs priekuliškis.

2009 metais statybininkai klebonijos palėpėje atrado autentiškus laiškus, išlikusius per visas negandas...

Laiškus I pasaulinio karo metais kunigo Kristupo Lokio dukrai Grėtei rašė kareivis, tarnavęs Kenigsberge. Tai - meilės dalykai, visi, kas skaitė, sakė: "Jeigu man reikėtų tokius parašyti, nesugebėčiau atrasti tokių meilių, gražių žodžių."

Prižiūrite ir etnografines Vanagų liuteronų kapines, kuriose palaidoti I. Simonaitytės giminės, garbūs kunigai. Kokias istorines paslaptis saugo ši poilsio vieta?

Prižiūri jas ir mano mama, ir seniūnijos žmonės: nurenka lapus, taiso tvorą. Ten palaidotas pirmasis parapijos kunigas Emilis Bleiweisas, statęs bažnyčią, kunigas Rogė ir kunigas misionierius Jonas Lokys. Jis kurį laiką gyveno Indijoje, mokėjo hindi ir kitas kalbas, mokė vietinius žmones agrotechnikos, įsteigė ligoninę, parodomąjį ūkį, pastatė užtvanką, rašė religines knygas. Prasidėjus I pasauliniam karui grįžo į Vanagus, čia kunigavo ir mirė.

Kiaušiniai - ne svarbiausia

Dirbate bendruomenės labui. Tai teikia atgaivą širdžiai ar tik vargas grynas?

Yra ir vargas, bet ir didelis džiaugsmas.

Agluonėnų vaikų darželyje, neseniai atšventusiame savo gyvavimo 30-metį, dirbate ūkvedžiu. Kokie čia rūpestėliai?

Esu dar santechnikas, elektrikas jau 13 metų. Ar gali būti blogai su vaikais - su jais linksma, jie mane vadina Manfrydu. Nori dirbti kartu, meistrauti, jie viską sugeba, pasakoja, ką tėtis dirba, lygina su mano darbais. Nesu mokytojas, bet, progai pasitaikius, stengiuosi įtraukti juos į darbus kieme, kad pajustų, kas tai yra: ką nors paneša, kuolą įkala ar inkilus sukalame, draugiškai į medžius keliame.

Ar didelę šeimą turite?

Sūnus Martynas studijuoja elektros inžineriją, dukra Erika mokosi kolegijoje kraštovaizdžio dizaino. Žmoną Rasą susiradau Vanaguose, ji senais laikais irgi dirbo darželyje. Mūsų laikais jau taip griežtai nebeskyrė evangelikų nuo katalikų, galima sugyventi. Ji - katalikė, bet mielai dalyvauja liuteronų renginiuose, lanko mūsų bažnyčią, ją tvarko, nes neturime valytojos. Ji yra mano dešinioji ranka ruošiant šventes. Bėgant metams, meilė tik stiprėja, jos randasi vis daugiau. Sakote, ilgą gyvenimą nugyvenome kartu? Bet juk dabar tik pats žydėjimas!

PAVELDAS. Senosiose Vanagų kapinaitėse palaidoti garbūs evangelikų liuteronų kunigai, ir dar yra palikta vietos senųjų vanagiškių amžinajam poilsiui.

Kaip liuteronai evangelikai švenčia Velykas, ką valgo?

Svarbiausia yra Kristaus prisikėlimo šventė, o ne puota, ne kiaušinių marginimas. Kažkada buvo tradicija pasilikti po pamaldų visai bendruomenei, pyrago prie kavos suvalgyti, dabar visi skuba namo. O ten kas kalakutą, kas vištą valgo, stalas pilnas vaišių. Turime vištų ir triušį, bet jis jau senas, ranka nekyla jį pjauti. Beje, mes kaip katalikai nepasninkaujame, Kūčioms dvylika patiekalų neruošiame. Per Vėlines jau ir mes degame žvakutes kapinėse. Žmonės prisitaiko vieni prie kitų, perima gražius dalykus.

SENELIS. "Mano senelis Jurgis Sprogys iš pradžių buvo sakytojas, o vėliau jį ir į kunigus įšventino, nors mokslų nebuvo baigęs", - sako Manfrydas Sprogys. ŠVENTOVĖ. Vanagų bažnyčia prisikėlė naujam gyvenimui, o vasarą namuke prie jos vėl šurmuliuos krikščioniškoji jaunimo stovykla. PAVELDAS. Senosiose Vanagų kapinaitėse palaidoti garbūs evangelikų liuteronų kunigai, ir dar yra palikta vietos senųjų vanagiškių amžinajam poilsiui.