Šeila Rei Čarlz: "Buvau pasiruošusi mirti"

Kelis dešimtmečius trukęs sunkių asmeninių išbandymų, nuopolių laikotarpis baigėsi, kai, Šeilos žodžiais, ji atrado Dievą. Jos gyvenimo patirtis, gebėjimas po didžiulio skrydžio žemyn vėl atsitiesti yra užkrečiantis, o pusvalandis, praleistas su šia neįtikėtina šiluma, gyvenimo džiaugsmu ir viltimi spinduliuojančia atlikėja, norom nenorom priverčia stabtelėti bei susimąstyti.

Į Klaipėdą Š. R. Čarlz grįžo po metų pertraukos bei savo kerinčiu balsu vėl džiugins Klaipėdos pilies džiazo festivalio publiką. Beje, Šeila teigia savo laisvą laiką vizito uostamiestyje metu skirsianti naujos knygos rašymui, o dalį šios knygos puslapių atlikėja žada dedikuoti Klaipėdai.

Kokie įspūdžiai jums liko apie mūsų šalį, miestą, džiazo festivalį po praėjusių metų apsilankymo?

Jūsų šalis nuostabi. Aš labai laiminga, kad šįkart pavyko čia atvykti net kelioms savaitėms. Tad turėsiu daug laiko dar geriau pažinti Lietuvą, žmones.

Po apsilankymo pernai čia radau ir daug naujų draugų, su kuriais palaikiau ryšį visą šį laiką. Beje, šiuo metu savo paskyroje "Facebook" turiu mažiausiai šimtą draugų iš Lietuvos. Būtinai paprašykite savo skaitytojų, kad mane taip pat pridėtų prie savo draugų.

Neįtikimą įspūdį paliko ir praėjusių metų džiazo festivalis. Sunkiai suvokiama, kaip organizatoriams pavyko į vieną vietą sukviesti tiek daug įdomių, išskirtinių bei pasaulyje gerai žinomų atlikėjų. O kur dar nepakartojama šio festivalio dvasia. Tikrai džiaugiuosi, kad buvau pakviesta atvykti į festivalį ir šiemet. Manau, kad man tai labai didelė garbė. Mat dažniausiai atlikėjų grįžti dar po metų niekas jau nebekviečia. Beje, organizatoriai sakė, kad to prašė patys žiūrovai. Tai išgirdusi net apsiverkiau. Tikrai nesitikėjau sulaukti tokios meilės iš publikos.

Praėjusiais metais pasirodymą Klaipėdoje skyrėte savo tėvo atminimui. Ko šiemet gali tikėtis festivalio žiūrovai?

Šįkart programa labiau orientuota į mano pačios bei Luiso Armstrongo (Louis Armstrong) kūrybą. Be abejo, nuskambės ir keli mano tėvo kūriniai. O scenoje pasirodysiu su būriu lietuvių muzikantų ir Kongu. Su nekantrumu laukiu šio koncerto.

Užsiminėte, jog uostamiestyje svečiuositės keletą savaičių. Ką ketinate per šį laiką nuveikti?

Tikiuosi kiek pakeliauti, suplanuota ir daug įvairių susitikimų. Beje, šio vizito metu kartu su lietuvių muzikantais įrašysime 12 kūrinių albumą. Manau, tikrai liksite nustebinti bei pradžiuginti. O laisvą laiką ketinu išnaudoti savo naujos knygos "Kai meilė pakviečia" ("When love calls") rašymui. Tai preliudija mano autobiografijai, kurioje aprašysiu ryškiausias savo gyvenimo kelionės akimirkas nuo to meto, kai patekau į kalėjimą. Dalį knygos būtinai skirsiu ir Klaipėdai, džiazo festivaliui bei čia patirtiems įspūdžiams.

Mano nuomone, Klaipėda yra labai romantiškas, taikus, žalias, išskirtinių vaizdų apsuptas miestas, turintis tiek daug įdomių, charakteringų pastatų, gatvelių bei žmonių. Tai itin tinkama vieta knygai rašyti. Čia jaučiuosi labai komfortiškai bei atsipalaidavusi.

Gyvenime turėjote didžiulių nuopuolių. Kada viskas apsivertė, pasikeitė?

Buvau praradusi viską. Daugiau nei dvidešimt metų vartojau narkotikus, valstybė iš manęs atėmė mano penkis vaikus, sužlugdžiau dainininkės karjerą, galiausiai buvau nuteista bei 2000-aisiais patekau į kalėjimą. Buvau priėjusi gyvenimo galą ir pasiruošusi mirti. Nėra nieko baisesnio, nei būti uždarytam. Atrodė, kad visas pasaulis yra nusistatęs prieš tave.

Dvasinis nušvitimas, pabudimas įvyko vieną 2003-iųjų naktį, kai dar buvau kalėjime. Apie 3 valandą nakties iškritau iš lovos ir tėškiausi ant žemės. Tąkart, gulėdama ant kameros grindų, tarp keturių uždarų sienų supratau, kad būdama tuo, kas esu, išeities iš susidariusios situacijos, beverčio gyvenimo neturėsiu. Tad mintyse ėmiau šauktis Dievo, su ašaromis maldaudama jo pasirodyti bei pasakyti, kodėl dar verta gyventi, o jei nebeverta - nužudyti mane. Juolab kad buvau tikrai pridariusi pakankamai daug blogų dalykų, jog nusipelnyčiau mirties.

Jis tai padarė, prakalbo su manimi, o Dievo buvimą šalia pajutau visu savo kūnu. Jis pasakė: "Šeila, atiduok man savo gyvenimą ir aš tau jį grąžinsiu daug kartų geresnį, tokį, kokio tu net įsivaizduoti negali." Aš jam paklusau ir nuo tos dienos mano gyvenimas pradėjo keistis, gerėti, kilti į viršų.

Dievas man parodė gyvenimo prasmę, suteikė viziją - keliauti po pasaulį dainuojant ir pasakojant savo istoriją. Tikrai tikiu, kad kažkas, pakliuvęs į panašią gyvenimo aklavietę, perskaitys mūsų pokalbį, susimąstys bei pabandys atrasti dvasinį ryšį su Dievu bei pakeis savo gyvenimą.

Juodasis gyvenimo etapas jau toli praeityje?

Keletą metų po to, kai 2003-iaisiais išėjau iš kalėjimo, dar buvo nuopuolių. Tai lyg paskutinių išbandymų metas. O naujas gyvenimo etapas realiai prasidėjo 2005-aisiais. Patikėkit, ano mano gyvenimo būta tokio baisaus, jog į jį niekada daugiau nenorėčiau grįžti.

Svarbiausia norėti išsigelbėti. Praradus gyvenimo prasmę, išklydus iš teisingo kelio, pirmiausiai turi suvokti, įtikėti, kad yra kažkas galingesnis bei daug stipresnis už tave, galintis nukreipti tinkama linkme.

Mano nuomone, pati didžiausia dovana, kurią kiekvienas sau galime padovanoti - atrasti Dievą savyje. Tai pats didžiausias man nutikęs dalykas. Buvau pasiklydusi tol, kol su Dievu neužmezgiau gilių dvasinių ryšių.

Mano giliu įsitikinimu, Dievas, Jėzus Kristus yra vienintelis teisingas gyvenimo kelias. Tiesa, tikiu tuo, kas parašyta Biblijoje, kad į kiekvieno širdį Dievas ateina skirtingai.

Vidinio dvasinio augimo metas man vis dar tęsiasi. Juk kiekviena nauja diena - tai nauja galimybė augti bei tobulėti, vis labiau tolti nuo blogosios praeities. Tikiu, kad tobulėti nustojame tik palikę šį pasaulį, tad vis meldžiuosi, kad ta diena man išauštų tik po daug daug metų.

Šeila Rei Čarlz. Kas ji tokia šiandien?

Šiandien aš laisva moteris. Džiaugiuosi, kad turiu man dovanotą galimybę keliauti po pasaulį bei pasakoti apie Dievo skleidžiamą meilę ir viltį, dalintis ja su kitais. Kartu aš turiu galimybę dainuoti bei muzikos dėka skleisti savo meilę.

Šiandien turiu ir mylimą nuostabų vyrą, kurį, tikiu, man taip pat padovanojo Dievas.

O kaip vaikai? Ar su jais bendraujate?

Po dvylikos metų pertraukos vaikus pirmą kartą pamačiau 2010-aisiais, likus trims dienoms iki savo vestuvių. Tai buvo nuostabu (Šeila pravirko. - Aut. past.). Aš iki šiol jaudinuosi tai prisiminusi.

Galimybė vėl bendrauti su savo vaikais ir yra viena tų priežasčių, kodėl aš myliu Dievą. Visi iki vieno - nuo teisėjo, vaikų teisių pareigūnų ar artimųjų - man vis sakė, kad aš daugiau niekada gyvenime nepamatysiu savo vaikų. Tačiau Dievas man pasakė, kad pasikeitusi, nauja Šeila bus tokia gera mama, jog nė vienas žmogus pasaulyje nebebus pajėgus vėl atskirti ją nuo vaikų.

Tad šiandien visi penki vaikai vėl mano gyvenime. Vyriausiajai dukrai - 25-eri, jauniausiajai - 12. Taip, reikėjo laiko, kol mes vienas kitą vėl pažinome, bet šiandien santykiai su jais nuostabūs. Beje, dabar jau turiu ne penkis, o šešis vaikus. Mat kartu su vyru auginame ir jo penkiolikmetį sūnų iš pirmosios santuokos.