Seano Penno gyvenimo filosofija

Kartą sudegė mano namas. Viskas dingo velniop, išskyrus mano šeimą. Tai buvo laisvė. Nė sekundės dėl to nesisielojau. Pajutau susidomėjimą dalykais, apie kuriuos nė galvot negalvojau. Galbūt gyvenime turi būti šiek tiek anarchijos?

NEKENČIU visų tų tų užkulisinių istorijų ir aktorių atviravimų apie savo darbo paslaptis.

KADAISE aš norėjau būti juristu, bet tam reikėjo per daug mokytis. Vienas mano draugas sakė - tai kaip tantrinis seksas: per daug knygelių reikia perskaityti. Galų gale aš užsiėmiau tuo, ką darė mano tėvai.

AŠ UŽAUGAU šalyje, kurioje klesti korumpuota valdžia ir religija, pagrįsta baime, kurioje baltųjų dauguma gyvena svetimuose namuose, įsigytuose plėšiant ir prievartaujant, o paskui perduodamuose paveldėjimu.

PIRMASIS mano namas, kurį atsimenu? Miestietiškas mano senelio namas Majamyje. Tai buvo gana bohemiškas rajonas, visi žmonės, su kuriais tėvas dirbo, gyveno ten pat. Visi mūsų tarnai, aišku, buvo meksikiečiai. Rajonas - nors to aš tada nežinojau - buvo vienas banditiškiausių. Visur vien grafičiai. Bet gyventi ten buvo nepavojinga.

TUOMET, KAD užsitarnautum pagarbą tarp lotynų amerikiečių kilmės banditų, kad būtum vato loco, nereikėjo tapti padugne. Viską sprendė santykiai tarp žmonių ir peilio valdymo įgūdžiai. Tai ne dabar - vaikučiai prisiryja narkotikų ir šaudo pro langus.

MAŽDAUG 10-ąjį dešimtmetį mano draugo Deno brolis Pitas paskambino 911 ir pranešė užmušęs savo motiną. Atvažiavo farai, o jis sėdi ir masturbuojasi prie jos nuogo kūno. Jis ją papjovė. Jį išsiuntė į Kamariljo (garsi psichiatrijos ligoninė, kurioje, be kitų, gydėsi Čarlis Parkeris. - "Esquire"). Tai vis vaikučiai iš Malibu... Gal dėl izoliacijos, gal kultūrinis šokas. Jie nespėjo paskui per greit besikeičiantį pasaulį. Ilgas sąrašas tų, kurie mirė arba sėdo už grotų. Iš pradžių jie buvo mažame Malibu, paskui - didžiuliame pasaulyje. Paplūdimių kultūra, ji turi savo ribas - ji kaip gauja, sauganti savo rajoną. Jie gyveno taikioje, idealioje atskirumoje, paskui viskas griuvo. Žuvys, išmestos iš vandens į krantą.

"MŪSŲ VAIKAI gimsta laisvi, ir ta laisvė - gamtos, o ne jų tėvų dovana." Tai pasakė Džefersonas. Nuostabus argumentas neklausyti tėvų.

BŪTI POPULIARIAM - visada problema. Bukovskis kartą man pasakė: "Jeigu labai daug žmonių myli tave, vadinasi, kažką darai ne taip."

MANE LAIKO "kino blogiuku", bet žinote, iki tol - kaip turbūt kiekvieną iš mūsų - vadino dar blogesniais žodeliais mokyklos kieme. Visi tie žodžiai reiškia viena - jie neturi nieko bendra su tuo, kas vyko mano gyvenime.

NEKENČIU žurnalistų. Tiksliau taip: nekenčiu paparacų. Taip, aš daužiau jiems snukius, ir jei reikės, daužysiu vėl.

ŠIAIP JAU jau aš ne pacifistas ir nedegu politika. Nieko keista, kad ja domiuosi: mano tėvas buvo kareivis, turėjo daug apdovanojimų. Aš užaugau kariniuose daliniuose. Suprantama, man rūpi, kas vyksta mano šalyje, juolab kad turiu du vaikus, ir jiems teks čia gyventi.

MANAU, žmonėms verta pasižiūrėti, į ką lekia jų kulkos, prieš pilant į kairę ir dešinę. Ir prieš iššaunant arba leidžiant savo sūnui tai padaryti, jūs turite paklausti: ko mes ten lendame? O tie, kurie to padaryti nesugeba, - avys, o ne herojai. Smulkūs žmoneliai. Ir tie, kurie mus į tai įvėlė, - niekingi žmoneliai.

KINAS - per daug galingas dalykas, kad būtų tik pramoga. Kodėl aš nevaidinsiu šnipo už 10 milijonų honorarą? Aš per daug turtingas, kad pateisinčiau tokį poelgį. Aišku, aš badavau, kai buvau jaunas. Jeigu man tada būtų pasiūlę ką nors panašaus - kad ir serialą, - nė sekundės nebūčiau dvejojęs. Bet kai tik atsistoji ant kojų, reikia išmokti gyventi kukliau.

JEIGU tu menininkas tik todėl, kad tau reikia pinigų, aš to nesuprantu. Aš visada tikiuosi daugiau. Jeigu mane kas nors erzina kino versle, tai būtent tai, kokios kekšės ten dirba.

NICOLAS Cage jau ne aktorius. Jis pažemino savo talentą. Kad ir koks psichas aš esu, kad ir kokių nesąmonių esu pridirbęs, aš niekada neišdaviau savęs.

AŠ SĖDĖJAU kalėjime Brindžporte (Seanas Pennas sumušė žmogų, buvo nuteistas lygtinai, paskui sumušė dar vieną, sėdo girtas prie vairo, buvo pagautas ir pasodintas už grotų. - "Esquire"). Maždaug trečią savaitę mano lange pasirodo fizionomija. Vaikinas, kurį pažinojau mokykloje. Jis kažkaip išsiaiškino, kad aš kalėjime. Mokykloje aš iš jo keletą kartų pasijuokiau, nes jis vogė dviračius. Jis nebuvo pasikeitęs - ilgi balti plaukai - tik apsirengęs kaip advokatasе. Sakau jam: "Ką tu gali?" Jis sako: "Ką tik nori." - "Sulčių?" - "Jokių problemų." O tarp mūsų - geležinės durys. Kaip jis man perduos sultis? Ir štai jis paima didelį paketą šiukšlėms, supila obuolių sultis ir deda ant grindų. Sultys pasklinda pakete, ir jis jį įstumia po durimis. Aš sultis paslėpiau už spintelės - gavau gi kontrabandos būdu.

KITĄ DIENĄ įeina trys sargybiniai ir apverčia viską aukštyn kojom. Žinotre, kas jiems paskundė? Tas niekšas dviračių vagis. Kalėjime gali atkeršyti žmogui nepajudinęs piršto, ir aš labai norėjau, bet nedariau to. Iki šiol juokiuosi, kai prisimenu.

MEILĖ - tai visiškas chaosas, bet aš manau, kad ji egzistuoja, nepaisant visko, ką žmonės su ja išdarinėja.

AŠ MEČIAU rūkyti, kai man suėjo keturiasdešimt. Šiaip ar taip, lioviausi rūkęs po keturis pakelius per dieną.

KAI PIRMĄ kartą patekau į Šiaurės Airiją, norėjau pamatyti tikrą prievartą. Tada jos Belfaste buvo daug. Dar iš lėktuvo pamačiau degantį bokštą ir pamaniau: "Ta vieta man tinka." Man ko nors tokio reikėjo, vietos, kur žmonėms nuolat gresia pavojus. Aš nusileidau Belfaste ir nuvažiavau į viešbutį, apjuostą dygliuota viela. Kitą dieną lakraštyje perskaičiau apie įprastą sprogimą ir nuėjau pažiūrėti. Paskui pradėjau savo girtą odisėją Belfaste. Po keleto mėnesių nepertraukiamo gėrimo pajutau trauką prie putlių raudonskruosčių airių merginų. Norėjau, kad mane areštuotų: specialiai vaikštinėjau prie policijos nuovadų ir elgiausi įtartinai. Aš stengiausi savo kailiu patirti karinę padėtį.

MANO tėvas paseno. Mudu vaikščiojome vienoje iš Vakarų Berlyno aikščių, apžiūrinėjome žymenybes. Pastatai buvo pažeisti karo skeveldrų. Buvo nuostabus sekmadienis, parke vaikščiojo moterys su vaikais. Jis visa tai pamatė ir pagalvojo: "Vargu ar kas iš tų, kurie buvo čia, kai mes bombardavome šį miestą ir šiame pastate liko keturi šimtai skylių, dabar čia vaikšto."

TĄ AKIMIRKĄ jis labai susikrimto. Ne dėl politikos. Dėl to, kad jis irgi žudė žmones. Mano tėvas buvo labai taikus. Tą vakarą mes nuėjome į barą, netoli nuo mūsų sėdėjo senyvas vyras, maždaug jo amžiaus. Mes gėrėme, ir staiga tėvas, persisvėręs per mane, šūktelėjo: "O tu kur tada buvai, niekše?" Kita karo pusė: senyvas amerikiečių žydas žiūri į vokietį ir galvoja: "Tu irgi buvai nacistas?" Nežinau, ką tai reiškia. Bet nuo to momento aš tapau jam atidesnis.

JEIGU pagrindinė filmo idėja ta, kad būdamas kietas, gali žudyti žmones, - aš "pasuoju".

AKTYVI gyvenimo pozicija man atrodo natūrali. Pyktis - tai aktyvi pozicija, tačiau pyktis nepadeda. Visokios dvasinės praktikos - taip pat aktyvi pozicija, bet, mano galva, - tai siaubingas šlamštas. Kurgi kompromisas? Kartą filmuodami filmą mes bendradarbiavome su organizacija "Motinos prieš girtus vairuotojus" - tai žmonės, šitaip praradę vaikus. Be kita ko, jos man pasakė, kad neigimas joms nebūdingas. Mane tai apstulbino. Vadinasi, devyni gramai švino į tarpukaktį gali tave užmušti, o vaiko netektis - ne? Manau, kad be neigimo tu tikrai numirsi. Neigimas - vienas išgyvenimo instinktų, kaip baimė, kuri irgi būtina.

KAI TAMPI tėvu, viskas keičiasi. Tai tikriausiai svarbiausias dalykas, kurio verta išmokti. Vaikai - patys įdomiausi personažai mano gyvenime. Kai atsiranda vaikai, pradedi gyventi iš tikro. Šeima padeda suprasti, kad gyvenimas turi prasmę.

AŠ GERIU kartais. Tiesiog atsisėdu patogiai ir nusilaku. O mano vaikai šliaužioja ant manęs ir kaulija: "Tėveli, padaryk tą, padaryk šitą..." Jaučiuosi kaip idiotas.

ŽMONĖS, kurie sako, kad dievas yra, tiesiog juokingi - jie gi jo niekada nematė. Aš taip manau. Tiesa, tie, kurie sako, kad dievo nėra, nė kiek ne geresni.

MANAU, kiekvienas, kuriantis filmus ar apskritai užsiimantis menu, turi turėti atsakomybės jausmą. Jis turi suvokti, kokiu laikmečiu gyvena, ir kalbėtis su tuo laikmečiu. Nesvarbu, ar jis daro pareiškimą, ar eskizus, ar pats nori išsiaiškinti.

Šaltinis: "Esquire". Parengė Vilma Skiotienė