Saulius Vilius: ant pasaulio stogo

Jei ne geranoriški rėmėjai, Saulius įsitikinęs, kad apie tokią ekspediciją būtų galėjęs tik pasvajoti.

"Prieš keletą metų kopinėjau Himalajuose - tada pirmą kartą išvydau Everestą. Prieš pusantrų metų vėl keliavau į Himalajus. Bet nei pirmą, nei antrą kartą žiūrėdamas į Everestą nė negalvojau, kad kada nors galėsiu į jį kopti. Visų pirma todėl, kad tokios ekspedicijos yra labai brangios", - tvirtina alpinistas, kurio ekspedicijai didžiausią paramą suteikė bendrovės "Pačiolis" leidžiamas žurnalas "Vadovo pasaulis". Kiek tiksliai pinigų teko išleisti, alpinistas negalėjo pasakyti, bet apytiksliai paskaičiavęs ištarė solidų skaičių: 70 tūkst. Lt.

Ekspedicija truko daugiau kaip du mėnesius. Nors alpinistai jon susiruošė, rodos, pačiu tinkamiausiu metų laiku, blogas oras nuolat kliudė. Veik visą laiką siautėjo itin stiprus, ledinis vėjas. Oro temperatūra, anot Sauliaus, svyravo maždaug nuo 25 iki 35-40 laipsnių šalčio. Įdomu, kad tiek dieną, tiek naktį oro temperatūra išlikdavo tokia pat.

ik saulei skaisčiau pašvietus jie jausdavę, kad darosi šilčiau.
Pasirodo, šis pavasaris žygiams į Everestą buvo itin nepalankus. Net šerpai, alpinistų vedliai, dalyvavę daugelyje Everesto ekspedicijų, tikino tokio pavasario neprisimeną.
Nedaug trūko, kad dėl blogo oro ekspedicija būtų sužlugusi. "Sugrįžę iš poilsio žemutinėje stovykloje sužinojome, kad visas mūsų stovyklas nusinešė uraganas... Audros metu dingo palapinės, deguonis, asmeninis inventorius. Tiesa, dalį daiktų pavyko surasti. Dėl to dalis alpinistų, kurių ekspedicijos patyrė tokių pat nuostolių, jau tada išvyko namo. Mes pirmiausia patikrinome, kiek palapinių ir inventoriaus mums liko. Inventoriaus buvo likę tiek, kad pirmoje grupėje galėjo kopti tik du žmonės, nors planavome kopti trise. Tada buvo iškilęs klausimas, ar aš galėsiu kopti į viršūnę. Laimei, problemą išsprendėme".

Saulius pridūrė, kad buvo prastai aprūpinti. Komercinių, turtingų ekspedicijų nariai turėjo po keliasdešimt atsarginių palapinių, o lietuvio ir estų komanda - tik vieną.
Šerpai iš ekspedicijų neblogai pasipelno. Ir ne tik todėl, kad alpinistai jiems už pagalbą moka didelius pinigus. Leisdamiesi nuo kalno, šerpai surankioja uragano išnešiotus alpinistų daiktus ir vėliau juos pardavinėja Katmandu.

Beje, įdomi detalė: Saulių lydėjo šerpas, vardu Dava. O šerpų kalba šis vardas reiškia saulę.

"Per šią ekspediciją buvo daug fatališkų dalykų", - sako alpinistas.

Pasimaišo protas

Pasiekęs 7,5 km aukštį, S. Vilius pradėjo naudoti papildomą deguonį. Pasak šiauliečio, galima užkopti ir nesinaudojant deguonies balionu, tačiau reikia būti labai gerai pasiruošus. Savo ekspedicijos metu S. Vilius susidūrė su keliais alpinistais, bandžiusiais įveikti Everestą be papildomo deguonies. Tačiau tai, anot Sauliaus, prilygsta vaikščiojimui peilio ašmenimis. Juk kai smegenims trūksta deguonies, jos pradeda pamažu mirti. Ne vienam Everesto viršūnės siekiančiam alpinistui yra pasimaišęs protas.
"Dėl deguonies trūkumo dažnam susisuka galva. Pradedi matyti kvailus, protu nesuvokiamus savo kolegų poelgius. Mačiau, kaip vienas alpinistas kažkodėl sumanė pakeisti deguonies balioną plikom rankom - be pirštinių. Kodėl jis taip darė, nežinia. Žmogus nušalo rankas, pirštus teks amputuoti. Viršuje susiduri su daug psichologinių problemų. Gerai, kad eini ne vienas, kad turi į ką atsiremti, nes niekada nežinai, kaip gali pasielgti - gal sugalvosi kokią kvailystę iškrėsti.
Jau leidžiantis, kai teko miegoti 8,3 km aukštyje - papildomo deguonies nebenaudojau - pats regėjau vizijas. Sapnavau kvailus sapnus. Pavyzdžiui, viename sapne laukiau barmeno, kuris turėjo atnešti kavos.

Apskritai dideliame aukštyje tave užklumpa toks labai keistas supratimas. Kiekviename žemyn krentančiame deguonies balione tu tarsi pamatai save... Žurnalistai rašo, kad ten "mėtosi krūvos lavonų", bet jie perdeda. Tų kūnų ne tiek daug, bet yra. Eini pro šalį, žiūri ir kaip niekad gerai supranti, kad bet kurią akimirką pats gali atsidurti jų vietoje".

Lėta šveicarė

Viršūnę S. Vilius pasiekė keliom dienom vėliau nei buvo planavęs - gegužės 22-ąją. Teko laukti geresnio oro.

"Dar viena problema - kadangi vienu metu kopė labai daug žmonių, susidarydavo eilės. Dėl to daugybė alpinistų viršūnės nepasiekė. Valandą dvi prastovėjus eilėj, pradeda nežmoniškai šalti rankos ir kojos, tad tenka leistis žemyn.

Į Everestą kopia ne tik vyrai, bet ir moterys. Atmenu, viena šveicarė labai trukdė kitiems alpinistams. Moteris kopė labai lėtai, kai tuo tarpu 20 ar 30 žmonių buvo priversti šalti".

Palaikė estu

Sauliui sugrįžus, daugeliui jo bičiulių, gerai žinančių populiariuosius anekdotus apie estus, buvo įdomu, kaip jam su jais sekėsi bendrauti.

"Su estais iš tiesų sunku bendrauti, - pripažįsta S. Vilius. - Tačiau labai susidraugavau su mūsų ekspedicijos gydytoju, taip pat su Alaru. O šiaip dažnai bendravau su kitų ekspedicijų dalyviais, kad neatsibostų."

Beje, kadangi jis buvo vienintelis lietuvis estų ekspedicijoje, Saulius žino, kad daugelis jį palaikė estu. Štai po to, kai Saulius vienam rusui padėjo susigrąžinti prarastą miegmaišį, vienoje interneto svetainėje pasirodė žinutė, kad Rusijos alpinistui padėjo ne kas kitas, o estas. Saulius sako nenustebsiąs, jei statistikoje - tarp visų alpinistų, kuriems pavyko užkopti į pasaulio stogu vadinamą aukščiausią viršukalnę, jis bus pavadintas estu.

"Čia kaip sugedęs telefonas. Štai vienas estas buvo įkritęs į septynių metrų plyšį. Jis ten spėjo ir pafilmuoti, yra vaizdo medžiaga. Vėliau rusų interneto svetainėje pasirodė informacija, kad neva estas įkrito į plyšį ir pats iš jo išlipo... Tačiau buvo visai ne taip. Kai žmogus įkrito, per raciją paprašė pagalbos, tada atėjo indų ekspedicijos nariai ir jį ištraukė. Pats vienas tu niekaip neišlipsi, net jei esi pats geriausias alpinistas", - kuriozą papasakojo pašnekovas.

Saulius juokėsi prisiminęs, kaip jam pabodo valgyti košes, kurias, anot jo, labai mėgsta estai. "Maistas, kurį valgėme, buvo labai prastas. Dėdavau košės kąsnį į burną ir užsigerdavau kokakola, nes kitaip buvo neįmanoma valgyti. Pykindavo."

Stipruoliai senukai

Alpinistą labai nustebino japonų ekspedicijos nariai. Senukai japonai, anot Sauliaus, pirmieji pasiekė vadinamąją antrąją pakopą (8,6 km).
"Bet nusileidę jie buvo vos gyvi. Vienam japonui yra 70 metų, jis jau apačioje, bazinėje stovykloje, sunkiai vaikščiojo."