Saulius Urbonavičius: kodėl klesti vidutinybės?

- Kuo skiriasi sąlygos, kuriomis jūs su grupe BIX išgarsėjote, nuo tų, kurias turi žmonės, šiandien žengiantys į sceną?

- Vienintelė sąlyga nesiskiria - vidinis užsispyrimas ir noras. Materialios sąlygos visiškai kitokios. Dabar visi kaip karaliai maudosi. Mums reikėjo patiems drožti gitaras ir laidus sukti, kad kažkokį garsą išgautum. Dabar gali kokį nori garsą išgauti, bet reikia sugalvoti kokį. Yra kiti iššūkiai. Materialios techninės sąlygos dabar yra labai geros, apie tokias šviesas, šou galimybes, ekranus, gerus instrumentus, kokybiškus įrašus mes gyvenime nesvajojome. Tai buvo sunkiai pasiekiama, tik per sunkų darbą iškeliavus ir daug laiko koncertavus užsienyje teko įsirašyti muziką gerose studijose. Dabar tai nesudėtinga, tik reikia žvėriško užsispyrimo ir noro. Ir, aišku, charizmos, X faktoriaus, kurį nežinau, ar Dievas duoda, ar kas. Be jo gali su tanku žemę arti, vis tiek nieko nepasieksi.

Dabar mes matome tokių B klasės žvaigždžių, kurios malasi, sukasi, kažką daro, bet taip ir lieka antroje lentynoje. Tie žmonės turi užsispyrimo darbui, bet jiems trūksta kitų savybių, svarbių žvaigždei. Mes „X Faktoriuje“ ieškome „star quality“ žmonių, kuriems svarbus ne tik balsas, bet ir išvaizda, patrauklumas, sugebėjimas pritraukti žiūrovų sales.

- O kokius tikslus keliate grupei BIX?

- Turime vieną labai svarbų tikslą - šį rudenį išleisti savo naują albumą ir normaliai sugrįžti į sceną. Aišku, visada koncertuodavome su „biksais“ festivaliuose kiekvieną vasarą, bet norėtųsi funkcionuoti pilna koja su naujomis dainomis, nauju albumu, nauju paraku. Šiuo metu grupė yra pačios geriausios muzikinės formos, kai groti yra džiaugsmas, ne kančia, kai nereikia galvoti, ar dera gitara, ar gerai ritmą muša būgnininkas. Kai tu gali atiduoti žmonėms viską, ką turi geriausio.

- O kas privertė susimąstyti apie grįžimą?

- Mes kaip grupė jaučiamės vieninga, esanti geros formos. Grupė BIX yra sukūrusi daugiau negu 200 dainų, bet su tuo senu bagažu kiek gali važiuoti? Ir šiaip buvo toks vidinis noras.

Roko muzika yra ne apie gėlytes, meilę seilę, trumpus vasaros sijonėlius. Šia muzika žmogus pasako savo požiūrį, filosofiją. Esu tokios nuomonės - jeigu neturi ką pasakyti, tai neteršk eterio, o jeigu yra ką pasakyti - sakyk. Dabar teršiančių pilna.

- Ką norėjote pasakyti naujomis dainomis?

- Kalbu apie amžinas temas, žmogiškas problemos, skaudžias vietas. Dabar įsigalėjęs sumaterialėjimas, suskaitmenėjimas, plaukimas paviršiumi, įsisiautėjusi antraščių kultūra. Gyvename informaciniame šiukšlyne, kuriame prapuola esminiai dalykai, žmogus nebežino, ką veikia ant šios žemės. Esame baisingame triukšme, mus yra užgriuvęs ne tik daiktų pasaulis, bet ir informacinis triukšmas. Toks šiukšlynas, kad net baisu.

- Jūsų dainų tekstai buvo užkoduoti, pilni metaforų. Ar ir dabar reikalingi tokie tekstai?

- Kadangi aš rašau visus BIX tekstus, tai visada buvau ir liksiu metaforininkas. Man nepatinka tiesmuki tekstai „aš myliu tave“, „bučiuoju tave“. Manau, muzika turi draugauti su poezija. Poezija yra sąskambių, žodžių skambesys. Atskiri žodžiai nieko nereiškia, bet kartu sudėti jie skamba, duoda trečią jausmą, trečią prasmę. Man patinka tarp eilučių... Mes, matyt, tokia karta, kuri skaitė tarp eilučių. Dabar žmonės tiesmukesni.

- O išsivalyti nuo jūsų minėtų informacinių šiukšlių taip pat neįmanoma, žinoti reikia?

- Aišku. Mes, kaip ragavę sovietinio režimo, tai tiesiog gėrėme informaciją, ją kontrabanda vežėmės per sieną, ieškojome, siurbėme. Muzikos gauti reikėdavo ir būdavo sudėtinga. Šiuo metu viskas aukštyn kojom. Esi užverstas šiukšlių kalnu ir tarp tų šiukšlių net nebesigirdi normalių dalykų. Tiek suklestėjo vidutinybės, kad labai sunku įžiūrėti tikrai gerą talentą, teisingą dalyką, nes vidutinybės išmoko labai gražiai užsimaskuoti, apsimesti kultūra, dar kažkuo. Ta pilkoji daiktų, produktų, technologijų masė užgožia esminius dalykus. Kai žiūri į šiandieninę kartą, tai sėdi mergina su vaikinu ir abudu net nepasižiūrėdami vienas į kitą feisbuke rašinėjasi. Čia yra normalus bendravimas? Tuoj pamirš, kaip apsikabinti. Nesakau, kad naujosios technologijos blogai, bet daug dalykų išnyksta. Išnyksta artumo pojūtis. Žmogus apsigauna. Žmogus visą laiką ieško elementaraus dalyko - meilės, kad jį pastebėtų, mylėtų, su juo bendrautų. Jeigu feisbuke kažkas „palaikino“, tai susidaro įspūdis, kad tave myli, bet taip nėra. Čia yra fikcija.

- Nesijaučiate pavargęs nuo muzikinių projektų ir talentų paieškų?

- Ne, nematau vargo. Tai kūrybinis darbas. Vieni projektai yra mielesni, kiti ne tokie mieli, bet tai yra profesija, darbas. Per tiek metų tai išmokau ir darau tai, ką geriausiai išmanau. Talentų projektuose, ypač „X Faktoriuje“, matau prasmę, jie nėra tušti ir lėkšti projektai.

- Ar jūsų vaikai Milda (27), Pijus (19) ar Elena (6) norėtų būti muzikantais, o gal jau yra?

- Bent jau du vyresni tikrai ne, bet labai myli muziką. Milda gyvena Anglijoje ir dirba logistikos versle, ji domisi andergraundiniu repu, Afrikos muzika. Sūnus dabar ieško savęs, o su jaunėle neaišku, kaip čia bus. Dar anksti...

Parengta pagal priedą „TV publika“