Saulius Stripeika: "Viršininku reikia išaugti"

Grįžęs mintimis į vaikystę, kurią praleidau Akmenėje, prisimenu, kad mėgau žaisti karus, vadovauti, organizuoti. Lankiau futbolo mokyklą, žaisdavau krepšinį. Ir šiandien gal tik kokią vieną dieną įstengčiau praleisti be sporto, ne daugiau. Dar Šiauliuose, būdavo, tris kartus per savaitę prieš darbą paplaukiodavau po baseiną, įveikdavau nuo 600 m iki vieno kilometro. Arba su šeima vakarais po parką bėgiodavom. Ketveri metai, kai žaidžiu lauko tenisą, įtraukiau į šį pomėgį ir žmoną. Kartu su ja dalyvaujam mėgėjų turnyruose.

Šiaip buvau pasiutęs vaikas, nors į peštynes nesiveldavau. Bet ir menui nebuvau abejingas - mokykloje vaidinęs esu, geriausiai prisimenu atliktą mergaitės vaidmenį.

O kaip grūdinosi plienas?..

Visokiais korčiaginais, jaunagvardiečiais nelabai žavėjausi. Mieliau rijau knygas apie indėnus, ir gražiame pušynėlyje kovodavom, pasidaliję į dvi stovyklas.

Ar svajojote tapti dideliu viršininku?

Kad teks kada nors vadovauti rimtoms organizacijoms - niekada gyvenime nepagalvojau.

Mano tėvai buvo paprasti žmonės, ir didelių uždavinių man nekėlė. Ir pati ankstyviausia mano svajonė buvo bent padoriu žmogum tapti. Maniau, būsiu panašus į tėvą, kaip ir jis, dirbsiu vairuotoju.

Gyvenime tikrai teko dirbti ir vairuotoju - armijoje dvejus metus viršininkus vežiojau.
Po armijos draugas pasiūlė stoti į Kūno kultūros institutą, kur buvo suformuota karinio ir fizinio lavinimo grupė. Man patiko kariška tvarka, disciplina, tad įstojau. Besimokydamas institute, pirmą kartą paragavau viršininko duonos - buvau paskirtas studentų vasaros stovyklos Jakutijoje brigadininku.

O paskui prasidėjo svaiginanti karjera karinėje struktūroje?..

Ne taip paprastai viskas klojosi. Baigęs institutą grįžau į Akmenę. Jaučiau silpnybę tvarkai, uniformai - su ja žmogus tarsi kitoks, drausmingesnis, tampa, - tad nuėjau dirbti į policiją. Išsiuntė mane mokytis į Klaipėdos aukštesniąją policijos mokyklą. Po 10 mėnesių įsidarbinau kriminalinėje tarnyboje. O mano geras draugas, dirbęs pasienio tarnybos Šiaulių rinktinėje, ėmė kviesti dirbti pas jį. Va tada ir prasidėjo...

Išsyk tapote viršininku?..

Pirmiausia mane paskyrė Būtingės pasienio kontrolės punkto viršininku, po metų ėmiau vadovauti Laukžemės užkardai, vienai pirmųjų iš devynių pasienio su Latvija užkardų. Priėmiau dirbti apie 50 pareigūnų, didžioji dalis jų tebedirba ir šiandien.
Paskui gavau pasiūlymą dirbti Šiaulių rinktinės vado pavaduotoju. Po pusmečio tapau vadu.

Kai buvo pasiūlytos dabartinės pareigos, nustebau: Šiauliuose liko nebaigta daug gerų darbų...

Kokios jūsų asmeninės savybės padeda gyventi?

Vyriškumas prasideda nuo punktualumo ir duoto žodžio laikymosi, dar sąžiningumo, tikslumo. Tuo vadovaujuosi darbe, to reikalauju iš savęs ir aplinkinių.

Ar asmeninis gyvenimas toks pat laimingas kaip karjera? Juk auginate dvi nuostabias dukras.

Nepasakyčiau, kad jis labai sektųsi, nors šiuo metu niekuo nesiskundžiu. Mat kai dukrai Ernestai buvo vos ketveri metukai, avarijoje žuvo jos mama. Per stebuklą kartu važiavusi Ernesta patyrė tik lengvą smegenų sutrenkimą.

Šiandien Ernestai jau penkiolika ir ji turi mažą sesutę...

Taip. Praėjus kiek laiko po šio skaudaus įvykio pradėjau draugauti su Ernestos darželio auklėtoja Violeta. Ji tapo mano gyvenimo drauge. Susituokėme per mano trisdešimtąjį gimtadienį Palangoje, sausio 27-ąją. Nenorėjome triukšmo, pakviečiau draugus į gimtadienį, bet jie kažkaip vis tiek sužinojo, pamatė ant piršto žiedą...
Su Violeta, be Ernestos, auginame jau ir šešerių sulaukusią Ievą.

Šeima dar tebegyvena Šiauliuose. Ar nesunku, juk susitinkate tik savaitgaliais? Ar nesulaukiate žmonos priekaištų, kad skiriate jai per mažai dėmesio?

Kitas metais, tikiuosi, kai gausiu tarnybinį butą, visa šeima apsigyvens Klaipėdoje. Tikrai pasiilgstu šeimos, norisi, kad šalia būtų.

Šeima, dirbant vadovaujantį darbą, žinoma, nukenčia. Nors stengiuosi, kad ji to nejaustų, rūpuosi ja.

Bet moterys tokios paslaptingos. Žmona nuogąstavo - kas bus, kai aš išvažiuosiu į Klaipėdą. O kai išvažiavau - kuo puikiausiai tvarkosi viena. Ir pati po Šiaulius automobiliu važinėja, pati viskuo pasirūpina...

Pakalbėkime apie moteriškumą. Kokias moteris mėgstate, kuo sužavėjo žmona?

Mėgstu lieknas, tvarkingas moteris. Bet savo daiktais rūpinuosi pats, nebijau ir namų ruošos darbų - būna, kad siurbliu sutraukiu dulkes, išplaunu kambarius. Vadovauju tvarkymui, bet ir pats tvarkausi. Darbai namuose paskirstyti visiems, bendru sutarimu.
Moteris turi mokėti suprasti vyrą, užjausti, palaikyti, kai reikia, moraliai. Kad su ja galima būtų pasitarti. Juk darbas sunkus, reikia to palaikymo. Mano žmona tokia ir yra. Ji mėgsta namus, ramybę.

O kokios savybės padeda vadovauti?

Aš visada linkęs tartis su kitais, ieškoti kompromisų, diskutuoti. Visada pasakau, ką galvoju, už akių nekalbu.

Jūs - ir užkietėjęs medžiotojas? Kaip šeima toleruoja šį pomėgį?

Taip, šeštadieniais mėgstu pamedžioti. Medžioju jau 10 metų. Smagiausia šerną nušauti, tai labai viliojantis laimikis. Pradžioje norėjosi sumedžioti kuo daugiau, būti kuo geresniu medžiotoju, o dabar, pastebėjau, charakteris keičiasi: norisi daugiau ramybės, pasėdėti bokštelyje, pasidžiaugti gamta, pažiūrėti, kaip žvėrys vaikšto, paukščiai čiulba.

Žmonai labiau patiktų, kad laisvalaikį praleisčiau namuose. Anksčiau ir ją veždavausi į medžiokles.

Kokias savybes stengiatės išugdyti dukroms?

Raginu gerai mokytis, ypač anglų, rusų kalbas. Net keli aukštieji praverčia gyvenime, tokie dabar jo tempai. Įtikinėju savo pavyzdžiu - pats neakivaizdžiai studijuoju viešąjį administravimą antrame magistrantūros kurse. Ernesta labai gerai mokosi, stengiuosi, kad ir į gyvenimą rimtai žiūrėtų. Šią vasarą prašė, kad įdarbinčiau - suradau valytojos darbą. Juk viršininkais reikia išaugti. Mėnesį padirbo, nebenorėjo. Pasakiau jai: jei nesimokysi - matai, kas tavęs laukia.