Šarlizė Teron: neketinu galvoti apie save kaip apie nuskintą gėlę

Respublika.lt, Milda KUNSKAITĖ

2014-08-05 10:14

Garsėjantis sudėtingu charakteriu ir nepastovumu meilėje Šonas Penas (Sean Penn, 53), regis, pagaliau rado savo antrąją puselę - visus nustebino jo netikėtas romanas su Šarlize Teron (Charlise Theron, 39). Tad aktorė vos atsigina nuo žurnalistų klausimų.

- Šarlize, nuo tada, kai tapote mama (aktorė 2012 m. įsivaikino berniuką), atrodote laiminga, bet dabar, tapusi Šono Peno mylimąja, tiesiog švytite...

- Žinote, tą patį man sako ir daugelis artimų žmonių. Kad pasikeičiau į gera, visai kitaip atrodau. Nors tai buvo labai netikėtas posūkis, turiu omeny meilę su Šonu. Kai 2012 m. išsipildė mano svajonė ir įsivaikinau sūnelį, jaučiausi visai laiminga ir viena, be draugo. Ir staiga šalia atsirado Šonas. Mes su juo esame pažįstami 18 metų ir visada buvome draugai. Bet kažkas pasikeitė ir mes įžengėme į visiškai kitokią, romantišką santykių fazę.

- Sklinda atkaklūs gandai, kad ruošiatės už Šono tekėti...

- Iškart pasakysiu: nesu iš tų moterų, kurios nuo vaikystės svajoja apie baltą vestuvinę suknelę... Paprastai, dalyvaudama vestuvėse, pagaunu save galvojančią: o kurių galų vienas kitą įsimylėję žmonės svarbiausią gyvenimo dieną turi linksminti visą minią dažnai visai neartimų jiems svečių, užuot šį laiką leidę visiškai kitaip? Metams bėgant išmoksti atskirti grūdus nuo pelų. Supranti, kas iš tiesų yra svarbu, o kas tik tam tikra tradicija, įsipareigojimas... Stengiamės neskubinti įvykių. Šonas puikiai sutaria su mano sūnumi, kas yra labai svarbu - jie tikri draugai. Jis - geras tėvas. Tai žinau tikrai.

- Kodėl vis dėlto išsiskyrėte su savo draugu Stiuartu Taunsendu (Stuart Townsend), faktinėje santuokoje išgyvenę beveik 10 metų?

- Pasirodė, kad mes su Stiuartu visiškai kitaip įsivaizduojame šeimos gyvenimą. Ne, aš nieko nesmerkiu, juolab Stiuarto. Bet po išsiskyrimo įsivaikinimas buvo pirmasis ir svarbiausias man būdas ne šiaip rasti paguodą, bet padaryti tai, apie ką svajojau visą gyvenimą. Tikrovė pirmą sykį gyvenime pranoko visus lūkesčius.

- Motinystė jus paveikė?

- Ji visiškai mane pakeitė. Išmokau daugiau miegoti, geriau organizuoti savo gyvenimą. Džeksonas suteikia man energijos - norisi dirbti ir užsiimti kažkuo ypač kūrybišku ir įdomiu.

- Teko girdėti, kad vežatės jį į filmavimą?

- Taip, kai Naujojoje Meksikoje filmavausi vesterne "Milijonas būdų netekti galvos", Džeksonas visą laiką buvo šalia. O dabar, kai visame Los Andžele kabo plakatai, jis labai juokingai reaguoja - rodo į mane pirštu: "Mama su kaubojaus skrybėle."

- Sprendžiant iš visko, puikiai jaučiatės atlikdama kaubojaus vaidmenį...

- Taip, kuo puikiausiai. Aš juk užaugau ūkyje. Buvo juokinga, kai režisierius dar prieš filmavimo pradžią paskelbė: "Dabar visi eis mokytis jodinėti!" O aš jam: "Nemanau, kad man reikia tų pamokų." Jis vis nerimsta: "Tuomet tau tikriausiai reikia išmokti šaudyti." O aš vėl: "Neatspėjai." O jei manęs paklausite, ar gerai šaudau, atsakysiu, kad labai neblogai. Bet jei manęs paklausite, ar mėgstu šaudyti - kategoriškai "ne".

- Jūsų gyvenimo tragedija taip pat susijusi su ginklu... (Šarlizės tėvas girtas grįžo namo ir pradėjo grasinti namiškiams ginklu. Motina gindamasi vyrą nušovė - red. past.)

- Kai gyveni nuošaliame ūkyje, ir dar Afrikoje, be ginklo namuose neapsieisi, štai kuo viskas ir baigėsi. Žinoma, niekada nepamiršiu tos tragedijos. Bet nenoriu skųstis savo vaikyste...

- Tikriausiai jus sunku kuo nors pagąsdinti...

- Tikrai! Aš labai lengvai prisitaikau prie aplinkybių, įsipaišau, taip sakant, į bet kokį peizažą ar interjerą. Vaikystė ūkyje Afrikoje, žinote, smarkiai skiriasi nuo vaikų gyvenimo Los Andžele, kai juos kartais į mokyklą sraigtasparniai skraidina. O pas mus viskas buvo paprasta. Bet svarbiausia, ką man davė mano šalis, - tai humoro jausmas. Visi Pietų Afrikos gyventojai pasižymi gan specifišku, sausoku, bet labai klasišku humoro jausmu. Kai gyveni tokioje vietoje, kur nuolatos atsiranda vienas ar kitas "galvos skausmas", mokaisi nežiūrėti į save ir aplinkinį pasaulį pernelyg rimtai. Bet mano gebėjimas išgyventi bet kokiomis sąlygomis - daugiausia mamos nuopelnas. Ji sugebėjo mane per skausmą, liūdesį, šoką ir pyktį išvesti į kelią, kuriame nesijaučiau esanti auka. Manęs nepersekioja baimė, aš sutariu su savimi. Ir tai, esu įsitikinusi, visada yra tėvų uždavinys - ypač mergaičių atžvilgiu, kad iš jų išaugtų stiprios moterys. Visiems kažkodėl atrodo, kad būtent merginas lengviausia valdyti ir naudotis jų silpnybėmis. Bet tai netiesa. Merginos būna gerokai kietesnės už vyrus, patikėkite manimi.

- Bet jūs visada atrodote neįtikėtinai moteriška ir elegantiška, čia vis dar pasireiškia modelio praeitis?

- Apskritai tai aš negalėjau pakęsti to darbo. Pasibjaurėtina veikla. Bet kur dėsiesi - man buvo sunku su Pietų Afrikos pasu Europoje gauti darbą, tarkime, padavėjos. O į modelių verslą patekti buvo lengviau. Todėl aš modelius nuo tada vadinu prašmatniomis padavėjomis! (Juokiasi.) Jokiu būdu nenoriu nieko įžeisti. O ir nuodėmė skųstis - modelio darbas padėjo man įgyti materialinę nepriklausomybę. O darbas išties gerokai lengvesnis negu nurinkinėti indus nuo stalų. Nuo tų laikų nelabai mėgstu visokius madų šou. Net pasirodymai ant raudonojo kilimo man atrodo siaubingai nenatūralus dalykas. Jei žmogus komfortiškai ir laisvai jaučiasi ant raudonojo kilimo - tai ne itin geras požymis. Todėl visi panašūs renginiai - nemaloni mano gyvenimo ir darbo dalis. Bet aš žinau, kad man pasisekė, ir suprantu, kaip esu sugadinta tuo, kad nėra tokios suknelės ir drabužio, kurių panorėjusi negaučiau. Niekas iš dizainerių man nieko neatsako. Nors aš pati pirmenybę teikiu džinsams ir marškinėliams.

- Kitais metais jums sukaks 40. Neslegia jūsų šis skaičius?

- Na, taip, taip. Vyrai metams bėgant, kaip geras vynas, tampa vis geresni ir patrauklesni, o moterys, tarsi nuskintos gėlės, nuvysta. Negaliu pakęsti šios klasikinės nesąmonės. Šiaip ar taip, neketinu galvoti apie save kaip apie nuskintą gėlę!