Saigūnas Ūznevičius: lakūnas ant vandens

Saigūnas Ūznevičius: lakūnas ant vandens

Modeliai - tik žiemos "zabava". Mano tėvelis buvo labai stiprus radiotechnikas, sukonstravo vieną pirmųjų nešiojamųjų tranzistorių. Ir mane tuo užkrėtė. Pradėjęs taisyti plungiškiams radijo imtuvus ir televizorius nuo šešiolikos metų, tą dariau keturis dešimtmečius. Tiek pat dirbau techniku Lietuvos televizijos bokšte, - pasakoja ponas Saigūnas, kurį ne sausio 13-ąją, o 16-ąją budintį Plungės radijo stoty užpuolė omonininkai, daužė automatų buožėmis ir spardė. Porai mėnesių buvo "atjungę"...

Laivų statymas ir buriavimas, sakėte, - antras jūsų gyvenimas.

Mano vyresnysis brolis Romas tapo lakūnu šturmanu, o aš - ant vandens lakūnas, - juokiasi. - Prisimenu net kai, būdamas trejų metukų, kėliausi valtele per Nemuną. Paauglys jau iš vokiečių desantinės valties pasidirbau burinį laivuką ir juo plaukiojau po Plungės jūrą. (Taip vadinama užtvenkta Babrungo upės dalis.) Grįžęs iš armijos, gavau čia iš provizoriaus, rašytojo Žukausko brolio, seną galingą plastmasinį katerį, supjausčiau jį ir penkiolika metų dirbau burinę jachtą. O tų mažiukų jachtelių ir laivų padaryta - gyvas spiečius. Darau juos grynai savo malonumui ir žmonių džiaugsmui.

Ta galingoji tris tonas sverianti jachta "Audronė" skrodžia Platelių ežero bangas jau 25 metai... Turi jau trečią šeimininką.

Mokykloje man sekėsi fizika ir geometrija, o čia svarbiausia yra skaičiavimai, formulės: kur stiebą pastatyti, kilį, falškilį ir švertą, kokį balastą dėt. Specialiai nenusižiūrėjau, kaip suręstos klaipėdiečių, kauniečių draugų jachtos - sukonstravau grynai savo - nuo A iki Z. Kai po stuburo operacijos kibau į darbą - tai ir "užsivedžiau juodai": dieną naktį bildėjau... Kad žinotumėt, vien dyzeliniam varikliui nuplauti prireikė visos vasaros ir kalno skalbiamųjų miltelių. Ir išėjo gražiausia jachta! Pavadinau ją "Audrone" - mirusios sesers garbei.

Kokios Platelių ežero paslaptys?

Tai vienas didžiausių, giliausių ir skaidriausių ežerų Lietuvoje. Suneštas ledynmečiu ant gėlųjų šaltinių. Tik vienas Babrungo upelis iš ežero išteka. Iš dešimties metrų gylyje perregimo ežero gert gali. Įdomumas toks, kad aplink ežerą nėra dirbamų žemių, tad jis veik neliestas žmogaus. Na, Nesė čia negyvena, bet naktį išlenda visokių gyvių, kurie dieną slapstosi, virš kaktos praskrenda dideli paukščiai, šalimais plaukia briedžiai milžinai, žaidžia bebrai ir kiti žvėrys... Pasaka! Žinai, vienam plaukti yra labai gera, bet kartais, jausdamas vėją, žvaigždes ir bangas, širdy gailiesi, kad niekas nemato, tik Dievas.

Buriuodamas patyrėte visokiausių nuotykių?

Kai kuriais nepatikėsi. Savotiški, nenuspėjami vandenų žaidimai; juk ir tobulasis "Titanikas" nuskendo. Per penketą minučių, nors oras gražus, gali kilti audra. Reik žinot, kaip pabėgti, debesims niaukiantis, nuo perkūno. Antai mano draugui Aleksejui jachtos bures škvalas akimirksniu taip sudraskė, kad neliko ką lopyt. O kilus ekstremaliai situacijai laive turi būti tik vienas dievas - kapitonas.

Žvarbų rudenį išplaukėme keturiese "Audrone", kurią bet kokiu oru galiu suvaldyti, vairininkas buvo mano draugas, nėkart neplaukęs - ir pūstelėjo galingas vėjas, jachta atsistojo piestu, stačia, burė - ant vandens, pripuoliau atraizgyt, kad jachta vėl stotųsi, ir pats ant jos užkritau. Kol išsiraizgaliojau - per liuką šliūkštelėjo vanduo, ir per pusę minutės trijų tonų jachta jau grimzdo į dugną. Mes dvi valandas "tašėm" kojom rankom, sustirom vos ne iki sąmonės netekimo, kol pasiekėm krantą; juk vanduo - tik 14 laipsnių šilumos. Mus matė žmonės, plaukę vandens dviračiu, tai, grįžę į jachtklubą, šaukė: "Ar pas jus povandeninių laivų yra? Matėm, kaip prieš mūsų nosį panėrė - kliurkt ir nebliko!" Kai pagalbon atskubėjo kateris, mes jau buvom saloje laužiuką susikūrę ir iš visų jėgų dainas plėšėm.

O paskui, pusantros savaitės ruošęsi, per tris dienas iškėlėme jachtą iš 30-ies metrų gylio. Padėjo visi, kas tik galėjo. Iš pradžių sunku buvo rasti skendimo vietą, matote, visur tirštas dumblas, tai pirmiausia trosais užkabinome žiemą po ledu nugrimzdusį arklį su vežimu, mažesnę jachtikę...

O sykį, plaukiodami naktį su draugu, radome rūke pasiklydusius pusnuogius vyrukus; tie, tikėdamiesi apiplaukti ežerą ir rasti savo poilsiavietę, kelias valandas suko ratus aplink salą.

Didelė jūsų, ežero nardytojo, patirtis...

Nardau irgi visą gyvenimą, tik esu lindęs ne giliau kaip 30 metrų. Išmokė toks Bernotas, kuris 1966 m. ir nuskendo 50 metrų gylyje. Mes anuomet ir nardymo kostiumus patys pasidarydavome. Dabar tų nardytojų pilna, viską iššluoja; gailiuosi, kad nedėjau į vieną vietą savo radinių - senovinių kirvukų, pinigėlių, valtelių, ir molinių tinklo "šratų" (nuo tų laikų, kai dar žmonės geležies nekalė). Turėčiau muziejų... ar batsiuvio artelę - tiek senų batų išžvejojau...

O koks grožis to povandeninio pasaulio! Būdamas po vandeniu keturias valandas, su visokiomis žuvimis ir lydekomis gali susidraugauti, prisijaukinti šelmes. Nekilo ranka jų "nusišauti"...

Na, o kol nebuvo gaisrininkų ir narų profesionalų, man tekdavo liūdniausias pasaulyje darbas - skenduolių kūnus ištraukti. Ir kad nors vieną būtų tekę skęstantįjį išgelbėti - nesuteikė man likimas tokios galimybės...

Girdėjau, esate devyndarbis. Bet gal jūsų namuose - plikos sienos?

Mano žmona - auksinis žmogus. Mato mane namuose dešimt dienų per mėnesį. Bet pats ir baldus, sietyną padirbau, laikrodžius ir skulptūras drožiau iš medžio. Nesu menininkas, tik amatininkas. Tokia jau prigimtis. Tiesa, porą metų dirbau juvelyru, kaip koks kaukas kaliau auksą, sidabrą. Esu padaręs gražių dalykų: apyrankių, papuošalų... Ir amuletų iš briedžio rago. O iš briedžio danties išgremždavau žiedui tokią akį, kad žinovai spėliojo, ar tai ne japoniška keramika, filigranas! Bet man pelnas ir pinigai nerūpėjo. Daugiau dirbinių esu dovanai išdalijęs. O galingą dirbtuvę vis dar turiu, įrankius pasidaręs - visko, ko gali kalviui, dailidei prireikti. Juk ir Vlado Stumbro medžio skulptūras geležimi kausčiau.

Tai dar, jaučiu, statysite kokį Platelių "monstrą"?

Žiauriai daug darbo būtų "dviratį išradinėti". Imsiu vėl kokį seną laivo korpusą ir dirbsiu laivę - būtinai jachtą. Ta, kurią dabar plaukioju, "Sandra", yra jūrinė, ja prie pat kranto nepriplauksi. Manęs draugai šią vasarą paprašė po regatos iš Nidos į Klaipėdą parvairuoti jūrinę jachtą, tai kai tai išbandžiau, vėl apsėdo šėlas - išmaišyt Kuršių marias! Kvietė mane draugai jachta perplaukti Baltijos jūrą, bent iki Švedijos, Danijos, - vis atsisakydavau. Gal ir verta pasiblaškyt, pasidaužyt? Betgi jūra plaukdamas nieko nematai - tik vandens ir dangaus plynę. Marios, ežeras - kas kita. O baisumų gali ir puodelyje atrasti.

Platelių ežeras turi septynetą salų - su sava istorija ir gyvenimu: Briedžio, Veršių, Gaidsalė... Štai Karalienės saloj prieš 300 metų karalienė Bona buvo pilį pasistačiusi, į Ubagsalę po atlaidų Kalvarijoj ubagai brisdavo orgijų kelti. Man mieliausia gal Pliksalė - krantas puikus, smėlėtas, iš jos - atvira ežero panorama...

Girdėjau, ir aplinkiniai żmonės Saigūną myli... Beje, smalsu - kokia jūsų vardo kilmė?

Iš senovinio, gal 1934-ųjų metų, lietuviško kalendoriaus man jį mama išrinko, sakė, kad tai krikščionių šventojo vardas. Nemanau, kad vardas mane mažą saugojo nuo pikto, kai tėvelį sovietai į Kareliją buvo ištrėmę. Visi vaikai šeimoje daug dirbome, kad skurdo nejaustume. O priešų tikrai neturiu. Kur jų rasi, kai visai Plungei televizorius taisiau, ir šiaip aplink - vieni buriuotojai... Plauki prošal - mojuoja rankų miškas, šūkauja choras. Man ir šešiolikmečiai plateliškiai - geriausi bičiuliai. Tie, kuriems vandenų erdvės ir burlaiviai rūpi, nešvaistys laiko smuklėms, ir iš jų neišaugs veltėdžiai.

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder