Ryčio Zemkausko įrodymai apie Lietuvą

- Ką apskritai žmogui reiškia gimtadienis?

- Kuo toliau gyveni, tuo mažiau gimtadienis reiškia. Čia vaikai vos prabėgus gimtadieniui pradeda planuoti kitą gimtadienį. Aš taip neplanuoju. Man atrodo, kad gimtadienis ne mano nuopelnas. Tik atsitiktinumas, kad aš gimiau. Man tiesiog pasisekė.

- Švenčiate gimtadienius ar tai tik eilinė diena?

- Per šį gimtadienį filmuoju interviu. Tikrai dirbu. Tas paminėjimas, tai... Aišku, dukros pasveikins. Išgersime kavos, pasėdėsime. Šiemet gimtadienis nebus minimas. Jubiliejinį, tai gal minėčiau. Pasinaudočiau proga pavaišinti draugus.

- Kokie jums buvo šie metai?

- Labai geri, intensyvūs. Šiemet daug visko padaryta ir labai daug daroma. Aš, aišku, pirmiausia galvoju apie profesinius pasiekimus. Pavyko padaryti daug įdomių darbų. Ir „Alchemijos“ ciklą „Švietimo amžius“, ir septynių laidų ciklą „Mano kiemas“. Vasarą filmavome seriją laidų pavadinimu „Vakarų efektas“. Jis pasakoja apie Lietuvos vakarietiškumą.

Filmavome daug kur Europoje. Projektas „Info TV“ televizijoje pasirodys lapkričio 13 dieną. Jis yra labai asmeniškas. Aš jį vadinu tendencingu projektu, nes bandau įrodyti, kad Lietuva yra vakarietiška valstybė. Mes su profesoriumi Alfredu Bumblausku keliaujame po Šveicariją, su Arūnu Gelūnu po Paryžių, Ženevą. Tai Lietuvos vakarietiškumo šaknų ieškojimas. Labai geri metai. Aš laimingas.

- O kas jums yra laimė?

- Laimė yra galėjimas rinktis iš plačios skalės. Kuo platesnė tau tinkančių pasirinkimų skalė, tuo geriau. Aišku, pasirinkimai kartu ir išvargina. Galimybės išvargina. Ir tą, atrodo, gali, ir tą, ir tą, tai paskui nebežinai nė kur pulti. Bet jeigu pavyksta apsistoti ties kokiu dalyku, tai labai gerai.

- Būna, kad apskritai nelengva pasirinkti.

- Tenka vis tiek. Reikia ryžtis, rinktis, kas arčiausiai, kas labiausiai patinka.

- Dirbate Vytauto Didžiojo universitete. Kokia jūsų nuomonė apie jaunus žmones?

- Manau, jiems nelengva. Mums buvo lengviau. Mes variantų turėjome mažiau, o jiems pasirinkimų meniu didesnis, bet sunkiau. Kita vertus, tai yra galimybės. Aš tai visą laiką sau ir kitiems sakau, gal ne iš karto matosi, bet jie yra protingesni už mus. Dar pasaulio istorijoje taip nebuvo, kad ateitų karta, kvailesnė už buvusią. Nežinau tokio atvejo. Vis tiek viskas eina į priekį. Tai beveik aksioma. Visi sako - jie mažaraščiai. Gal, bet jie kitaip raštingi. Mes sakome - jie paviršutiniški, bet jie kitaip gilūs. Kitaip negu mes esame pripratę suprasti. Tai nereiškia, kad mūsų matymas yra geresnis. Jie taikosi prie to pasaulio, kuris egzistuoja, kuris yra tikras. Jie turi tokius iššūkius ir sėkmingai su jais susidoros. Visi susidoroja. Išskyrus apgailėtinus atvejus.

- O vertybės tos pačios, ar jos nesikeičia?

- Gal yra pasislinkimai kažkiek procentų, bet pagrindinės vertybės išlieka. Pastatykite žmogų į dramatinę situaciją ir pamatysite, kad tos pagrindinės vertybės išlieka. Jos tik užmaskuotos. Jos dabar pasislėpusios už kitokių dalykų. Aš manau, kad čia nėra jokios tragedijos. Priešingai. Tai įdomi karta, ta Z karta, ar kaip ten ją pavadinsi. Aš tik bijau, kad po kurio laiko toms kartoms įvardyti raidžių pritrūks.

- Gal vadins skaičiais?

- Tikriausiai. Sakys Z1 trečiuoju laipsniu. Aš manau, kad viskas gerai. Duok Dieve, tik kad nebūtų didelių katastrofų - karų, okupacijų. Visa kita - žmogiškasis gyvenimas ir jame turi būti ir liūdesio, nes kitaip tai nebus tikra. Kartais reikia padejuoti, kad blogai, reikia paverkti, bet duok Dieve, kad tai vyktų ne tragiškomis aplinkybėmis.

- O jums koks dabar laikotarpis? Juodas ar baltas?

- Man dabar 5D laikotarpis...

- O jeigu pagal spalvą?

- O jeigu pagal spalvą, tai pasižiūrėkite pro langą, kiek ten spalvų. Visa rudens spalvų gama. Mano ruduo kol kas labai gerai atrodo.

- Nejaučiate rudeninės depresijos?

- Visada jaučiam ir ji visada padeda kūrybai. Neįmanoma apsimesti, kad viskas yra tik nuostabu, gražu, bet nereikia įsimylėti tų būsenų. Aš manau, viskas yra kontrastai. Žmogaus laimė sudaryta iš kontrastų. Žmogui būtinai reikia, kad kas nors keistųsi. Jeigu niekas nesikeičia, tai jis pats pakeičia. Manau, ir kūryba neįmanoma, jeigu labai lygiai gyveni.

- Ar kūrybos laisvės jums užtenka televizijoje, universitete?

- Aš turiu televizijoje tokią laisvę, kurią riboja tik mano sugebėjimai ir fizinis pajėgumas. Tiek aš laisvės turiu televizijoje ir tiek jos gali turėti absoliučiai kiekvienas. Universitete taip pat.

- O ką darbas televizijoje atima?

- Jis atima jėgas, bet kiekvienas darbas atima jėgas. Paskui pailsi ir vėl gali. Viskas priklauso nuo to, kaip tu žiūri į televiziją. Dabar aš noriu sukurti visiškai kitokią televiziją. Apie ją kalbu jau porą metų ir pabandysiu padaryti. Pažiūrėsiu, kas bus.

- Kokia tai televizija?

- Bus labai keistai. Aš noriu pakeisti televiziją genetiškai. Jos prigimtį pajudinti. Noriu surasti visiškai kitokį vizualumą.

- O turinys bus panašus?

- Jeigu turėtume keturias rankas, tada turinys būtų kitas.

- O kada bus galima to laukti?

- Dar nežinau. Po metų, dvejų, bet jau pradėjau daryti.

- Įdomus planas pakeisti televiziją - beveik kaip pakeisti pasaulį.

- Tai žinoma. Kiekvieną rytą atsikėlus reikia norėti pakeisti pasaulį ir kiekvieną vakarą gulantis reikia džiaugtis, kad tu to nepadarei.

Parengta pagal priedą „TV publika“