Rūtos Ščiogolevaitės svajonės pildosi

Ne­se­niai Šiau­liuo­se lab­da­ros kon­cer­te dai­na­vu­si Rū­ta Ščio­go­le­vai­tė iš­pil­dė Kur­šė­nų Pa­ven­čių vi­du­ri­nės mo­kyk­los moks­lei­vės Mo­ni­kos sva­jo­nę sce­no­je dai­nuo­ti su my­li­ma at­li­kė­ja. Pa­ti Rū­ta taip pat tu­ri sva­jo­nių, o jų iš­si­pil­dy­mo sie­kia at­kak­liai dirb­da­ma ir mo­ky­da­ma­si.

– Daž­nai da­ly­vau­ji lab­da­ros pro­jek­tuo­se, kon­cer­tuo­se. Ar jau­ti bū­ty­ny­bę pa­dė­ti ki­tam?

– Kar­tais lab­da­ra bū­na skau­di. Kai žmo­nės pa­ten­ka į su­dė­tin­gas gy­ve­ni­miš­kas si­tua­ci­jas dėl sun­kios li­gos ar ki­tos ne­lai­mės, kai ten­ka pra­šy­ti pa­gal­bos, kai ne­beį­ma­no­ma iš­si­vers­ti be lab­da­ros, bū­na skau­du dėl ne­lai­min­gų žmo­nių.

Lab­da­ros kon­cer­te Šiau­liuo­se skaus­mo ne­pa­ju­tau – švie­sus ir gra­žus ren­gi­nys. Vai­kai troš­ko jau­kių, šil­tų na­mų ir už gau­tą pa­ra­mą to­kie bus su­kur­ti. Bet vai­kai ne­tu­rė­tų to pra­šy­ti – ir be lab­da­ros jiems tu­rė­tų bū­ti už­tik­rin­tos nor­ma­lios gy­ve­ni­mo są­ly­gos, tai – ele­men­ta­ri bū­ty­ny­bė.

– Rū­ta, kon­cer­to me­tu su džiaugs­mu iš­pil­dei ma­žos mer­gai­tės sva­jo­nę dai­nuo­ti kar­tu. O kai pa­ti bu­vai vai­kas, apie ką sva­jo­da­vai?

– Vi­sa­da sva­jo­da­vau dai­nuo­ti ir vai­din­ti. Tuo lai­ku ma­no no­rai rea­li­zuo­da­vo­si bū­re­liuo­se. Pri­si­me­nu, bū­da­vo or­ga­ni­zuo­ja­mi vai­kų teat­rų fes­ti­va­liai, vie­na­me iš jų bu­vau pri­pa­žin­ta ge­riau­sia vai­kų ak­to­re. Dar te­be­tu­riu nuo­trau­ką su di­džiau­siu ta­da gau­tu pri­zu – šaukš­tu.

O su dai­na­vi­mu bu­vo su­dė­tin­giau. La­bai troš­kau dai­nuo­ti "Dai­nų dai­ne­lės" kon­kur­se, bet tuo me­tu ša­lia ne­bu­vo pe­da­go­go, ku­ris ma­ne pa­reng­tų kon­kur­sui. Pri­si­me­nu, dėl to la­bai iš­gy­ve­nau, bu­vo liūd­na...

– Bet at­si­ra­do žmo­nių, ku­rie pa­ska­ti­no, jei ta­pai tuo, kas esi?

– Ži­no­ma, tu­riu kam pa­dė­ko­ti. Vie­nas iš pir­mų­jų svar­bių žmo­nių ma­no kar­je­ro­je, ko ge­ro, yra šiau­lie­tis pe­da­go­gas ir at­li­kė­jas Ari­jus Ivaš­ke­vi­čius. Jis pri­sta­tė ma­ne Ro­mui Damb­raus­kui ir pa­pra­šė ga­li­my­bės dai­nuo­ti sce­no­je. Be to, paė­męs ma­no dai­nų įra­šą nu­ve­žė Vi­li­jai Gri­go­ny­tei į "Mu­zi­ki­nį vieš­bu­tį", kur ne­tru­kus bu­vau pa­kvies­ta dai­nuo­ti ("Mu­zi­ki­nis vieš­bu­tis" – per LTV trans­liuo­ta mu­zi­ki­nė, pra­mo­gi­nė lai­da – aut. pa­st.).

– Esi ži­no­ma at­li­kė­ja, da­ly­vau­ji po­pu­lia­riuo­se te­le­vi­zi­niuo­se pro­jek­tuo­se, vai­di­ni se­ria­le. Va­di­na­si, da­bar vi­sa tai, apie ką sva­jo­jai vai­kys­tė­je, iš­si­pil­dė?

– Daug kas iš­si­pil­dė. Bet ne­sė­džiu ran­kų su­dė­ju­si ir vėl tu­riu tiks­lų: la­bai trokš­tu baig­ti stu­di­jas Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je, kur mo­kau­si kla­si­ki­nio dai­na­vi­mo. Svar­bu įra­šy­ti dar vie­ną al­bu­mą, no­riu daug kon­cer­tuo­ti ir jaus­ti pub­li­kos pa­lai­ky­mą – kū­ry­ba iš tik­rų­jų yra ne­nut­rūks­tan­tis pro­ce­sas.

– Ir kaip vis­ką su­spė­ji?

– Iš tik­rų­jų ne­ži­nau. Bet gal tik taip at­ro­do iš šo­no, kai žmo­gus ak­ty­viai da­ly­vau­ja vie­šo­je veik­lo­je. Nu­si­fil­muo­ji to­se lai­do­se, ir vis­kas.

Įp­ras­ta ma­no die­na at­ro­do taip: vai­kas – į dar­že­lį, aš į – die­ni­nį Mu­zi­kos aka­de­mi­jos sky­rių ir vis­kas, na­mo. O tų kon­cer­tų kiek bū­na? Daž­niau­siai sa­vait­ga­liais.

– Ar no­ri pa­sa­ky­ti, kad kaip ei­li­nė mo­te­ris su­kie­si ru­ti­no­je?

– Ži­no­ma, aš ne­tu­riu auk­lės ir gy­ve­nu vi­siš­kai že­miš­ką gy­ve­ni­mą. Kar­tais bū­na kon­cer­tų, o kar­tais ir nė vie­no... Lai­ką pra­lei­džia­me šei­mo­je su sū­nu­mi – mu­du abu­du (juo­kia­si).

– Ar jau­tie­si lai­min­ga?

– Taip!

– Esi ki­lu­si iš Šiau­lių, ko la­biau­siai pa­siilgs­ti Šiau­liuo­se?

– Sma­gu su­grįž­ti, čia iki šiol gy­ve­na ma­no ma­ma. O la­biau­siai il­giuo­si tų lai­kų, kai mo­kiau­si Kon­ser­va­to­ri­jo­je (da­bar – S. Son­dec­kio me­nų mo­kyk­la), ta­da jau­čiau­si nuo­sta­biai.