Rūta Staliliūnaitė atguls vaikystės žemėje

Namai

Rūta Staliliūnaitė Lietuvos teatrą garsino daugybe ryškių savo vaidmenų: Barbora Juozo Grušo dramoje "Barbora Radvilaitė" Henriko Ibseno Nora, Alfredo Jarry - Ūbienė, kitais. Nors teatrui pašventė visą savo gyvenimą, ji nebuvo linkusi teatro vadinti savo namais.

Aktorė sakė, kad teatras yra jos didžioji meilė, o tikrieji namai - tai jos tvirtovė, į kurią žiūrovams bilietai neparduodami.

Ir vis dėlto kai kurie "žiūrovai" į Rūtos Staliliūnaitės gyvenimo tvirtovę būdavo įleidžiami. Jų prisiminimai apie aktorę iš didžiosios raidės dabar turi ypatingą reikšmę.

"Nepaprastai paprasta"

Pašušvyje gyvenančioms Romaldai Šiurnienei ir Albinai Šurnienei su R. Staliliūnaite teko laimė ilgus metus gyventi tame pačiame keturbutyje, į kurį po kelis kartus per metus aktorė grįždavo pailsėti.

"Nepaprastai paprasta" - tai, pasak abiejų moterų, žodžiai, labiausiai tinkantys apibūdinti, kokia iš tiesų buvo talentingoji aktorė.

Pašušvys, kuriame gyveno R. Staliliūnaitės tėvai ir seneliai, kuriame augo ji pati ir į kurį vėliau visada taip norėjo grįžti, tarsi nušvisdavo kitomis spalvomis kaskart, kai aktorė atvykdavo.

Tarsi trokšdama pasisemti kuo daugiau atgaivos sielai bendraudama su savo krašto žmonėmis, aktorė pirmoji skubėdavo su jais sveikintis, teirautis apie sveikatą, klausti, ar nereikia jos pagalbos.

Gyveno kaimu

Aktorė, užsirišusi prijuostę, blizgindavo savo buto langus ir atsisakydavo kaimynių siūlomos pagalbos, ravėdavo įvairiaspalvių gėlių darželį kieme, vejos viduryje. Jai būdavo svarbu, kad ravint nenukentėtų jokia savaime pasisėjusi ir užaugusi gėlelė, nes tai - gamtos dovana.

Pašušviečiams R. Staliliūnaitė yra sakiusi, kad neįsivaizduoja gyvenimo be Pašušvio. Net ir vėliau, gyvendama Kaune, ji su savo mama, matydamos kylančią saulę, įsivaizduodavo ją kylančią virš Klerijono kalvos Pašušvyje, o besileidžiančią - ties Pašušvio dvaru.

"Man atrodo, kad nebūtų užtekę jėgų teatre ištverti neapsakomai sudėtingą ir sunkų repertuarą, jeigu nebūčiau galėjusi pasiganyti Pašušvio lankose kiekvieną vasarą grėbdama, kraudama šieną, ravėdama daržus, melždama karves, šerdama gyvulius, skalbdama...", - viename interviu yra sakiusi R. Staliliūnaitė.

Gerumo erdvės

Kai aktorė melžė karves ir grėbė šieną, dar buvo gyvi jos tėvai ir seneliai.

R. Staliliūnaitė sakydavo visada žinojusi, jog artimiesiems reikia padėti, kad ir kur bebūtum.

Glaudų ryšį su Mama, su Babūne (taip vadino mamos mamą) ir su Tėvu (šiuos tris žodžius ji visada rašydavo iš didžiosios raidės) išliko ir jiems atgulus į Pašušvio kapinaites. Galbūt todėl brangi tapo kiekviena Pašušvio žemės pėda, prie kurios praeityje buvo prisilietę patys svarbiausi aktorės gyvenimo žmonės, toks neapsakomai brangus tapo Pašušvio kraštas, ir kiekvienas čia gyvenantis - nuo vyriausio iki jauniausio.

Pašušvio vaikus aktorė mėgdavo suburti prasmingiems darbams: tvarkyti kaimo aplinką, prižiūrėti kapus.

Tylios pamokos

R. Staliliūnaitė, pirmoji palinkusi tvarkyti kaimo buvusio girtuoklėlio kapą, pasakojo kiek apstulbusiems vaikams, kaip svarbu yra gerbti atminimą kiekvieno žmogaus, kad ir kokį gyvenimą jis būtų nugyvenęs. O šis žmogus, praeityje pagarsėjęs žalingu pomėgiu, iš tiesų juk turėjo auksines rankas, yra talkinęs ne vienai kaimo šeimai, palikęs ir gerų prisiminimų.

Diena, kai Rūta Staliliūnaitė, susikvietusi kaimo vaikus, švarino pamiškes ir pagriovius, taip pat virto švelnia, neįkyria pamoka, kaip reikia mylėti savo kraštą, kiekvieną augalėlį ar gyvūnėlį, kaip plėsti gerumo erdves.

Aktorės įtaka Pašušvio vaikams buvo neabejotina: dabar jie neberaginami apibėga tas vietas, kuriose vaikštinėjo su R. Staliliūnaite, ir surenka šiukšles, patys savo noru eina į kapinaites ir aptvarko kapus, kuriuos prižiūrėti nebėra kam.

Atgal į namus

Pati labai kukliai gyvenusi Rūta Staliliūnaitė, vos tik gavusi atliekamą pinigą, imdavo svarstyti, kam paramos reikia labiausiai.

Pašušviečiai prisimena, kad gautą Nacionalinę premiją ji taip pat išdalino. Dalį skyrė giminaitei, nes troško, kad ji mokytųsi, kitą dalį - giminaičiui, kuris buvo pasukęs šunkeliais ir niekaip negalėjo pats vienas išsikapanoti. R. Staliliūnaitė pasirūpino, kad šis jau pasiligojęs giminaitis iki gyvenimo pabaigos turėtų vietą gyventi ir žmonių, kurie juo rūpintųsi.

Iki pati išeidama ji spėjo iš esmės sutvarkyti ir visų Pašušvyje palaidotų savo artimųjų kapus. Ten ji šiandien sugrįžta ir pati.

"Būsiu rami..."

Pati R. Staliliūnaitė, nors sunki liga ją jau kamavo ne vienerius metus, nors chemoterapija jau buvo pasiglemžusi visus plaukus, neprarado vilties. Atvykusi į Pašušvį, ji juokavo: "Nebeturiu plaukučių, bet užtat turiu gražią kepuraitę".

Buvo laikotarpis, kai ryškioji Lietuvos teatro aktorė tikėjo jau nugalėjusi ligą ir dėl to labai džiūgavo. Deja, liga sugrįžo.

Kai pašušviečiai prieš šiemetes Velykas paskambino savo Rūtelei pasveikinti, aktorė pasakė gulinti ligoninėje. Jau silpnu balsu ji kalbėjo, kaip labai norėtų grįžti į Pašušvį, vėl pamatyti Klerijono kalvą, basa pabraidyti po pievas, pamatyti kylančią saulę.

VAIKYSTĖ: Šiame buvusiame tėvų namelyje, stovinčiame prie Žadikės iš Šušvės upių sankirtos, prabėgo Rūtos Staliliūnaitės vaikystė.

"Žinau, parvažiuosiu į savo namus, tik gaila, kad pašušviečių jau nebematysiu", - savo sielai artimiems žmonėms sakė Rūta Staliliūnaitė ir tuojau pat paprašė nesijaudinti. "Būsiu rami, kad esu Pašušvyje, kur visada labiausiai troškau būti."

Tai buvo paskutiniai ryškiosios Lietuvos teatro žvaigždės žodžiai jos mielojo Pašušvio žmonėms.