Rūta Bunikytė: "Nenorėčiau būti vien teatro afiša"

Ar režisuojate savo ir kitų gyvenimus?

Visada planuoju tris dienas į priekį, o paskui jau kaip Dievas duos. Šiaip esu labai natūralus žmogus. Man labai patinka režisuoti scenoje, o gyvenime patinka būti impulsyviai.

Viena rašytoja, vaikystėje beveik nepastebima, visgi jautėsi neįprastai ir dūsavo: "Kaip norėčiau būti paprasta mergaitė!" Kaip jumyse prasidėjo virsmas menininke?

Jaunystėje norėjau būti žurnalistė, nes labai mėgstu bendrauti, arba gaminti baldus; man patinka matematika ir įvairiausios formos, technologijos, gražiai laužančios erdvę, ir baldai yra visuomet žmogui reikalingas daiktas, atrama buityje. Norėjau daryti nestandartinius futuristinius baldus. Nuolat lankiau šokių, muzikos ir dramos būrelius, man visą laiką reikia veiklos, nes pasyvaus poilsio nekenčiu, jis mane vargina. Teatrą atradau dėl vieno Alytaus teatro aktoriaus, suveikė vaikiška ambicija: negi aš negaliu to padaryti? Vaikiška siekiamybė įtraukė ir nebepaleidžia.

Sakoma, moterų logika atsiliepia vyrų psichikai. Kaip moterį režisierę priima stiprioji lytis, ar nejaučiate atskirties?

Visi sako, kad tai yra vyriška profesija, bet yra tas mano įgimtas ar išmoktas loginis mąstymas, potraukis tiksliesiems mokslams, kurie sekėsi. Man niekada nesakė, kad esu moteriška režisierė.

Kodėl nesirinkote aktorystės?

Aš norėjau būti aktore, kaip ir visos mergaitės, bet tuo metu docentas Gediminas Šimkus rinko būtent režisierių kursą, Vilniuje Muzikos ir teatro akademijoje aktorinių studijų nebuvo. Aš jau buvau įstojusi į savo baldų dizainą, bet tiesiog negalėjau nepabandyti čia, tad atsiėmiau dokumentus iš Kauno technologijų universiteto.

Dabar jau vis mažiau ir mažiau noriu lipti į sceną, nes man labai patinka būti už kadro.

Negirdėjau kalbų, kad esate furija ar tironė. Kokia jūs?

Na, kol kas man niekas nesakė, kad esu labai pikta režisierė. Mano piktumas yra ramume, jeigu aš ramiai šneku su aktoriais, vadinasi, kažkas ne taip. Bet aš esu gana kategoriška, ir jeigu žmogus mane paveda, tiesiog jo atsisakau, sakau: "Turbūt mes nesukurti dirbti kartu, nes požiūris į darbą nevienodas." O šiaip nemanau, kad esu furija ir tironė. Jeigu su žmogumi kalbi žmoniškai, visada surasi bendrą kalbą.

Kaip reikia įlįsti į aktoriaus "dūšią", kad galėtum išspausti jį kaip dantų pastos tūtelę?

Kai ateinu į naują erdvę ir gaunu naujus žmones, kurie yra solistai, artistai, aktoriai, šokėjai, visada pamatau tokį žmogų, kuris turi labai daug gyvenime, tai matyti, kai jis nulipa nuo scenos ir visi bendrauja - išlenda kalbos maniera, mimika, temos, kuriomis domisi, kaip jis elgiasi, kokie jo juokai. Visa tai nulipus nuo scenos išsilaisvina, ir jeigu scenoje jaučiasi įtampa arba standartiniai vertinimai, išmokta iš savo dievuko kalbėsena gali pasikeisti, jeigu žmogus gyvenime toks ekspresyvus. Kyla noras išbandyti, ir tą žmogų įmetu į labai skirtingas aplinkybes, kaip kačiuką į vandenį, ir duodu jam improvizacijos laisvę apibrėžtomis aplinkybėmis - siūlau jas aktoriui ar šokėjui, kad jis atsivertų, atsivertų, atsivertų...

Pirmoji jūsų darbovietė buvo Pilies teatras, vėliau jos keitėsi. Dirbate su solistais Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, tikriausiai nebuvote ruošiama dirbti su solistais?

Po to kurį laiką dirbau Klaipėdos lėlių teatre. Aš esu dramos teatro režisierė, ir nežinau, ar Lietuvoje yra ruošiami režisieriai dirbti su operos solistais. Aš turiu muzikinį išsilavinimą, baigiau fortepijono specialybę muzikos mokykloje, tad natos man nėra svetimos. Absoliučia klausa negalėčiau pasigirti. O muzikiniame teatre yra toks gražus dalykas, kad kiekvienas turi savo darbą: su solistais dirba vokalo pedagogai, su orkestru - dirigentai, o režisierius turi sujungti tas visas sritis į viena. Tai didelė žmonių minia, ir visada reikia mokėti dirbti su masuote ir atskirai, tu susikvieti visus į sceną, ir kuri su jais kažkokią sceninę istoriją. Vis tiek didžioji dalis tai yra muzika, šokis, šiek tiek - dramos tekstų. Tai man buvo atradimas, galvoje buvo sumišimas, kokia eilės tvarka reikia dirbti. Dramos teatre pasistatai aktorius, imi tekstą, ir viskas nuo pradžios iki galo aišku. Sąmyšis truko kokias porą savaičių, kol įsikirtau į tą sistemą, ji man yra patraukli, juolab kad labai domina tarpdisciplininis menas. Nepabėgau nuo muzikos, šokio ir dramos.

Jau pastatėte nemažai spektaklių, kuriuos publika palankiai sutiko.

Pastačiusi Samiuelio Beketo spektaklį Memelio teatre, muzikiniame stačiau vodevilį "Sveikas, Čarli!", tada stačiau spektaklį vaikams pagal gražiausias pasaulio klasikines lopšines "Verpalų pasakos", miuziklą "Sapnai apie Brodvėjų". Turbūt visiems režisieriams norisi daryti ne koncertus, bet spektaklius, tad gimė ir siužetas.

Regis, darbų amplitudė plati, darbas katorgiškas, kaip atsirado Memelio teatras?

Memelio teatras atsirado dėl to, kad kiekvienas kūrėjas nori ne tik įvažiuoti į jau sukurtą teritoriją, bet nori daryti ką nors grynai sau. Valstybinėse įstaigose negali daryti daug klaidų, nes ten tu esi tik afiša. Memelio teatras atsirado prieš dvejus metus, kol dar nedirbau muzikiniame, ir to laiko iš tikrųjų buvo, nes tuo metu rengiau projektus, ir norėjosi save išbandyti tarpdisciplininio meno srityje. Šiame teatre aš nesu pririšta prie jokios formos ar sistemos, tai yra vieta, kur gali improvizuoti. Bet tai yra projektinis teatras, vietelė, kur tu gali susirinkti žmonių grupelę, kurie tikrai nori dirbti ir kurie pasiryžę su tavimi nemiegoti kelias naktis. Kitose įstaigose tu turi daug pareigų, jos tave įpina, suriša, ir fantazijos nelabai paleisi. "Memelis" - fantazijų laukas.

Kaip susirinkote trupę?

Tie menininkai, kurie studijuoja Klaipėdoje, dažniausiai susibendrauja ir nebeišsiskiria. Mes studijavome Menų fakultete, pagaliau ta pati Klaipėda ne toks didelis miestelis, ir praktiškai visi einame į tuos pačius renginius, ir draugų bei kolegų ratas platus, mes nuolat šnekamės. Jaunų profesionalų mieste yra labai daug, jie nori save išbandyti naujesniame amplua. Yra žmonių, kuriančių muziką reklamoms, pasirodo, jie ją gali kurti ir spektakliams.

Savo pastatymuose mėgstate akcentuoti ir rodyti išvirkščiąją gyvenimo pusę. Suprantu, kad aktoriams tai suteikia aštrių pojūčių. O kaip jaučiasi žiūrovai?

Tai nėra absurdas, kaip tik Memelio teatre padaryti du kūrinukai - šiuolaikinis miuziklas "Nelaimingi žmonės" ir mados ir šokio spektaklis "Geroji ir išvirkščioji pusės" iš tikrųjų yra labai pozityvūs spektakliai. Sakyčiau, tai yra šiandienos vizualumo išraiška, populiari "klipažo" sistema, kai mūsų akys nori matyti vienas po kito einančius vaizdus kaip muzikinį klipą, kai parodoma istorija su begalybe visokių vaizdų. Tiedu spektakliai buvo kurti su teigiamos energijos proveržiais, ir jie "negrūzina". Į spektaklį įvedama mintis, kuri mus sugrąžintų į realybę, kad visas gražumas sugrįžtų į žemę, tačiau ašis nėra padejavimai "Jėzau, kaip mums blogai gyventi". Kaip tik pagrindinė mintis, kad mums yra gerai gyventi, tik kartais pritraukiame save prie žemės mažmožiais ir bijom pakilti ir vėl atsimerkti.

Mano karta aktorius laikė ikonomis, asketais, šventais kankiniais. O jūsiškė karta - tokia nesivaržanti. Leidžiate sau daryti ką norite?

Reikėtų skirti, kur yra scena, ir kur yra gyvenimas. Mes visi juk turime įsipareigojimų, troškimų, bet mes, ko gero, nesame tie šaukliai, kurie sako: "Gyvename kaip norime". Mes - ne hipiai. O scenoje jais galima pabūti ir išlaisvinti tai, ką norėtum išlaisvinti realiame gyvenime, kuriame esi suvaržytas taisyklių. Jeigu tu gyvenimo rutiną neši į sceną, ar norėsite jūs ateiti į teatrą? Kaip aš sakau, spektaklis yra gyvasis paveikslas - su savo spalvomis, asociacijomis, nukeliančiomis į sentimentalumą arba pagerinančiomis transcendentinę būseną.

Garsi režisierė Dalia Ibelhauptaitė sakė išsižadėjusi motinystės, nes visą save atiduoda teatrui. Ką jūs galvojate?

Yra visaip. Yra artistų, kurie sugeba suderinti prigimties duotybę būti motina su scenos pašaukimu. Kiekviename darbe po 5-7 metų norisi padaryti pertrauką.

O kaip su meile, kuri ištinka kaip žaibas, kaip tada sekasi dirbti?

Vau. Man asmeniniai santykiai netrukdo darbui. Gal kad nesu labai emocionali.

Koks personažas labiausiai atitiktų jūsų gyvenimišką prototipą?

Tikrai ne Žanos D' Ark, nesideginčiau ant laužo, ar Kleopatros. Niekada apie tai negalvojau, bet tai turėtų būti logiškai mąstantis personažas. Man labai patinka senoji klasikinė Anglijos karalienė Elžbieta, apie kurią daug filmų sukurta. Manau, aš būčiau ji: tas žmogus, kuris kartais viduje uždaro save, ir kai pareiga šaukia, eina ir daro.

Ko apie jus aktoriai nežino?

Visko ir aš pati apie save nežinau. Mane pažįsta kaip logišką, ramią ir šiek tiek šmaikščią. Bet esu impulsyvi, ekspresyvi, mano viduje kunkuliuoja lava, kuri išsiveržia tik namuose, prie savų žmonių. Esu Skorpionas nuo pėdų iki plaukų galiukų. Labai daug ugnies yra manyje. Jeigu galėčiau, visą gyvenimą šokčiau ir šokčiau. Lankiau Karolio Barčiaus salsos studiją. Ten atradau savo muziką ir judesius.

Be galo myliu šunis, jei galėčiau, turėčiau pilną butą. Dar esu batelių ir rankinių maniakė.

Alpinistas mato debesis ne pro iliuminatorių, o jaučia kiekviena ląstele, degančiais skruostais, dūstančiais plaučiais. Kaip jūs jaučiate teatrą?

Nesu užsidariusi tarp sienų, žiūriu televizorių, matau, kas vyksta, su menininkais prisibendravusi ieškau draugų iš kitos srities. Taip ir susirenku aplinkinio pasaulio supratimą. Į viršų kopiu, kai surandu gerą medžiagą. Kol gyveni lipdamas į kalną, o tai man labai panašu į įspūdį, kurį prisiminsiu visą gyvenimą - įkopiau į ugnikalnį Etną. Tikslas atrodo labai pasiekiamas, tu jį matai plika akimi, tau krenta iš po kojų akmenys, atsiranda karščio antplūdžiai, kurie dusina, tada vėl randi jėgų. Bet kai užlipi pakirstomis kojomis, pajunti gryno oro gūsį, pamiršti, kas buvo, ir atrodo, kad gali vienu šuoliu nušokti nuo to kalno. Tai man režisūra tokia yra, ir teatras - su sunkiais ridenimais į viršų ir su gražiais, švelniais laipteliais. Kai pasieki viršūnę, norisi kvėpuoti ir pasilikti ten ilgiau, bet reikia vėl ieškoti kito kalno.