R.Stoškus: "Dainavimas panašus į sporto treniruotę"

Kaip sugalvojote dalyvauti tame projekte?

Kai sužinojau apie projektą, pagalvojau, kad tam esu per senas, man jau 36 metai, bet likus paskutinei dienai, kai dar buvo galima nusiųsti anketą ir savo dainų įrašą, taip ir padariau. Ta mintis visgi manyje tvinksėjo. Nesitikėjau, kad pakvies.

Muzikuoju nuo pat vaikystės, mokyklos estradiniame ansamblyje grojau mušamaisiais instrumentais ir dainavau. Lankiau muzikos mokyklą, paskui mokytojas pakvietė į orkestrą, davė dūdą, kuria grojau tik pritardamas "umpa umpa", ir pavydėjau trimitininkui, atliekančiam pagrindinę partiją. Baigęs devynias klases, įstojau į Šiaulių konservatoriją, trimito specialybę. Paskui įstojau į Kauno muzikos akademiją, bet po pirmo kurso nusprendžiau, kad nebenoriu groti trimitu, gal todėl, kad dėstytojas į mane žiūrėjo paviršutiniškai, per vieną pamoką išklausydavo mus tris. Ir pasirinkau muzikos pedagogikos studijas. Bet susituokėme su Jolita, studijavusia Klaipėdos universiteto Menų fakultete chorvedybą, čia ir apsigyvenome. Ji suėmė mane į nagą, nes studijų metais mėgdavau pašėlti, dabar net keista, kaip to protelio nebuvo.

Kodėl pasirinkote Egidijaus Sipavičiaus dainą "Antilopė"?

Kai ją pasirinkau, dar nežinojau, kad jis bus vienas iš projekto mokytojų. Buvo atsiųstas šešiasdešimties dainų sąrašas, ir rinkomės tai, ką galimybės leidžia. Iš tiesų kuo paprastesnė daina, tuo sunkiau ją sudainuoti, kad gerai skambėtų. Jaudinausi, drebėjo kojos, pylė prakaitas, bet žiūrėjusieji iš šalies to nepastebėjo.

Tai man nebuvo pasirodymas didžiausioje scenoje. Prieš porą metų dalyvavau televizijos projekte, kuriame dainavo šeimos. Mes, trys broliai, esame muzikantai, mūsų žmonos - taip pat, tad dainavome kantri roką gana gausus būrys, su savo vaikais.

"Aklosios perklausos" metu nė vienas komisijos narys neįgėlė, o Sipavičius pajuokavo, jog ateis pas mane mokytis vokalo. Bet perklausęs savo įrašą, supratau, kad dar daug reikia mokytis. Dabar važinėju į Vilnių, ir Egidijus Sipavičius, Rosita Čivilytė yra mano dainavimo mokytojai. Jie labai draugiški ir paprasti, o darbas panašus į sporto treniruotę.

Po to Panevėžyje dalyvavau to paties projekto "Muzikos dvikovose", kur ringe dainavau su mergina - pusę tos pačios dainos aš, pusę - ji. Turiu laikyti paslaptį, kuris pasirodė geriau, nes dar nerodė per televiziją. Laimėjusiojo projektą laukia kontraktas su garsia užsienio įrašų studija, bus išleistas albumas. Tai geresnis prizas nei pinigai.

Jūs nuo paauglystės esate vestuvių muzikantas. Tikriausiai tai pragariškas darbas: merginos aplimpa kekėmis, įkaušę svečiai reikalauja kartoti ligi kaulų įgrisusį šlagerį...

Groju su jaunesniuoju broliu Kęstučiu - trimitu, klavišiniais instrumentais, akordeonu. Ne visiems galima degtinę gerti: vieni pasidaro linksmi, kiti - piktybiniai, pakišę banknotą, tą pačią dainą užsako dvidešimt kartų. Bet visiems turi šypsotis, būti geras. Kartą Švėkšnoje turėjome išlydėti vestuvininkus iš namų, ir vienoje gatvėje buvo dvejos vestuvės, sugrojome tris maršus, tada supratome, kad supainiojome adresus. Kartą vestuvininkų automobilių kolona padarė avariją ir grįžo tik vienuoliktą vakaro, su bjauria nuotaika.

Vieni pageidauja liaudiškos muzikos, kiti - užstalės dainų, ir dainuoja kartu, kai kurie nori šiuolaikinės muzikos, angliškų dainų. Dar kiti prašo nedainuoti rusiškų dainų, bet svečiai - nenuspėjami, prieina koks diedas su penkiasdešimt litų ir užriaumoja: "Padainuokit man "Ja pju do dna za tech, kto v more..."

Mes su žmona šventėme dideles storas lietuviškas vestuves, susirinko pusšimtis žmonių, beveik visi - muzikantai.

Atrodo, jūsų šeima panaši į fon Trapų šeimyną iš garsiojo filmo "Muzikos garsai"?

Taikliai pataikėte. Sūnus Martynas groja mušamaisiais Vydūno mokykloje, turi sukūręs savo muzikos grupę, dukra Paulina - gitara, turi gerą balsą, lanko muzikos studiją "Keberiokšt", tad kartu muzikuojame. O žmona "diriguoja" visą mūsų būtį. Nuolat dainuojame bent jau mintyse.

Ar galite pasakyti, kad esate vienas kitam Dievo dovana?

Ringaudas: "Ko gero, taip. Niekada nesigailėjau, kad esame kartu. Mano žmonos antras vardas yra Švara. Mano nuotaika dažnai būna permaininga, iš darbo grįžtu kaip juodas debesis, pavargęs atsigulu prie televizoriaus ir norisi keletą valandų patylėti, nes ir užkimęs būnu po daugybės dainavimo valandų. Žmona man netrukdo. Ji turi daug gerų savybių. Nuėjęs į svečius galiu pasidžiaugti jos iškalba, mokėjimu bendrauti ir gražiai elgtis su žmonėmis. Nebūna taip, kad žmona prasižiotų, o aš neturėčiau kur iš gėdos dėti akių. Ji manęs prie kitų nepašiepia, nekritikuoja", - sakė Ringaudas.

Jolita: "Nėra taip, kaip rašoma Beidbegerio knygoje "Meilė trunka trejus metus". Tiesa, kartais pykstamės dėl smulkmenų. Anksčiau buvau aikštingesnė, bet dabar nebebūna "nekalbadienių". Labiausiai man patinka tai, ką vyras atsinešė iš savo šeimos - nuoširdi pagarba moteriai, tokios nesuvaidinsi. Mano uošvis yra be galo tolerantiškas, geras žmogus, nepaprastai mylintis savo žmoną ir marčias. Antra savybė, kuri man labai patinka - vyras moka su humoru pasižiūrėti į mano bambėjimą; juk visos moterys esame bambeklės. Jis su šypsena ir be pykčio pasako kokią neįžeidžią frazę, ir iškart užsičiaupiu, juokiuosi. O kai susipykstame, pirmasis prisigerina tas, kurio iniciatyva tai įvyko. Nesame užsispyrę, kaip civilizuoti žmonės stengiamės išsiaiškinti, nenutylėti, nelaikyti kartėlio savyje, kad ir kaip būtų sunku. Aš jam ir kavos į lovą atneščiau, bet jam nereikia."

O pavydas negraužia?

Ringaudas: "Aš manau, kad jeigu gyveni su žmogumi, viskas paremta pasitikėjimu. Nebent juokais vienas kitą per dantį patraukiame. Žmona išvažiuoja su bendradarbiais į kalėdinius vakarėlius, bet aš miegu ramiai ir košmarų nesapnuoju."

Jolita, turite įdomų darbą. Ar kai išvažiuojate, namai negriūva?

Dirbu britų kompanijoje, organizuoju krovinių pervežimus, kad sklandžiai patektų užsakovams. Britų darbdavių požiūris į darbuotojus yra visiškai kitoks nei lietuvių, jie žiūri į mus kaip į sau lygius. Organizuoja kalėdinius vakarėlius, kasmet vis kitoje Europos šalyje, viskas apmokėta, būna puiki programa, turime partnerių Kanadoje ir Kinijoje, labai įdomu pabendrauti.

O dėl namų aš rami. Vyras yra geras kulinaras, ir kai būna namuose, aš neverdu sriubos, nes čia jis nepralenkiamas. Firminė jo sriuba yra charčio, o po švenčių rytais visada šveičiame kopūstienę. Prieš kelias savaites sirgo dukra, aš negalėjau jos prižiūrėti, vyras paprašė laisvadienių, ir virė manų košę. Man regis, jie kaip tik atsipalaiduoja, kai aš išvažiuoju - jiems laisvė, daro ką nori, tėtis vaikams leidžia viską, aišku, jie tuos namus apverčia.

Ko reikia, kad santuoka išliktų romantiška - flirtų, dovanų?

Ringaudas: "Buvome praėjusį rudenį pabėgę nuo vaikų į Turkiją. Recepto aš nežinau. Nėra taip, kad vaikščiotume susikibę už rankų, tas bendravimas neįkyrus."

Jolita: "Manau, kad turėtų išlikti meilė, kas be ko, ir ta pagarba žmogui, tolerancija. Dauguma mūsų bičiulių yra bendri, nebūna, kad kažką veiktume atskirai. Mūsų laisvadienis yra sekmadienis, tada susitinkame su draugais papietauti. Kai pas tėvus būna gimtadieniai, jie žino, kad vyras su broliais groja vestuvėse, ir natūralu, kad nepasirodysime."

Ar turite kokių mažų manijų, kurios padeda įveikti stresą?

Jolita: "Kai mano tėtis per Kalėdas vyrui padovanojo miniatiūrinių pučiamųjų instrumentų rinkinėlį, Ringaudas pradėjo juos kolekcionuoti. O didesnių manijų neturime. Taip, aš mėgstu puoštis, moteriai niekada negana drabužių, bet tai darau su saiku, atsižvelgdama į šeimos biudžetą. Kartais įninku į rankdarbius. Man geriausias atsipalaidavimas yra kavos puodelis ir juodojo šokolado plytelė."

Ringaudas: "Mano rūpesčiai išgaruoja, kai pasiimu trimitą ar gitarą, kol žmona neateina raminti."

Keli kilometrai nuo Klaipėdos, Kiškėnuose, turite jaukų namą. Iš tokio net nesinori kur nors išeiti.

Ringaudas: "Rinktis buvo gana sudėtinga, bet sutikome gerą architektę. Iš brėžinių nieko negali suprasti, tad ji pasiūlė apžiūrėti panašų namą, ir kai pamatėme "gyvai", labai patiko."

Jolita: "Iš tiesų labai mylime savo namus, jie - mūsų tvirtovė. Išvažiuojame, prasiblaškome, ir nekantraujame grįžti. Aš labai bijojau to namo, bet kai tėvų padedami pasisėjome žolę, man parūpo visokie sodinukai, vazonai, pamėgau pasikapstyti po žemę. Nevargina tie šeši arai."

Lyg ir viską turite. Ar dar apie ką nors svajojate?

Ringaudas: "Kai imi paskolą, apie tai daug negalvoji, ir nors ją pasiėmę keturiasdešimčiai metų sėkmingai mokame, tai vis tiek kaip šašas. Aš dirbu vadybininku, bet nesijaučiu savo rogėse, ir mano svajonė yra gyventi iš muzikos. Kai savaitgaliais išvažiuoju groti vestuvėse, nors susimaišo diena su naktimi, atsigaunu kaip žolė po lietaus, nes ten viską darau "nuo dūšios". Norėčiau susirasti pedagogo ar meno vadovo darbą."

Jolita: "O aš noriu, kad visi būtų sveiki ir laimingi, tada ir aš būsiu laiminga."

MUZIKA. "Tai tiesa, esame panašūs į šeimą iš filmo "Muzikos garsai", ir nors neturime septyneto vaikų, namai nuolat sklidini muzikos. Dainuojame bent jau mintyse", - sakė Ringaudas Stoškus