R.Petrauskui intelektualus TV šou - it silkutė ant saldumynų stalo

Dar vienas projektas, leidžiantis ateiti į darbą susivėlusiam ir nepasipuošusiam, yra intelektualus TV3 žaidimas "Kas? Kur? Kada?", kuriame Robertas atlieka pono vedėjo vaidmenį. Geriausias klausimas jam - toks, kuris suintriguoja, o atsakymas nustebina paprastumu: taigi žinojau! Vieną tokių R.Petrauskas užduoda ir "Laisvalaikio" skaitytojams.

- Kaip atšventėte Mindaugines?

- Prie ežeriuko. Su draugais. Jau tokia tradicija tapo per Mindaugines važiuoti prie Veisiejo ežero. Ir Lietuvos himną liepos šeštąją giedojome.

- Ar "Kas? Kur? Kada?" rodo, kad žiūrovui reikia intelektualesnės televizijos?

- Dabar bijau ką nors ir sakyti, bet iš esmės Lietuvos televizijose intelektualaus šou nebuvo jau daug metų. Liko tik pramogos. Šią nusistovėjusią tradiciją sulaužys TV3, jau šį rudenį jubiliejiniame, dvidešimtajame, sezone žadanti kur kas intelektualesnę pramogą. Manau, geriausiai įvertina patys žiūrovai, o pavasarinės įžanginės serijos labai aiškiai parodė, kad žiūrovas nėra toks paprastas, lėkštas ir kvailas, kaip kartais yra bandoma jį piešti. Kad jis nėra kažkokia masė, kuriai patinka tik tas, o anas tai jau tikrai nepatiks.

- Kokias išvadas darote iš pirmųjų "Kas? Kur? Kada?" reitingų?

- Kad žmonės pasiilgę ir kitokių televizinių projektų, o ne tik šokančių ir dainuojančių, kuriuose viskas paremta gana paviršutiniška euforija ar džiaugsmu. Kartais norisi ko nors kito. Žinot, kaip būna, kai stalas nukrautas visokiais saldumynais, bet silkutė su svogūnais būtų pats tas. Galvoju, kad reikia duoti žmonėms galimybę pasirinkti, ir TV3 tokią galimybę suteikia.

Iš dalies intelektualus šou "Kas? Kur? Kada?" yra tiems, kurie sako, kad per Lietuvos televiziją išvis nėra ko žiūrėti. Nors iš tikrųjų labai sunku spėti, kas ką žiūri. Kai kalbuosi su mane supančiais žmonėmis, atrodo, kad visi žiūri tik geras laidas, bet reitingai rodo ką kita.

- Kuo lietuviškas laidos variantas skirsis nuo rusiško?

- Labai daug dėmesio skirsime klausimų turiniui - daug klausimų bus apie Lietuvą ir lavins mums aktualiomis temomis.

- Kokie klausimai jums yra įdomiausi?

- Tokie, kurie turi žavesio. Jie gali būti sudėtingi, bet vis viena įveikiami. Svarbiausia, kad atsakyti į klausimus būtų įmanoma neturint kokių nors specifinių žinių. Jie turėtų būti ne žinojimui, o išmąstymui. "Kas? Kur? Kada?" nėra enciklopedinių žinių varžybos. Noriu, kad ir žiūrovai namie, prie televizoriaus, žaistų ir turėtų savo atsakymų į klausimus versijų. Kad nebūtų taip, kad žinovai, pasiekę labai aukštą intelektualinį lygį, žaidžia sau, o žiūrovas neturi jokių variantų, tarsi priklausytų kitai lygai.

- O kokie klausimai smagiausi?

- Tokie, į kuriuos iš karto atsakymo gal ir nesugalvoji, bet turi variantų, ir kai išgirsti atsakymą, tau viskas pasidaro taip aišku, kad net nustembi, kaip galėjai nesugalvoti tokio dalyko! Juk tai taip elementaru!

- Užduokite klausimą "Laisvalaikio" skaitytojams?

- 1986 metais Italijos komanda tapo pasaulio futbolo čempionato laimėja ir tą laimėjimą labai smarkiai šventė. Per tą siautulingą šventinį savaitgalį vienas futbolo gerbėjas ant vieno objekto sienos parašė: jūs net

neįsivaizduojate, ką praleidote. Dėmesio, klausimas: ant kokio objekto sienos jis užrašė šį užrašą?

- Ir koks atsakymas?

- Ogi ant kapinių sienos! Manau, tai labai geras klausimas. Kad į jį atsakytum, nereikia būti Italijos futbolo žinovu.

- Kodėl pavasario sezone žinovų komandose buvo vos viena moteris?

- Tai paklauskite to moterų. Dalyvauti atrankose galėjo visi. Iš visų užpildytų anketų 4 buvo merginų ir viena jų dalyvavo žaidime. Sakyčiau, skaičiuojant procentais, moterų patekimo koeficientas žymiai aukštesnis nei vyrų. Moterų jokiu būdu neignoruojame. Atvirkščiai! Yra minčių turėti vien moterišką komandą. Vasarą vyks atrankos ir bus matyti, ar tokią komandą pavyks suformuoti.

- O jums pačiam ar norisi, kad moterų būtų daugiau?

- Taip! Man, kaip vedėjui, su merginomis smagiau, nes jos emocingesnės. Vyrai dažnai labai susikoncentruoja į tikslą ir nenori niekur nukrypti. Tai kartais išeina toks šiek tiek sportas ir emocijų kiek pritrūksta. O su moterimis galima ir pajuokauti, ir šiek tiek jas paerzinti, ir komplimentų pasakyti, ir jos į tai reaguoja natūraliai.

- Moterų komanda - puiki idėja...

- Na taip, bet iš kitos pusės... Kartais dvi šeimininkės vienoje virtuvėje neišsitenka, o čia kai prie vieno stalo susitiks šešios...

- Ar dėl populiarumo sudarysite ir žvaigždžių komandą?

- Neturime tikslo pasodinti ką nors, kas jau ir taip yra žinomas. Šitoje laidoje žaidžia ne veidai ir vardai, o žinios.

- Per laidą jūsų nematyti. Kaip rengiatės?

- Taip, aš galiu būti susivėlęs ir nepasipuošęs, nes manęs tikrai niekas nemato ir aš labai džiaugiuosi šiuo savo statusu. (Juokiasi.) Televizijoje man labiausiai ir patinka dirbti už kadro. Mano požiūriu, iš už kadro komentuoti krepšinį ar vesti tokį žaidimą yra patys idealiausi darbai televizijoje.

- Kiek pinigų žiūrovas gali uždirbti?

- Klausimą uždavęs žiūrovas gali uždirbti iki 1100 litų. Ir tai nėra loterija, o tikras, sąžiningas žaidimas, kurį laimėti galima pasitelkus žinias.

- Kaip reaguojate į kvailus žmones?

- Labai nemėgstu tokių. Nenoriu jų nei įžeisti, nei ką... Tiesiog stengiuosi su tokiais negaišti laiko. Nei savo, nei jų. Tai išsiskiriam ir vienas kitam negadinam nuotaikos. Manau, tokia reakcija natūraliausia ir abiem pusėms geriausia.

- Kokias laidas per televizorių žiūrite pats?

- Būsiu banalus: televizorių įsijungiu labai retai. Ne dėl to, kad televizija būtų labai bloga. Tiesiog pastebėjau, kad informacijos srautas labai didėja ir negaliu aprėpti visko. Manau, geriau susikoncentruoti į kokį nors vieną ir svarbų dalyką, o visa kita tuo metu patraukti į šoną. Tai tada gali padaryti, ko ėmeisi.

- Į ką šiuo metu esate taip susitelkęs?

- Rašau antrą knygą apie Antrąjį pasaulinį karą. Šią vasarą mano darbotvarkė yra tokia: atsibundu, papusryčiauju, pasidarau kavos ir sėdu rašyti knygos. Galiu rašyti iki pat vakaro. Ir aš neatsidarinėju elektroninio pašto, stengiuosi atsiriboti nuo visokių papildomų darbelių, kurie atrodo tokie maži, bet labai ryja laiką.

- Ar namuose yra darbo kambarys?

- Yra toks, bet kadangi dabar karšta, persikėliau rašyti į terasą.

- Kelerius metus gyvenate už miesto. Kuo nors virtote kaimiečiu?

- Kaimietis aš tik tiek, kad man kaime labiau patinka nei mieste. Patinka, kad nėra triukšmo, ryte čiulba paukščiai, yra medžių ir kur pasivaikščioti. Kaimo ramybė man yra žymiai priimtinesnė nei miesto šurmulys. Prie mano namo nėra daržovių ar medžių, aš nedirbu jokių žemės darbų. Stengiuosi jais neapsikrauti. Šiais laikais kaime galima gyventi kaip mieste.

- Kada pasirodys jūsų naujoji knyga?

- Knyga - toks darbas, kurio negali daryti pagal grafiką. Ar bent jau man neišeina taip rašyti. Darau, ką galiu, ir būčiau labai laimingas, jei knyga išeitų per Kalėdas. Bet tam reikia labai smarkiai padirbėti.

- Turite Lietuvos krepšinio komandai sėkmę nešantį kaklaraištį, marškinėlius... Ar vilksitės juos per varžybas olimpiadoje?

- Manau, kad taip. Čia krepšinis ir prietarai nelabai svarbu. Šventas reikalas.

- Ką manote apie Lino Kunigėlio pasiūlymą užsi... po rungtynių su Puerto Riko komanda Venesueloje?

- Man tai patinka ir emocijas aš vertinu labai teigiamai. Nenorėkite, kad visi televizijos darbuotojai būtų vienodi, kad vienodai šypsotųsi ir rengtųsi. Puikiai Liną suprantu, nes pats komentuoju rungtynes ir žinau, kaip apima emocijos.

Manau, kad jas reikia parodyti. Manau, šiuo atveju tai buvo visiškai natūrali emocija, kuri net sutilpo į lietuvių kalbos rėmus. Lino reakcija tik dar kartą parodo, kad jis yra Lietuvos patriotas, yra su komanda ir ją jaučia. Juolab kad tai buvo padaryta labai priimtina forma. Profesionaliai. Manau, pats būčiau pasielgęs labai panašiai.