Romualdas Rakauskas. Žydėjimas - kaip krikšto drabužis

Smalsavau, kokie tie menininko įamžintų žemaičių antropologiniai duomenys, ar būdu jie išties panašūs į Merimė aprašytąjį lokį? Susimąstė: "Mano dukra dailininkė pasakė: "Tėvai, jeigu tu nori gerą tipažą surast - važiuok į Žemaitiją". Paklausiau Eglės, nuvariau tarp Papilės ir Viekšnių, ten, Gairiškiuose, atlaidai kapuose. Na, galvoju, stebuklas - iš miškų išlįs man tie tipažai. Visą "apkabą" iššaudysiu, nes jei nori padaryt vieną gerą portretą, reikia šešių juostelių. Atvažiuoju - gal penkiasdešimt žmonių ir tik pusantro įdomesnio veido. Įsikalbu su Papilės klebonu, jis sako, taigi žemaičiai yr pagonys, jie neina į bažnyčią.

Na, gal žemaičių nosys smagesnės, skruostikauliai grubesni, ir pro odos poras, regis, išdidi laisvūno dūšia sunkiasi. Švėkšnoj fotografavau - įdomūs vokiški, arijų tipažai išlenda. Kai prieš 30 metų ėjau per kaimus, fotografavau "Žydėjimą", stebino žemaičių dvasios ramybė, tyla. Vienovė su gamta, brolystė su medžiais. Prancūzai buvo aphauti, kai pamatė tą ciklą. Recenzijose rašė: "Pagalvokit, XX amžiuje yra tokia tauta lietuviai, kuri švenčia Žydėjimą". Mat jie suprato tuos aplink obelis šokančius vaikus, paneles gražiais drabužiais, švytinčius senukus kaip šventės ritualą."

Minios akivaizdoje - nuogas

Romualdas Rakauskas nelaiko savęs genijumi, nors kaip išdirbtas kailiukas jį šildo šlovė. Jis sako: "Jei save užkelsi ant pjedestalo - gatava. Ten labai nesaugu - nebebus stimulo, prasmės. Lenkų rašytojas Sinkevičius rašė: mostelėjo žemaitis kardu - iškart trys kryžiuočių galvos nulėkė. Jam sako: "Tu didvyris!" O jis: "Kuo aš čia dėtas, jeigu jie patogiai išsirikiavo". Fotografija - atsitiktinumo menas. Akimis pagavau žmogėną kapitališka nosimi, ryškių bruožų, ir nusekiau, o tas staiga kad išsižios žiovaudamas! Už tą nuotrauką pelniau respublikinėje parodoje "Auksinį kadrą", pagrindinį prizą. Net žmona, su kuria pragyvenome 40 metų, pasakė: "Gal tu ką nors ir sugebi. Šiaip aš galvojau, kad tau visą laiką sekėsi".

Romualdas sau fatališką moterį, beje, sutiko senajame Klaipėdos pašte. Įbėgo telegramos išsiųst - ir tiesiu taikymu į juodbruvėlę. Turėjo bėdos, kai jauni kazanovos, prisistatę "Nemuno" reporterio Rakausko pavarde, jaunas paneles fotografavo ir pamylėdavo.

"Visą laiką, nors fotografuoju 40 metų, jaučiu kompleksą, nepatogumą, gėdą. Reikia tą jausmą nugalėt sukandus dantis. Fotografuodamas prieš minią esi atviras - išsitrauki tą objektyvą. Gal tik Luckus buvo įžūlus, bet jis buvo genijus. Aš esu lyrikas, poetas, toks ciklas kaip "Įkvėpimo žemė" - man palaima ir prasmė. Pamačius efektingą gulintį apsimyžusį girtuoklį, man niekad nepaliks ranka jį fotografuoti. Nebent kaip puolusį angelą? Prieš dvidešimt metų buvo tokia pasaulinė mada: amerikiečiai, ispanai ėjo į beprotnamius - siaubas. Spekuliavo žmogaus negalia, aišku, tai ne mūsų parametrų esybės, ir lengvai pasieki, "paduodi" efektą. Juk net atlaidus fiksuodamas, nes man reikia minios, kad rasčiau veidą, pakankamai prisižiūriu liguistų, išsiderinusių žmonių. Manau, kad turiu smarvės ir poetizuodamas reiškinį ar asmenį. Poetai - narcizai? O kaip tada jūsiškis G. Grajauskas? Tačiau jis stiprus, europinio lygio menininkas."

Aktas - tai akys

Fotomenininkas sako, kad senų žmonių veidai iškalbingi, tai tarsi sunkūs tautos rūmo akmenys, Dievulėliau kokie niūrūs, slėpiningi ir liūdni. Gal tik tokia dokumentali fotografija turės išliekamąją vertę kibernetikos eroje. O jaunus žmones labai sunku fotografuoti - geležinė grožio kaukė. Bet nėr išraiškos jėgos, skambėjimo, nors tu ką. Jis sako, kad aktų fotografavimas buvo gražus, bet tuščias žaidimas. Norėtų padaryti "vyrišką", negailestingą vienos fotografės aktą - nebejaunos, sudilusio išvargusio kūno, bet ji nesutinka, pati save eksploatuoja. Moteriai kūryba yra jos kūno tąsa.
"Idiotiškas pats akto fotografavimas. Saldu tos didžiapapės, plačiastrėnės, bet kokią turi, tokia gera. Dabar galėtum šokiruot, fotografuoti aktą bažnyčioje, bet tai bevaisės pastangos. Kaip aš sakau: įsimeti nuogą panelę į bagažinę, pervažiuoji Lietuvą, gali knygą padaryt. Žvirgždas ir perlamutras. Senstu, taip, bet išmintingėju: na, gražios akys, subinikė, padažnėja kvėpavimas, bet meno nei metaforos nėra. Juk rožė - grožio simbolis, bet kaip nuvalkiota. Štai tu sakai, tau gražesnė kapų lelija. Atsimenu, kai 1980-asiais Tarybų Sąjungoje buvo garsi "litovskaja fotoškola", tai mes fotografavome "Mis foto SSSR". Atveždavo pulkelį sibiriečių, azijiečių, ir joms būdavo pasakyta: "Devuški, nado budet razdetsia". Ir - jokių skrupulų, jos nesilaužydavo. Buvau įklimpęs į tą smalą. Prašiau Dichavičiaus surast dailių panelių. Žemaitukės - šiurkštesnės, laukinės, nekaltos. O akto esmė - tai moters akys."