Robertas Petrauskas: "Su krepšininkais alaus bokalo neišlenksi"

Gali repetuoti, bet dirbant tiesioginiame eteryje tai nieko nereiškia. Kiekvienos rungtynės - tai vis kita istorija. Kaskart būna kitaip.

Atsimenu, kaip ruošiausi pirmosioms savo rungtynėms: važiavau iš Klaipėdos į Vilnių, rūkiau vieną cigaretę po kitos ir repetavau... Jaudinausi neapsakomai. Ir jei dabar paklausyčiau tų rungtynių įrašo, esu tikras, kad sau atrodyčiau labai juokingai. Tada aš žinojau, kad man gali ir nepasisekti, bet nutariau pamėginti. Pasakiau sau: jei nepasiseks - tiesiog išeisiu.

Turėjote pasitikėti savo jėgomis - juk komentatoriumi tapote Lietuvos televizijos konkurse įveikęs net penkiasdešimt konkurentų.

Tai buvo neįtikima. Iš karto gavau teisę komentuoti Lietuvos krepšinio lygos sezono rungtynes, o po to išvykau į olimpines žaidynes Sidnėjuje. Tai laikau kol kas didžiausiu savo, kaip sporto komentatoriaus, pasiekimu. Komentatoriui olimpinės žaidynės reiškia turbūt tą patį, ką ir sportininkui: į jas patenka tik geriausieji.

Tačiau sirgaliai komentatoriams ne visada atlaidūs...

Tokia jau mūsų duona - per tai pereina visi. Aš irgi buvau pasitiktas su kritikos lavina. Ką reiškia komentavimas: tai juk pusantros valandos kalbėjimo. Pasitaiko visokiausių klaidų, ir tai žmogiška. Ypač tam neatsparūs pradedantieji, dar "neįšilę" komentatoriai. Tačiau svarbu tą kritikos pliūpsnį atlaikyti.

Kokiomis dar savybėmis, be geros iškalbos, reikia pasižymėti?

Man šis darbas - pusiau menas. Turi mokėti ne tik kalbėti, bet ir suprasti, apie ką kalbi. Jei man reikėtų komentuoti kokį kerlingą ar fechtavimą, net neįsivaizduoju, kas būtų...

Kaip jaučiatės negalėdamas varžybų stebėti gyvai - juk dažniausiai tenka komentuoti studijoje?

Yra didžiulis skirtumas, ar komentuoji varžybas iš salės, ar iš studijos. Skirtumą pajaučia ir žiūrovai. Juk ne tas pats, ar žiūri rungtynes arenoje, ar per televizorių. Panašiai ir čia. Tik savo akimis matydamas krepšininkų kovą gali pajusti tą nuotaiką ir karščiausias emocijas, todėl man būna labai sunku sėdėti studijoje ir žiūrėti varžybas tame mažyčiame televizoriaus ekrane... Gaila, bet galiu matyti tiek pat, kiek ir žiūrovai. Ne daugiau. Kita vertus, turiu daug darbų ir jei vykstant Eurolygai važinėčiau su "Žalgiriu", visus juos tektų mesti.

Ar tarp krepšininkų turite draugų?

Su krepšininkais sutariu tikrai gerai. Tačiau juokaudamas sakau, kad jie - kiek kitokie žmonės nei mes. Sezono metu krepšininkai laikosi labai griežto režimo, su jais susitikęs "nepabaliavosi". Žodžiu, mes su žalgiriečiais pabendraujame, pasikalbame, bet Kalėdų kartu nešvenčiame.

"Žalgiris" - kultinis Lietuvos krepšinio klubas. Jūs taip pat esate ištikimas jo gerbėjas?

Taip, dar būdamas mažas sirgdavau už "Žalgirį", mėgdžiodavau žaidėjus. Tai išties legendinė komanda. Bet aš džiaugiuosi už abu klubus - man smagu, kad mūsų krepšininkams gerai sekasi.

Ar pasiilgstate Klaipėdos?

Taip, aišku, tai juk labai šaunus miestas - čia visada smagu sugrįžti. Paradoksas, bet gyvendamas Klaipėdoje kur kas rečiau nuvažiuodavau prie jūros nei dabar, kai įsikūriau Vilniuje. Sugrįžus visada norisi pamatyti jūrą. Be to, pasiilgstu Klaipėdos žmonių - jie išskirtiniai, labai geri. Šio miesto aš niekada nepamiršiu. Išvykau, nes Vilniuje mano darbo srityje yra daugiau galimybių.

"Kreivų žvilgsnių nejaučiu"

L. Janušonytės gimtojo miesto Radviliškio rajone įsteigta jos vardo krepšinio taurė. "Šiemet varžybos vyks jau penktąjį kartą", - sako TV žvaigždė

Žinomi sportininkai bei jų treneriai Laima Janušonyte taip pasitiki, kad net išsipasakoja jai savo šeimynines problemas. "Aš taip pat žinau, kad galiu į juos bet kada kreiptis pagalbos", - draugiškais santykiais džiaugiasi sporto komentatorė, Lietuvos televizijos sporto laidų prodiuserė L. Janušonytė.

Kaip moterį komentatorę priima mūsų sporto sirgaliai? Ar nelaido skeptiškų replikų?

Užsienyje moteris komentatorė jau tikrai nieko nestebina. O štai, tarkim, Italijoje moterys jau komentuoja netgi futbolą ir jos yra labai kietos bei gerbiamos. Lietuvoje vis dar gajūs stereotipai, kurie visada buvo, tačiau bent jau aš jokio diskomforto nejaučiu. Man labai smagu bendrauti tiek su sportininkais, tiek su jų treneriais, ir niekada nejaučiau, kad jie į mane kaip nors kreivai žiūrėtų.

Kita vertus, aš pati savimi nesu patenkinta. Visada norisi padaryti darbą geriausiai. Deja, sutrukdo mūsų skurdumas. Mes neturime tiek lėšų, kad galėtume įdarbinti daug komentatorių, kad kiekvienas domėtųsi ir komentuotų tik kurią nors vieną sporto šaką, kaip įprasta už Lietuvą turtingesnėse šalyse. Tik krepšinio komentatoriai gali sau tai leisti, o visi kiti turi domėtis viskuo. Bet juk tai neįmanoma - sporto šakų yra daugiau nei tūkstantis...

Tačiau Jūs televizijoje dirbate jau daugiau nei dvidešimt metų...

Taip, balandį sukaks 25 metai, kai aš dirbu LTV. Tiesa, pirmus keletą metų dirbau ne sporto redakcijose. Patirtis iš tiesų didelė, bet laikai keičiasi. Sportas, taisyklės - taip pat. Patirtis gerai tik todėl, kad pažįsti sporto žmones, esi pelnęs jų pasitikėjimą. O tai labai svarbu.

Ar prisimenate, kokias pirmąsias varžybas komentavote?

Hmmm... - susimąsto. - Kad aš neatsimenu savo pirmojo komentaro!

Žinote, kai man reikia komentuoti, pavyzdžiui, dailųjį čiuožimą, tačiau aš negaliu sportininkų lydėti į varžybas ir viską matyti savo akimis, labai nervinuosi... Mano kolegos iš kitų šalių apie savo dailiojo čiuožimo atstovus žino viską. Ne tik jų titulus, bet ir silpnąsias puses, galų gale - kas su kuo gyvena ir ką valgo. Visus gandus surenka, nes jie verda tose sultyse. To nerasi niekur kitur - nei kompiuteryje, nei laikraštyje ar žurnale. Mes, Lietuvos sporto komentatoriai, dažniausiai girdime tokius priekaištus: "Tyčiojatės iš žiūrovų - sėdite studijoje Vilniuje, kai varžybos vyksta Italijoje". Tačiau tai ne mūsų, o pinigų problema. Važiuoti nėra iš ko. Mūsų rankos surištos, nes sporto verslas pasidarė labai brangus. Net elementarią komentatoriaus kabiną užsisakyti yra labai brangu. O kur dar kelionės, nakvynės...

Vis dėlto Jums pavyko išprašyti ne vienų svarbių varžybų transliacijas. Naudojatės savo moterišku žavesiu?

Be to, kad esu žurnalistė, esu ir sporto laidų prodiuserė. Mano darbas yra žinoti rinką, kainas, aš pati suinteresuota, kad televizijos programoje būtų kuo daugiau sporto. Manau, sportas yra įdomus daugeliui žmonių. Na, aš nežinau, kiek man padeda tai, kad esu moteris, ir ar dėl to išprašau tas varžybas pigiau. Kažin ar gražios šypsenos pakanka... Svarbiausia - pažinti žmones, su kuriais bendrauji, ir draugiškai bei profesionaliai paaiškinti savo šalies situaciją. Juk mes nepajėgiame mokėti tiek pat, kiek, tarkim, Rusija ar Prancūzija. Ir žmonės tai supranta.

Kokią sporto šaką komentuojate mieliausiai? Visų mėgstamą krepšinį?

Ne, tikrai ne krepšinį. Visi žino, kad krepšinis lietuviams yra religija. Tuomet turėčiau komentuoti tik krepšinį ir nieko daugiau. Yra daug sporto šakų, kurias myliu. Tai tenisas, dviračiai, dailusis čiuožimas...

Jums turbūt tikrai patinka šitas darbas? Skaičiau, kad kartą sulaukėte pasiūlymo būti kažkurio ministro patarėja, bet kategoriškai atsisakėte...

Ministro? Neatsimenu... Gal čia buvo juokai? Bet kad man siūlė labai svarbias pareigas su labai dideliu atlyginimu - tai tiesa. Man siūlė tapti vienos didelės pasaulio kompanijos filialo marketingo direktore. Aš pasakiau "ne". Man pasiūlyta suma augo. Ji net patrigubėjo. Tačiau aš buvau tvirtai apsisprendusi, nes man tai neįdomu. Žinojau, kad sugebėčiau dirbti gerai, bet labai abejojau, ar man tai patiktų. Televizija - mano gyvenimas. Kiekvieną dieną į darbą einu su džiaugsmu.

Jūs ir pati sportuojate?

Taip, bet ne dėl malonumo, o todėl, kad rūpinuosi savimi. Ir aš nesuprantu, kaip kiti žmonės gali savimi nesirūpinti. Labai norėčiau žaisti krepšinį, kuris man beprotiškai patinka, bet nerizikuoju, nes baiminuosi traumų. Mano jau visi piršteliai išsukioti... Norėčiau išmokti plaukti burlente, bet tai jau irgi nebe man. Vis dėlto į sporto klubą einu tris kartus per savaitę. Jau dvidešimt metų užsiimu fitnesu. Jau pati galėčiau būti pusiau trenerė...

Vadinasi, kada nors palikusi televiziją turėsite ką veikti...

O kodėl ne? - juokiasi. - Viskas įmanoma, reikia tik labai to siekti. Nieko gyvenime negauni tiesiog šiaip sau - dėl visko turi pakovoti.