Rimantė Šalčiuvienė: "Išbraidžiojau lino jūras"

Gaila prarasto laiko

Kai moteris audžia, lino kvapas po namus pasklinda. O kvepia linas tuo, ką sugėrė: lietumi, laukais, vėju ir saule. Ji pati audžia medžiagą ir peltakiuoja savo staltieses ir kuprines, servetėles, o vyras Viktoras Vaclovas nuolat lydi lino drabužiais pasipuošusią žmoną į muges, jai palapinę pastato.

"Mažiems vaikams į darželį taigi reikia turėti kur susidėti saldainį, šlepetes ir mėgstamą žaislą. Į ekskursijas mokiniai nenori važiuoti su mokyklinėmis kuprinėmis. Suaugusieji į "terbelę" irgi gali būtiniausius daiktus įsidėti, o damos su lino rankinėmis į teatrą vaikšto", - sakė menininkė, pirmąją "terbelę" pasiuvusi savo mažai dukrai, o paskui ir jos mokytojos, ir kitų vaikų mamos panoro tokių pačių.

Jos darbai išplito po visą pasaulį, nes perka juos ir kruizinių laivų piligrimai. Kai paklausia, kur jos darbai išplukdomi, atsako: į Misūrį, Teksasą, Japoniją...

Prie staklių R. Šalčiuvienė sėdo 1979 metais; pašaukimas pabudo vaikus paauginus ir bazėje padirbėjus prekių žinove. Kai gimė trečias vaikas, šeimai iš Gargždų pasiūlė į Agluonėnų kotedžą keltis, ir šiemet sukako 25 metai, kai čia gyvena. Iš trijų vaikų tik sūnus Matas, ilgą laiką dirbęs geležinkelininku, turi tautodailininko pažymėjimą. Jis ir diplominį darbą rašė apie amatus, kaip amatininkui savo verslą įkurti.

"Kai pas draugę pirmą kartą sėdau prie staklių, pajutau nepaprastą jaudulį ir susižavėjimą, ir supratau, kad tai - man. Iki tos dienos veltui laiką švaisčiau", - sakė Rimantė.

Jos mama mezgė ir siuvinėjo šilkais ir kryželiu, moteris prisimena pagalves su tulpėmis ir lelijomis, siuvinėtas užuolaidėles virtuvėje, maišelius vaistažolėms - su vynuogių kekėmis ir zuikučiais.

Lino kelias

Kaip Radviliškyje gimusi ir augusi aukštaitė prigijo Klaipėdos krašte?

"Su vyru susitikome Vilniuje, jis pusmetį pas mane važinėjo į svečius, o kai nusibodo, mane parsivežė. Kad ir prigyti nereikėjo: žmonės taip pat kalba, valgo, galvoja ir vaikus augina. Tik čia - jūrinis kraštas, daugiau žvejoja, renka gintarus. Mano krašte kas linus augino, kas - rugius, vertėsi baldų ir žemės ūkio mašinų gamyba", - sakė Rimantė.

Klaipėdos krašto moterys prie tautinių drabužių prijuosčių nešioja pasirišusios tradicinius delmonus, tad moteris mielai audžia ir šiuos, tik - savitai. Ir per dainų šventes patogu toks daikčiukas.

Moteris sako paauglystėje daug linų nurovusi pas dėdę kaime, kur leisdavo vasaras ir padėdavo šiam vykdyti kolūkio normas: "Su savo pusseserėmis ir pusbroliais eidavome jų rauti, rišdavome į pėdą, gražiai sustatydavome gubą. Sunkus darbas, negali rauti didelio pluošto, tik tiek, kiek į saują telpa: suimi į pluoštelį, suriši netoli galvytės, užkiši, padarai pėdukę. Kai jas sustatydavai į gubas, laukai atrodydavo kaip palapinių miestelis. Paskui traktoriai išveždavo į jaujas, iš ten - į fabrikus. Būdavo labai gražu žiūrėti, kai melsvi linai žydėdavo - kaip ežeras, kaip jūra bangavo, vėjui padvelkus. Iš pradžių būdavo gražios žalios spalvos, paskui, prieš rovimą, jau sėmenų burbuliukai būdavo pageltę kaip rudens pranašai."

Padėka kadagiui

Pas anytą sode apšalo kadagys, Rimantė su vyru nupjaustė šakas, iš skalbimo mašinos pasidarė šlifavimo varikliuką ir grąžtuką, panašų į tą, kuriuo dantis gręžia. Viktoras Vaclovas daro mažas ir dideles sagas. Iš pradžių moteris prisiūdavo keramines, bet šios suskildavo.

"Jeigu paimi kokį kitą medį, kol nušlifuoji, pradeda rūkti, degti. Bandėme naudoti kriaušę, obelį ir slyvą - pajuodavo. Anytos prašiau neapdėti kadagio lapais žiemai, tegul pašąla šakos - ji juokėsi, kad dėl mano sagų reikės numarinti tą kadagį. O kai žiemą šlifuoji katilinėje, kur yra krosnis - visas namas prakvimpa kadagiu", - pasakojo ji, kaip ūkininkaujantį vyrą nuo rimtų darbų pievose atitraukia.

Pasižmonėjimas

Audėja rengia autorines parodas, drauge su kitais meistrais - Dainų šventės metu vykstančiose respublikinėse parodose. Kasmet dalyvauja kalėdinėse parodose Gargždų krašto muziejuje. Iš respublikinės tekstilininkų parodos Telšiuose apdovanojimą parsivežė. Moteris mielai audžia ir tautinius rankšluosčius.

"Iš kur ornamentų, meistriškumo išmokau? Tiesiog kai atsisėdi prie staklių, jos už tave audžia. Vis sugalvoji ką naujo. Šiemet bus teminė paroda Gargždų muziejuje, tai ausiu pasaką. Užpernai pavadinimas buvo - "Balta", tad nuaudžiau didelę snaigę su ištrauktiniais siūlais, juos sustangrinau. Buvo skirta tik parodai, bet ją nupirko", - sakė.

Jos staltieses nupirko prezidentė Dalia Grybauskaitė, Rolandas Paksas, atsisakę priimti darbus dovanų. Tautodailininkės talentą įvertino ir prezidentas Valdas Adamkus, palinkėjęs sveikatos, ir sakęs žinantis, kur yra Agluonėnai, nes jo ponia Priekulės internato ugdytiniams knygas perka. Aktorė Regina Varnaitė pamėgo Šalčiuvienės kuprinę, jų įsigijo ir agluonėniškiai artistai.

"Prie lietuvio linas nuo senovės glunda. Mažą vaiką aprengdavo lino marškinėliais, į kišenytę būtinai česnako įdėdavo, kad nesusirgtų, nes vaikai ilgai lakstė pliki ir basi. Jo išalkę ir atsikąsdavo. Valdovai nešiojo išbalintus išvelėtus lino marškinius ir apatinius, o šilkas būdavo atvežtinis viršutinis rūbas. Na, bet į medžioklę juk su šilkais nejosi. Tie apatiniai drabužėliai, aišku, būdavo gražiai pasiūti, pasiuvinėti raudonais ar žaliais siūlais. Visi vyrų surdutai, moterų sarafanai, aišku, buvo vilnoniai - austiniai arba megzti", - pasakojo moteris.

Auga pamaina

Žiemą, kai įgrysta monotonija, pavargsta protas ir akys, moteris išeina, nukasa sniegą, laikraštį paskaito, o tada susirenka skiauteles ir mėgina kurti lino seges. Šios dera prie baltų palaidinių. Siuvo ir sūnui varlytę, turi siuvinėtų kaklaraiščių. Kai reikia kur skubėti, prie auskarų prisitaiko segę ir sau.

Rimantės namų sienos nukabinėtos bičiulių darbais: klaipėdietis dailės mokytojas nupiešė jos su vyru karikatūras, grafikė Ona Račkauskienė- Šimaitytė - grafikos darbą, kiti padovanojo tapybos perliukų.

"Kuo tautodailininkai nuo kitų žmonių skiriasi? Sportininkas kalba, kaip geriau raumenį išmankštinti, kokius papildus valgyti, kiek jam reikia toli nubėgti, jo galva užimta rezultatais. Kai susitinku su tautodailininku, tas ir neklausiamas prapliumpa: "Va, plenere buvau, nutapiau tokį paveikslą, dažus su smėliu sumaišiau." Sutinki drožėją, tas pasakoja, kokį gerą medį nupjovė, kokią vazą išskaptavęs, mezgėją - kokias senovines pirštines iš septyniolikos siūlų kamuoliukų numezgė. Jungiamės į gildijas", - pasakojo Rimantė.

Nemažai metų moteris dirbo vaikų darželyje auklėtoja - tautodailininke. Mokė vaikučius austi nuo pat penkerių metų. Jie žinojo, kas yra staklės, kad avytė duoda vilną, linas užauga, šilką šilkverpiai daro. Neseniai Lenkijoje amatininkų susibūrime jaunas merginas mokė austi paveikslėlius. Viena jų atsivedė savo tėtį, kad viešnia paaiškintų, kaip padaryti staklių rėmą. Kelerius metus Vaikų dieną vyksta į Rumšiškes, tad tų rėmelių ne vienų prireikia iš visos Lietuvos suvažiavusiems vaikams.

"Nelaikau savęs žymiu žmogumi, aš tik dirbu mėgstamą darbą, kuriuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Tęsiu senąsias tradicijas ir įpinu šiuolaikinių tendencijų", - sakė paklausta, koks jausmas būti žinomu žmogumi. R. Šalčiuvienė yra patekusi į ne vieną leidinį ir į "Kas yra kas Lietuvoje" auksinį tūkstantmečio leidimą.

Kai pasiteiravau, ar sunku išmokti austi, moteris nusišypsojo: "O kas yra lengva? Lengva tik pajūryje ant smėliuko gulėti ir žiūrėti į dangų, kaip paukščiai skraido."