Rimantas Puplesis. Gyvos Amazonės paslaptys

Pasakysiu atvirai - neapkenčiu džiunglių, kur viskas drėgna ir pūva. Aplink - spygliuoti medžių ar lianų kamienai, aštriabriauniai nuodingų augalų lapai ir tas šleikščiai salstelėjęs puvėsio kvapas. Mano kolegos, dirbusio Madagaskare, kojų padai išpuvo skylėmis, nes jis "baltasis žmogus", gležnas ir neprisitaikęs. Po žygio kitą rytą savo batų galite neatpažinti, nes per naktį jie bus apaugę baltu puraus pelėsio sluoksniu.

Kai kas mano, kad didžiausias pavojus Pietų ir Centrinės Amerikos džiunglėse - tai jaguarai, nuodingos gyvatės ar piranijos bei aligatoriai. Tačiau pirmiausia, su kuo susidurtumėte, tai nesuskaičiuojama gausybė erkių, kurios įsiveisia po oda, sukeldamos nepakenčiamą niežulį ir šimtus kraujuojančių pūlinių visose kūno vietose (ant veido, pilvo ir žemiau), poros centimetrų ilgio musių lervos, kurios graužia jus gyvus. Čia gausu pavojingai nuodingų skruzdėlių, vorų paukštėdų, skorpionų, nuodais besispjaudančių blakių. Net iš pažiūros labai simpatiškas padarėlis, grakšti spalvinga medlaipė varlytė, užšokusi ant peties, gali atnešti staigią neišvengiamą mirtį, jeigu ją paimsite į rankas, o jūsų odoje bus įbrėžimų.

Pietų Amerikos medlaipių varlių odos išskyros - vieni stipriausių šiais laikais žinomų nuodų, kuriais sumaniai naudojasi vietos indėnai, medžiodami beždžiones.

Drėgnieji atogrąžų miškai yra vienas nepalankiausių žmogaus gyvenimui biomų, o tie, kurie čia gyvena, yra ilgos evoliucijos, adaptacijų užgrūdinti.

Tik nemanykite, kad visi indėnai draugiški, kad nebūsite subadyti strėlėmis, ar jūsų galvos bebus nukirstos mečetėmis, iškimštos žolėmis ir paverstos "suvenyrais".

O dar kasdienės liūtys, upių potvyniai, nepereinami sąžalynai, purvas ir klaidūs požeminiai urvai, kuriuose majai laidodavo savo mirusiuosius. Arčiau Andų priekalnių - aibė nuolatos išsiveržiančių vulkanų. Štai Čimborazo vulkanas jau tris kartus nušlavė nuo žemės paviršiaus kalnų indėnų miestą Latakungą.

Man liepė auginti muses po oda

Apie musių rūšį Dermatobia turi žinoti kiekvienas, vykstantis į Centrinės ir Pietų Amerikos džiungles. Jos maitinasi gyvo žmogaus audiniais! Vienas ekspedicijos asistentas iš vietos gyventojų užmigo išsižiojęs po medžiu, o tuo metu vabzdžiai jam į nosies šnerves sudėjo Dermatobia kiaušinėlių. Iš jų išsiritusios lervutės sulindo į nosies gleivinę ir pradėjo augti.

Kadangi ten nebuvo kuo misti, lindo gilyn, kol pasiekė smegenis.

Žmogelis mirė. Ši musė tokia savotiška, jog sugeba sudėti kiaušinėlius ant skrendančio uodo kojelių. Kai uodas siurbia žmogaus kraują, ant odos palieka ir Dermatobia kiaušinėlius. Lervos įsigraužia į poodinius audinius, ėsdamos ir augdamos iki 2 cm, daro takus ir gali pažeisti kraujagysles, nervus bei sausgysles.

Po ekspedicijos grįžtu į Londoną, kur metus pagal NATO kontraktą dirbau Britų muziejaus Entomologijos laboratorijoje, pasakoju kolegoms apie džiunglių pragarą ir kraujasiurbių dėmes ant mano kūno.

Kitą dieną kolega Kevinas ateina susijaudinęs ir visas dėmėtas. Pasklidus gandui, jog paskleidžiau kažkokį atogrąžų virusą, visi vengia su manim bendrauti ir kalbasi prisidengdami burnas, kol esu pripažįstamas sveiku. Kad mane kažkas gyvą ėda iš vidaus, pajuntu netikėtai. Gydytojas sako, jog tai bakterinis užkrėtimas, bet matau, kad žaizdelės mano kūne - tai atviros angelės musių lervoms kvėpuoti!

Na, ir prasideda lervų medžioklė! Savaitgalį su kolegomis žvejojame ant Temzės kranto, o aš ne tiek žuvis, kiek lervas iš savo kūno gaudau. Žiūriu per mikroskopą - o varge! - jos baltos, tankiai apaugusios juodais, aštriais it kaktusas spygliais. Nenuostabu, kad skauda, kai jos šliaužioja po kūną ir graužia mano audinius.

Pastvėręs egzotiškus įkalčius, lekiu pas gydytoją pasidalinti sensacija. Iškart pas mane atvyksta autoritetingų mokslininkų parazitologų grupė: visi man aiškina, kokie įdomūs ir reti yra šie parazitiniai padarai, apie tai, kad šio, didžiausio pasaulyje muziejaus fonduose nėra tokių egzempliorių.

Pagaliau išdrįsta man priminti, kad aš džiunglėse dirbau pagal sutartį, ir visa surinkta medžiaga priklauso Britų muziejui. Sako: "Prašome toliau auginti šias lervas!" Kolegos entomologai net kviečia mane į prestižinį restoraną, bet kalba kažkodėl sukasi tik apie parazitines lervas.

Vėl viskas baigiasi prašymu parodyti tas lervas. Taip akimirksniu aš tampu garsus, kai angliškame restorane tenka nusimauti kelnes. Man pažadama, kad nuo šiol restorane gėrimus gausiu nemokamai, o aš turiu pažadėti, kada auginsiu savo lervas mokslo labui.

Parazitų gentys

Kitądien nulekiu į vieninteles Londone Atogrąžų klinikas, bet "išsvajotos" operacijos nereikia, nes lervos dar mažos. Naudojamės panašiu į Amazonės indėnų gydymosi būdą, kai norima atsikratyti dermatobijų. Jie stipriai pririša laukinės kiaulės ar tapyro lašinių gabalėlius prie pažeistų vietų. Taip atvirosios angelės užblokuojamos, lervoms tenka graužtis į pririštus lašinius, kad gautų oro.

O tada indėnai staigiu judesiu nuplėšia "lašinines gaudykles" kartu su parazitais.

Padarau išvadas: niekada pirma laiko nesidžiauk ištrūkęs sveikas iš džiunglių, nes pavojai gali pasireikšti po mėnesio ar metų.

Jeigu jums įsisiurbtų plika akimi vos įžiūrimi Phebotomus moskitai, jie gali užkrėsti vienaląsčiais žiuželiniais parazitais, kurie iš pradžių patenka į odos ląsteles, tik vėliau lokalizuojasi kepenų, blužnies, kaulų čiulpų ir limfmazgių ląstelėse.

Negydoma visceralinė leišmaniozė baigiasi mirtimi. Atogrąžų kraštuose užsikrečiama maliarija, įgėlus Plasmodium genties parazitus platinančiam uodui.

Liga pasireiškia karščiavimu iki 40C, krečia "drugys", masiškai suyra parazito pažeisti raudonieji kraujo kūneliai, į kraują patenka metabolizmo toksiškų produktų, vystosi sunki anemija, pakenkiamos kepenys ir blužnis. Aš vis dėl to džiaugiuosi, kad mane buvo užpuolusios tos egzotinės dermatobijos - tai buvo mano augintinės.

Kodėl naktį ir dar tamsią?

Centrinės Amerikos džiunglės, Belizas. Atogrąžų miškas pradeda baubti, čirpti, kalenti. Tai cikados, kiti vabzdžiai, paukščiai, o beždžionės staugūnės girdėti už kelių km. Čia staiga tirštai sutemsta (apie 18 val.), ir skubame įrengti vabzdžių gaudykles. Čiumpame įrankius, elektrą generuojantį japonišką agregatą, benzino, tepalų, piltuvėlius, lempas, ekraną, termometrą, daugybę miniatiūrinių stiklinių mėgintuvėlių, švirkštus su nuodais, galingus prožektorius ir braunamės per brūzgynus. Ir jeigu mėnulio, vėjo ar netikėto lietaus nebus, gali įvykt gera "medžioklė".

Tarp dviejų galingų medžių ant virvės įtempiame tvirto balto audeklo ekraną, viršuje kabiname ultravioletinę lempą. Net pirmas į šviesą įpuolęs vabzdys gali išgąsdinti, jeigu tai gigantiškas skraidantis 11 cm tarakonas.

Užsikemšame vata ausis, nes jei smulkesni drugiai ten įlįs ir plaksis sparnais bei kojelėmis į ausies būgnelį, bus košmaras.

Šiaip mums reikia mikrodrugių, kurių išskleistų sparnų ilgis tesiekia 3 - 4 mm. Cikados kaip bombonešiai daužosi į ekraną, išbaido drugius, o paimtos tarp pirštų, klykia kaip skerdžiami paršeliai. Uždrausta jas trypti, yad renku ir sviedžiu tolyn, bet jos vėl sugrįžta, turiu migdyti chloroformu.

Apšviestas ekranas privilioja nuodingų vorų ir skorpionų, o gyvačių, kurios neva bijo vibracijos, randu apsivyniojusių net apie dirbantį generatorių.

Staiga užgęsta šviesa, drugiai plakasi į veidą, o kažkoks plokščias, šiurkščiaodis didelis padaras įnirtingai bando įlįsti po mano apikakle. Esame čia, nes mikrofaunos požiūriu, atogrąžų Amerika - dar neatrastas žemynas.

Kodėl drugiai skrenda į šviesą?

Kodėl tie Nepticuloidea ir Tischerioidea bei kiti drugiai taip elgiasi, niekas tiksliai nežino. Viena hipotezių kalba apie vabzdžių pomėgį poruotis mėnulio (ar lempos) apšviestose vietose, kita - apie vabzdžio skrydžio teritorijos kitimą priklausomai nuo šviesos spindulių kritimo kampo.

Todėl, reaguodamas į radialiai sklindančius pakabintos lempos spindulius, drugys priverstas nuolat keisti kūno padėtį, atseit, skrenda ratu, kol priartėja prie gaudyklės.

Bet yra ir trečioji hipotezė: rytų religijos sako, kad drugiai - nerimstančios mirusiųjų sielos. Privilioti drugiai paimami miniatiūriniais mėgintuvėliais, šiuos dedame į sandarius nuodintuvėlius. Reikia miklumo ir būtų geriau, kad nuolat neraibuliuotų akyse (nuolat vartojame labai stiprias antimaliarines tabletes). Vabzdžiai entomologo tinkleliu renkami ir dieną, apžiūrint jų mitybinius augalus.

Mūsų tiriamųjų vikšrelius aptinki minose (giluminiuosea pažeidžiamuose augalo audiniuose). Tada yra galimybė išaugint suaugėlius iš minuojančių vikšrų ir ne tik sužinoti apie rūšį, bet ir vabzdžio gyvybinį ciklą, maitinimosi ypatybes. Tačiau efektyviausias rinkimo būdas - viliojimas šviesa.

Belizo džiunglėse ypač daug juodos spalvos mikrodrugių neptikulidų, kurių sparneliai turi baltas blizgančias juosteles. Išsiaiškiname, jog tai dvi giminiškos ir naujos mokslui rūšys, joms bus suteikti lotyniški pavadinimai - Stigmela albilamina ir S. fuscilamina.

Tik mums norisi ko egzotiškesnio. Ir štai netikėtai aptinkame neregėtų raštų tamsiai rudą mikrodrugį (Nepticulidae), į kurį panašaus dar nerasta niekur pasaulyje.

Vėliau, sugavus šios rūšies egzempliorių daugiau ir ištyrus vidinę sandarą, paaiškės, kad įsigalėjusios hipotezės apie šių labai senovinių Mocrolepidoptera genetinę kilmę keičiasi ir net visiškai griūva.

Pagaliau atėjo ir mano asistento Saimono šlovės valanda: jis pagavo kol kas vienintelį pasaulyje retai Enteucha genčiai priskiriamą mikrodrugį. Amerikos žemynas dabar dar labiau nei bet kada pagrįstai apibudinamas kaip labai svarbių autochtoninių evoliucijos procesų arena.

Parengta pagal žurnalą "Apie gamtą"