Režisierius Raimundas Banionis: Išrinktieji sprendžia, ką numarinti

- Pasiaiškinkime, kas gi tie išrinktieji?

- Tie, kurie formuoja požiūrį. Pavyzdžiui, vienas kritikas ima ir nusprendžia, kad tais ir tais metais „Auksinio scenos kryžiaus“ jokiai aktorei negalima skirti, nes, jo nuomone, tiesiog nėra gerų moteriškų vaidmenų. Klausykit, juk taip paprasčiausiai nebūna. Gal nėra genialių, bet geriausias tarp visų kitų visados rasis. Kiek žinau, tas žmogus, kuris taip nusprendė, mokėsi Muzikos akademijoje, Teatro fakultete, buvo išmestas kaip neturintis gabumų, o šiandien jo valioje spręsti, kas yra gera vaidyba, kas bloga. Susigalvos savo traktuotę ir pagal ją teis spektaklius. Susikurs savą vertybių skalę ir kiekvienu atveju atitinkamai ją pritaikys: savo rato žmonėms - vienaip, kitiems kitaip.

- Man regis, jūs pervertinat kritikus.

- Šiais laikais labai sunku pervertint kritiką, nes jų nuomonė formuoja elementarų Kultūros ministerijos požiūrį, - štai ir yra tas pašalinis veiksnys, kuris turi įtakos kūrybai. Tai yra finansavimas. Elementarus dalykas - babkės, pinigai, kurių reikia, kad rastųsi kūrinys. Ypač tai aktualu teatrui. Vieni iš jų spektakliui gauna milžinišką sumą, o kiti - vos vos spektakliukui. Pavyzdžiui, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras šiemet negavo finansinės paramos nė vienam spektakliui, o tam tikri gavo dviem ar trims pastatymams. O nuo ko tai priklauso? Nuo vadinamųjų ekspertų. Tai jų rankomis formuojama kultūra. Vieni puoselėjami, kiti naikinami. Labai stiprus tas poveikis ne tik materialiniu buitiniu aspektu, bet ir filosofine prasme. „Ačiū Dievui, nebėra to psichologinio teatro“, - kadaise parašė viena jauna kritikė. Dar tėvas, atsimenu, tai perskaitęs sunerimo: „Mes esam skirtingose svorio kategorijose, mes niekada nesusikalbėsime.“

- Mušk gulintį ir niekad neapsiriksi - šita taisyklė, regis, galioja ir kultūros lauke.

- Labai įdomus yra toks amerikiečių filmas, jis taip ir vadinasi - „Be pavadinimo“. Jame pasakojama vieno avangardinio muzikanto istorija. Kadre - unitazas, kibiras, rimtu veidu modernistas groja savo muziką, salėje jo klauso trys žmonės: jo tėvai ir dar vienas keistuolis. Nepripažintas muzikantas puola į depresiją, vos ne žudosi, kad jo niekas nesupranta, o įdomiausias dalykas laukia filmo pabaigoje: kavinėje prie rezignuojančio artisto prieina oficiantas ir įsitikinęs, kad tai tas pat asmuo, karštai ima kalbėti, jog būtent šio muzika pakeitusi visą jo gyvenimą. Filmo moralė aiški: jeigu bent vienam žmogui padarei gera, vadinasi, tavo menas kažko vertas. Menas - tai ne politika, tai ne karas, - jeigu jis padeda bent vienam, ištraukia iš kaži kokio liūno, vadinasi, jis ne beprasmiškas. Galima pavyzdžiais kalbėt. Aš gi mačiau, kaip spektaklio „Lauke už durų“ metu alpo žmonės salėj, kai Bekmanas (jį vaidino D.Banionis - red. past.) daužosi į sieną klausdamas: argi niekas neduos atsakymo, kaip gyventi, argi niekas neduos atsakymo? Ir Arturo Milerio „Komivojažerio mirty“ buvo tokių dalykų. Praėjus porai metų po Romo Kalantos susideginimo, Vaclovas Blėdis Panevėžio teatre pastatė Kazio Sajos „Devynbėdžius“. Buvau vienuoliktoj klasėj, mačiau - ne viršūnė, bet geras spektaklis (ten nuskamba dainos žodžiai: „Skriski skriski Lietuvėlėn, tu paukšteli margas“), po kurio vienas įmonės direktorius (dabar žinomas verslininkas) prisipažino, kad šitas spektaklis jame viską sujudinęs, apvertęs aukštyn kojom ir jis net ėmęs galvot, kokia jo gyvenimo prasmė...

- Įdomu būtų palyginti: padeda kam nors šiuolaikinių menininkų išsidirbinėjimai? Paglosto akį, sielą?

- Didžiausia šiuolaikinio meno, ypač to vaizduojamojo meno (anksčiau buvo skulptūra, tapyba, dabar viskas tapo „menu“), problema yra ta, kad pats kūrinys tampa nebe toks svarbus, kiek jo inspiracijos, t.y. kūrinys svarbus tik tiek, kiek jis suteikia galimybių ir noro apie jį kalbėti gurkšnojant kavutę, plėšiant dūmą arba per konferencijas. Anksčiau menininkai užbaigę kūrinį tarsi sakydavo: padariau, žiūrėkit, šiandien tarsi sako: padariau, kalbėkit. Prieš kiek metų būdamas Niujorke vienoje galerijoje mačiau avangardinį paveikslą: jame buvo vaizduojama kolona, tik ne vertikalioje padėtyje, o horizontalioje. Galima sakyti, kad nuo normalios daikto ar veiksmo būsenos pakeitimo ir prasideda šiuolaikinis menas. Viena vertus, jo atžvilgiu mums norisi užimt aiškią poziciją, kas yra vamzdžio menas ir kas yra ne vamzdžio menas, bet gyvenimas sudėtingesnis. Kita vertus, sunku būtų nepripažinti, kad šiuolaikinis menas yra gan agresyvus klasikinio meno atžvilgiu.

- Na, sakykim, jis formalus, šiurkštus, šaltas, vulgarus, apskritai nesukeliantis jausmo, bet ar tai reiškia - žudantis?

- Menas - ne, greičiau jį stumiantys žmonės. Pavyzdžiui, naujasis teatras paniekino psichologinį Miltinio, Georgijaus Tovstonogovo, netgi Jurijaus Liubimovo (Maskva atsisveikino su juo šią savaitę - red. past.) teatrą. Psichologizmas iš scenos buvo stumte išstumtas ir bando išsilaikyti nebent provincijoje, kur tebegyvena žmonės, kurie jį lanko, supranta ir kuriems toks teatras patinka. Tačiau jis nebetoleruojamas kritikos kaip anksčiau.

- Manot, kad didmiesčio žiūrovams jis būtų nepriimtinas?

- Manau, kad Vilniaus žiūrovas žiauriai snobiškas. Kadangi jis mažai ką tesuvokia apie teatrą, kliaujasi įvairiomis rašliavomis ir paiso, ką koks „išrinktasis“ vienu ar kitu atveju bus išsitaręs, kas, jo nuomone, yra madinga. Niekam nesvarbu, ką šituo spektakliu norėjo pasakyti ar pasakė autorius, svarbu, kaip jie „padarė“ vaidmenį, dekoraciją, kostiumus, muziką ir panašiai. Aptardami spektaklius žmonės nesako: geras, blogas, sako: Petraitis gerai vaidino, Jonaitis - blogai, dailininkui - dešimt balų ir panašiai. Suprantat, čia ne psichologija, čia formali vaidyba, nes primityvius dalykus daug lengviau suprast. Šiuo atžvilgiu labai iškalbinga Johano Sebastiano Bacho istorija. Visą šimtmetį jis buvo dingęs iš istorijos, nes per daug sudėtingi atlikėjams pasirodė kompozitoriaus kūriniai. Jo sūnus buvo kur kas garsesnis už tėvą, nes jo kompozicijos buvo paprastesnės ir lengviau įveikiamos. Beveik trys tūkstančiai metų, kai egzistuoja teatras, ir nors buvo momentų, kai jame nematyta režisieriaus, vis dėlto nebuvo nė metų, kad jame nebūtų aktoriaus. Jis yra teatro meno pagrindas. Šiandien režisieriai, užlipę ant teatro pjedestalo, diktuoja savo sąlygas, kartais genialų kūrinį suprimityvindami iki savo lygmens.

- Norit pasakyt, kad teatras primityvėja?

- Žiauriai. Psichologinį teatrą vertint sudėtinga. Šiuolaikinį lengva vertint, lengva suprast, nes ir vaidyba remiasi pliuso ir minuso ženklais. Pasakyčiau dar daugiau: net ir šiandien madinga metafora nėra pagrindinis teatro argumentas. Ji graži, tiesa, bet kai suskamba vieną kartą; man gražiausia metafora „Arklio istorijoj“ pas Tovstonogovą - kai spektakliui pasibaigus ant sienų pražysta gėlės... Žinoma, metafora yra atpažinimo džiaugsmo žadinys, sutinku, bet ne lavėjimo ir didesnio suvokimo. Kas kita metafora poezijoj - ji gimdo naują kokybę. Vis dėlto norėčiau kategoriškai pasakyt: jeigu tikrai kažkam patinka šiuolaikiniai scenos eksperimentai, lai būna, lai egzistuoja ir jie, lai egzistuoja teatras... be artisto ir vaidybos. Bėda ne ta, kad kuriami tokie ir tokie spektakliai; aš, tarkim, nejaučiu jokio diskomforto, jei vieno madingiausių režisierių spektaklį pažiūriu kartą per penkmetį ir paskui visą penkmetį būnu sotus, penkmetį nebegaliu žiūrėt. Nenoriu ir neinu. Problema kita. Tai požiūrio, ekspertų ar kritikų problema: jie dėl tam tikrų sumetimų vienus giria, saugo ir globoja, kitus naikina. Taip prarandame visumą. Taip netenkame galimybės pasirinkti.