Reportažas apie paukščius, netekusius orientacijos

"Tarp mūsų įnamių yra valkataujančių ir girtaujančių nuo penkerių metų. Aš sakyčiau, labiausiai kalti tėvai. Žiemą temstant, kaime matau pilnus kiemus vaikų kaip žirniukų; kaip tėvai juos žiūri?
Vieno žmogaus, atsėdėjusio 32 metus kalėjime už penketą žiaurių žmogžudysčių, niekas nepriėmė, ir jis nuėjo lengviausiu keliu, socialinės rūpybos skyriuje pasiguodė, apsimetė "durneliu". Kai apsigyveno čia, ar bereikia sakyt, kokia buvo visų mūsų reakcija? Būkime humanistai, eikime į Europą, bet toks žmogus turėtų pats sau duoną užsidirbt. Pastaruoju metu labai blogas kontingentas "eina": chuliganai, gatviniai, niekur nedirbę, pravalkatavę. Ateina senatvė, ir mes visi turime juos išlaikyt, o jie naudos nei sau, nei Lietuvai nedavę, sudaužę dešimčių žmonių likimo puodus, nė medelio nepasodinę,- dabar turi užtikrintą senatvę. Jie kaulija iš kitų pensioniečių alui ir cigaretėms. Žmogus su proto negalia pasitaupo iš pensijos, o anie - "vienadieniai", dar kaime randa šnapso stiklinę, taip ir gyvena.
O kai prasidėjo privatizacija, turto dalybos, mes labai pajutom, kad tėvai vaikus - vaikai tėvus padarė "psichiniais", sukišo į tokias įstaigas kaip mūsų".

Į pensioną - per "blatą"

"Kai aš atėjau dirbti 1986 metais, buvo 610 gyventojų, ir man pasirodė, kad daug žmonių čia papuolė per "blatą", papirkę medikų komisijas. Sutarę su K. Vinkumi, tuo metu dirbusiu Socialinės apsaugos ministerijoje, pasikvietėme komisiją, ir atrinkome apie 40 žmonių, kurie turėjo išeit į bendrojo tipo pensionatus, o kiti pareiškė norą gyvent savarankiškai, išvažinėjo po miestus. Po kurio laiko daugiau kaip pusė jų grįžo atgal, čia jų šeima ir namai, kadangi nuo mažumės čia gyveno. Sakė, kad jiems ir sienos padeda", - pasakojo Romas Jovaiša. - "Kai kurie įnamiai ir šeimas sukūrė: toks Romas vedė sanitarytę, ir mes jį išleidome gyventi kaime. Bet tarp jų iškilo konfliktų, nes ji buvo "laisvo elgesio" moteriškė, ir jis nusinuodijo. Žmona nė trupučio dėl tragedijos neišgyveno, matyt, Romo jausmas buvo brandesnis.

Sukandžiojo berniuką

Yra visatos angelų, kurie boružės nenuskriaus, yra ir destruktyvių. Prieš kokį penketą metų mergina, nakčia nutykinusi į kitą aukštą, sukandžiojo ir uždaužė bejėgį, pajudėt negalintį berniuką (tuomet pensionate gyveno ir vaikai), o paskui nustebusi aiškino: "Kraują paleidau..." Jos motina pasakojo, kad namuose mergaitė rankose užspausdavo viščiuką ar kačiuką...
- "Ir pas mus buvo darbuotojų: jeigu atėjęs rytą su kuo nors neišsikoliojo, kam nors neįkando - visą dieną jausis ligonis. Bet jie patys išėjo, nes nuo kolektyvo "dvelkė šalčiu", - prisimena direktorius.
Ne kartą buvo kėsintasi į pensiono darbuotojų gyvybę. Štai žmogysta sesutes vaikėsi, švaistydamasis peiliu: direktorius susivilko drabužių kaip svogūnas lukštų, dar pasikišo keletą pagalvių, ir, puolęs šėlstantį, jį "suvystė".

Kiekvienas turi savo pasaulį

Kartais nepagydomo ligonio kančios kupinas riksmas skrieja per palatą tartum būtų kūniškas. Lyg surinktas iš atsitiktinių dalių vyrukas susitraukia it bakstelta sraigė: galbūt jam skauda ne sąnarius, o tą neapčiuopiamą erdvę, ką vadiname siela?
Kaip pensiono darbuotojai žiūri į tokias pasigailėtinas gyvybės formas, kurios net nesuvokia, jog egzistuoja? Tokių žmonių pensione yra 80.

"Žinoma, labai gaila, pasižiūri - gyvas mėsos gabalas. Bet kai įsigilini į žmogaus atsiradimo paslaptį, jo teises į gyvenimą ir mirtį, tai nežinau, ar atsirastų žmogus, kuriam pakiltų ranka eutanazijai", - sako ponas Romas. Jo darbo diena prasideda pusiau šeštą ryto, vaikšto po korpusus, nes sako nenorįs, kad kas kitas jį informuotų, jog kažkas atsitiko. O numylėtinių visų net neišvardytų, bet jei kurį rytą neišklauso Liolės dainos ar kieno skundo, neuždeda rankos Romukui ant peties, nepašnekina, nes būna komandiruotėje, tai ligoniukai visą dieną bus "pasiutę" ar įširdę. Ir socialiniai darbuotojai, ir medikai neneigia, kad pašnekinus gyventojus, jiems ir vaistų neprireikia. -
"Pataikėt į skaudžiausią vietą, - sako direktorius, kai paklausiu, ar jo šeima nepriekaištauja, kad pensionate praleidžia ir savaitgalius. Vaikai sakydavo: "Tau, tėtukai, nieks paminklo nepastatys, kad čia visą dūšią atiduodi".
- Galbūt "konclageris" buvo, kai sovietmečiu turėjom pagalbinį ūkį: 500 ha žemės, 350 kiaulių, 60 melžiamų karvių, 180 buliukų prieauglio. Buvo 23 etatiniai darbininkai, bet kasdien plūktis išeidavo ir 50-70 globotinių. Žinoma, nesakau, kad darbas negerai, bet dėmesį skirdavom gyvuliui, kad priaugtų svorio, primilžiams, derlingumui. Ir iš rūpesčio žmogumi likdavo tik režimas.".

Artimieji neturi pinigų kelionei

- Neturime patalpų, kad žmonės galėtų gyventi po du, o juk visi turi prietėlių. Be vykdomų socialinių programų, kurias kurdami įdėjom daug jėgų ir išradingumo, kiekvienas turi užsiėmimų. Edvardas - laisvas menininkas, įveikęs priklausomybę svaigalams, gyvena atskirame būste.

Jie ne tik išreiškia simpatiją prie arbatėlės, būna ir pasimylėjimų; visi žinom, kad žmonės su psichine negalia yra labai seksualūs", - sako vadovas. Ir tuose "paraleliniuose" pasauliuose būna nušvitimų, prabudimų ir atkryčių. Anksčiau jie patys save vadino "psichochroniais", pensionatą - "durnynu", o direktorių - "generaliniu durniumi". Šizofrenija sergantys, suskilusios asmenybės, atsistoję ant kanalizacijos dangčio kaip ant liuko į kosmosą, melsdavosi visiems įmanomiems dievams - Stalinui, Leninui, pilstėsi sriuba, bet vėliau dauguma savo energijos srautus ar nerimą nukreipė į kūrybą.

Labai laukia artimųjų

Neliko respublikoje kampelio, kur savo autobusu nebūtų nukakę globotiniai: Kryžių kalnas, sostinės teatrai, Europos parkas... Jie ypač laukia šeimos narių apsilankymų, ir kartais šie pažada atvykt sekmadienį, tuomet ligoniai skaičiuoja kiekvieną minutę, o apvilti išgyvena didžiulę vidinę dramą. Kai kuriems gal atrodo, kad jau palikti amžiams, kažkuo prasikaltę. Vieno ligoniuko tėvas gali atvažiuoti iš Naujosios Akmenės tik kartą per metus; ir dabar planuoja pasiimti sūnų iškylon prie ežero su nakvyne, pažūklauti. Jei sveikam žmogui prailgsta susitikimų su artimu laukimas, tai neįgalieji ir per trumpą laiką jaučiasi išgyvenę šimtą metų vienatvės.