"Reikia išmokti skaityti gyvenimo ženklus"

Gal jums mama sakė, kodėl davė tokį neįprastą vardą ir ar jo reikšmė turi kokį nors atspalvį jūsų gyvenime?

Mama tapydavo, o tėtis - profesionalus dailininkas, tad nors jų keliai išsiskyrė, jie turėjo bendrą meilę visam gyvenimui. Dailė yra senovinis lietuvių vardas, kuris simbolizuoja dailią mergaitę. Tokį vardą išgirdę žmonės iškart susidomėdavo, kas aš tokia. Jeigu buvau kitokia, tai todėl, kad tėvai man su broliu leido absoliučiai viską: paišėme ant sienų, vienas ant kito...

Tai kaip neišaugote vėjo pamušalais?

Šeimoje buvo kuriamos ir vertybės. Be to, Čiurlionio meno mokykloje buvo vėl kita gyvenimo mokykla, nuo pirmos klasės augau bendrabutyje ir turėjau pasirūpinti pati savimi.

Aš užaugau Klaipėdos muzikiniame teatre, kurio orkestro artistė buvo mama. Darželių nelankėme, su kitais vaikais per repeticijas miegojome ir žaidėme, ir visų solistų partijas mokėjome. Muzikantai pastebėjo mano klausą ir praėjo ieškoti man mokyklos. Čiurlionio mokykloje patekau į smuiko klasę: kėlėmės pagal skambutį, ir pamokas ruošėme pagal skambutį, prižiūrėdavo, kad grotume ne mažiau kaip keturias valandas per dieną, net kai iškrisdavo pirmas sniegas ir normalūs vaikai siautė lauke. Pirmą kartą dujinę viryklę uždegiau būdama penkiolikos metų.

Kai grįžote į Klaipėdą, smuiką į šalį padėjote dešimčiai metų.

Sakiau, jo nebereikia, noriu būti buhaltere. Patiko knaisiotis po skaičius, dokumentus glostyti, parašus dėlioti.

Po skyrybų draskė emocijos, ir nežinojau, kur jas išlieti. Pradėjau griežti dėl savęs, mama nešė natas iš teatro, ir man palengvėjo. Vėliau su mama grojome duetu liturginės muzikos festivaliuose. Ji pajuto misiją žmonėms parodyti, koks instrumentas yra arfa, nes kai paklausdavau žmonių, ar žino, kas tai yra, sakė: "Gitara, didelės kanklės?". Pradėjo mus kviesti į gimtadienius, ir važiuodavome, nesvarbu, kiek moka, kad tik pamatytų, kas ta arfa.

Kai mama susirgo onkologine liga, susirūpinome, kas bus su arfa. O man ji nuo vaikystės buvo kaip stalo koja, tik matydavau pūsles ant mamos rankų. Lankydama mamą atsisėsdavau prie tos arfos ir pradėdavau "brinčinti", o ji iš lovos: "Pakelk riešus, pakreipk pirštus..." Žiūriu, kad jau groju.

Ir 200 metų amžiaus arfa liko jums. Kaip ją mama gavo?

Sovietmečiu kas ketveri metai į Konservatoriją priimdavo po vieną mergaitę į arfos specialybę. Neaišku, kodėl tai pasiūlė į fortepijono specialybę stojusiai mamai, gal kad buvo ilgais garbanotais plaukais, tokia undinėlė. Pas senelius, gyvenusius Zarasuose, atvažiuodavo vasarotojai, ir kai jie padejavo, jog Dangutei reikia arfos, šie patarė važiuoti į Kaliningradą. Seneliai atidavė už arfą viską, ką turėjo, ir dar pasiskolino. Pagal patento numerį, rekvizitus išsiaiškinome, jog tai pracūziška gotikinio stiliaus arfa, viena iš septynių pasaulyje, ir kiekviena jų turi išskirtinius ornamentus. Jeigu nauja arfa kainuoja 50 000 litų, tai kiek verta antikvarinė, neįsivaizduoju, ir žinoti nenoriu, nes tada bijočiau ją visur vežiotis, pradėčiau slėpti.

Pusę metų arfos nelietėte, išgyvendama skausmą dėl mamos mirties, kol ji pati jus prakalbino.

Tai toks instrumentas, kad jeigu stovi skersvėjyje, ir vėjas pučia per stygas, ji skamba. Vasarą vėdinome namus, ir girdžiu - groja mano arfa, galvojau, vaidenasi. Susieškojau natas, pradžiamokslius, repertuarus. Tai suteikė nusiraminimo. Juk mama vesdavo muzikos terapijos pamokas ligoniukams psichiatrijos ligoninėje. Namuose dvi mano dukros duodavosi kaip penki berniukai, o kai skambindavau, jos nutildavo.

Gyvenimas suvedė su tokiais žmonėmis, kurie nori groti duetus su manimi, tai smuikininkė ir solistai, liaudies muzikos kapela. Muzikinio teatro muzikantai mane susirado: "Mes su tavo mama grojom. Pagrokime bažnyčioje "Ave, Marija". Susiradau mokytoją, kuri mane mokys groti profesionaliai, nes matau, kaip dar toli iki mamos virtuoziškumo.

Koks tai visgi instrumentas?

Seniausias pasaulyje, atsiradęs iš lanko. Matyt, medžiotojai pastebėjo, kad jis skamba, vėliau atsirado lyros, išaugo į mažąsias arfas. Pagal sudėtingumą tai antras instrumentas po vargonų. Ne tik turi 47 stygas, bet ir 7 pedalus po 3 padalas, kuriuos maigydamas turi pataikyti į stygas, o dar į natas žiūri. Iš pradžių man tai buvo toks kosmosas, atrodė, smegenų neužteks.

Nenusakomas jausmas, kai matai, kaip tas grojimas emociškai veikia žmones, kurie pirmą kartą išgirsta arfą ir ašarų nesulaiko. Ir man taip būdavo: groji, groji ir kažkas viduje pratrūksta...

VAIKYSTĖ. "Darželių nelankėme, su kitais vaikais per repeticijas miegojome ir žaidėme, ir visų solistų partijas mokėjome..."

Ar dar turite kitų mėgstamų veiklų?

Šiaip dar esu vestuvių planuotoja, renginių vedėja. Būna, nuotakos panikuoja, nieko nebenori, tenka jas apraminti, leisti paskutinį kartą apsispręsti, ar nori ištekėti. Tie, kurie čia gyvena, patys susiplanuoja, o emigrantams, grįžusiems pas tėvus tuoktis, reikia mano paslaugų.

Mes su dekoratore sėdam ir pradedam "svaigti", prigalvojam "crazy" idėjų. Kam tuos balandžius į dangų leisti - paleiskim balionus arba... vyrus, paleiskim varles, ir einame jų gaudyti į kūdrą. Visą laiką keičiasi žmonės, scenarijai, darbe visiškai nėra monotonijos. Tai drastiški pokyčiai. Tenka bendrauti su energetikais, raganomis, jogais, ajurvedininkais, ir kiekviename žmoguje tu atrandi sau įdomiausių dalykų. Nežinai, ko iš jų tikėtis, kuo nustebins.

Ką dar perėmėte iš mamos, arfininkės Danguolės Martusevičienės, daugiabriaunės asmenybės, kurią pažįstantys vadino legenda?

Buvome labai artimos, viską žinojome apie viena kitos gyvenimą. Ji sugebėjo mane nukreipti tinkama linkme, buvo gera manipuliuotoja, galbūt iš jos ir aš to išmokau, matydama, kaip ji gudriai vaikus "apsukdavo", ir šie ją labai mylėjo. Tas vestuvių planavimas galbūt irgi yra iš jos: jeigu būdavo draugų susitikimas, ji rengdavo loterijas, scenarijus. Su ja ir pilvo šokius šokome, ir meditavome, lakstėme per žarijas. Vienu metu ji domėjosi astrologija, sudarinėjo žmonėms astrologinius portretus, ir aš prie to prisiliečiau. Na, tik nesiuvau lėlių, nelipdžiau paveikslų iš molio; man dailė - aukštoji matematika, terlionė. Ir, būdavo, vyrai išsižiodavo: kas nors prakiurs, mama čia pat vietoje susuks, perriš skudurėlį ir užkimš. Papuošalus iš nieko sugalvodavo, teatro vakarėliuose gelbėjo per "avarijas".

Jūsų dukros irgi muzikuoja?

---

Vyresnioji Evelina grojo kanklėmis Vydūno mokykloje, bet kai atėjo metas pasirinkti, jų nebenorėjau. Ir neverčiau jos. O jaunesnioji, Smiltė, turi absoliučią klausą, jai dar tik šešeri, bet jau kvietė į Balsio menų gimnaziją po apklausos darželyje. Kol kas vaikšto į dainavimo pamokėles. Nesinori, kad vaikas neturėtų vaikystės, nors duomenų neišnaudoti gaila.

Galvoju, jus, kaip save ragana vadinusios moters dukrą, žolininkės proanūkę, turėtų ištikti mistiniai išgyvenimai.

Mama mane mokino skaityti gyvenimo ženklus: kad niekas nevyksta be priežasties ir kiekviena priežastis turi savo pasekmes. Suvokti, kad tu pats atsakingas už savo veiksmus, savo būsenas, laimes - nelaimes. Yra būdų išeiti iš situacijos: pakeisti ją, o jeigu nepavyksta - pakeisti požiūrį į ją.

Kartą mama supykusi pasakė žmogui: "Kad tu paslystum!", kitą dieną jis atėjo sulūžusia koja. Negalima linkėti niekam blogo, nes tai gali išsipildyti, ir paskui tau atsilieps.

Stebėdavom gyvenimą: ėjau, paaukojau 20 litų, ir man atėjo užsakymas, už kurį gavau 200 litų. Sudarinėdavom norų žemėlapius, ir žiūrėdavom, kas pildosi.

MAMA. "Ji mane mokė skaityti gyvenimo ženklus: kad niekas nevyksta be priežasties ir kiekviena priežastis turi savo pasekmes."

Ženklai neparodė, kad pirmoji jūsų santuoka bus nesėkminga?

Tiesiog mano žmogus susikūrė šeimą antroje gatvės pusėje. Aišku, vieno kalto nebūna, ir nėr čia ko jauniems "ženytis". Galvojau: kodėl tai nutiko man, juk aš tokia princesė, ir savimeilė buvo mirtinai įžeista. O po to supratau, kad vyrą reikia rinktis sąmoningai. Būdavo, sėdžiu teatre, spektaklį žiūriu, o vyras laukia automobilyje, nes jam absoliučiai neįdomu. Turi būti bendri pomėgiai, viena žiūrėjimo kryptis, šeimos modelio supratimas. Reikia kalbėtis, šeimoje problemas spręsti, o ne trenkti durimis. Jeigu jau žiūrima į užribį, turi pagalvoti, kodėl nori žiūrėti į kitą pusę.

Sąmoningai rinkotės kaip - susirašėte tinkamas vyro savybes?

Taip ir buvo. Mama po skyrybų pradėjo "tikrinti", net gąsdinti mano vaikinus, kaip ji viena moka: jeigu nepabėgs, vadinasi, myli. Žinote, kaip būna: pamatai žmogų, ir cinkt jausmas: ŠITAS! Draugė ištempė į kavinę, pasirodo, ir jo draugas ištempė, nors nenorėjo niekur eiti. Pažintį pradėjome vardindami, ko nemėgstame. Pamatėme, kad sutampa mūsų muzikinis skonis, visa kita, praėjome rašyti vienas kitam pliusus, iš lėto artėjome. Kartu esame jau dešimt metų.