"Reikia daug dirbti ir juoktis, kad nepasentum"

Dvidešimt dvejus metus gyveno Gargžduose, turėjo ir sodą, ir namelį gražų pasistatę, - netiko. Išlipi per slenkstį - jau ne tavo. O dabar turi aplinkui devynis hektarus... "Esu kilęs iš Skuodo rajono vienkiemio, man reikia savo faziendos, - sako Juozas. - Čia yra buvęs grafo Miežinskio dvaro kumetynas, netoli kalvė, dar likę septyni pamatai iš tų laikų. Apsižiūrėjom, kad čia niekieno žemė, ferma tuščia, susiradom gaspadorių, ir tūkstančio kvadratų pastatą tokioje vietoje nusipirkom kone veltui."

Ar 1950 metų čia buvusioje stalininio kolūkio kiaulidėje liko bent viena kiaulė?

Šeimynai sakiau, kad reikia turėt savo paršelį, vištelę, karvelę, bet buvau supeiktas. Nupirkau iš ūkininko pusbekonį, pastačiau lauko būdelę, aptvariuką, ir iki Kalėdų šėriau. Kai kepa lašinius - visas kiemas kvepia, o krautuviniai lašiniai - kaip kempinė, nepalyginsi.

Kelių amatų meistras esate?

Ponytėle, čia yra mano tryliktoji darbovietė. Esu dideliai nesugyvenamo būdo. Jaunystėje buvau kaip reikiant mušeika, sakydavo: jeigu šokiuose nebuvo Mažutuko - šokių nebuvo išvis. Niekuomet nemėgau neteisybės, ir už tai mane išprašydavo - iš Ždanovo kolūkio, kuriame dirbau vyriausiuoju agronomu, iš kitur. Septynmetę baigiau per aštuonerius metus, nors amžinatilsį tėvelis - per trejus metus keturias klases. Paskui - amatų mokykla laivų statykloje, o apsiženijęs neakivaizdiniu būdu Klaipėdoje baigiau Žemės ūkio technikumą. Išsimokiau zootechniku, tačiau apie karvę mažai ką suprantu. Buvau cecho meistras, inžinierius, autokolonos viršininkas, vairuotojas ir šaltkalvis...

Tai kur čia jūsų nesugyvenamas būdas išlenda?

Kai dirbau nestandartinių įrenginių gamybos inžinieriumi, mano brigadose buvo kalvių, suvirintojų, tekintojų, šaltkalvių, ir reikėjo dalinti atlyginimą. Tas, kuris virindavo nudilusius vikšrų tekinukus, sumauna ant "štongos", įstato į tekinimo stakles, įjungia ir stovi, rūko, o staklės dirba. Ir gaudavo 400 rublių per mėnesį. Tas, kuris remontuoja aukštą traktoriaus kabiną, keliais šliaužioja aplink ją, gaudavo šimtą rublių. Trenkiau kumščiu į stalą: "Kol aš čia, bus taip: atlygį gausit pagal įdėtą darbą ir protą. Jeigu nesutinkat, keiskitės darbais." Taip mane ir išgujo...

Dabar remontuojate radiatorius ir kondicionierius; ar nenuobodu krapštytis?

Variklių remontininkų yra daug, o sulankstytus, sudaužytus, iš senatvės prakiurusius radiatorius taisyti - sunkus juvelyrinis darbas. Radiatoriaus sunki tarnyba: sienelės - du milimetrai; padarytas iš aliuminio arba vario, turi išlaikyti vibraciją, temperatūros svyravimus, spaudimą. O ten guolį iškalti, kitą įkalti yra paprasta.

Meistras papasakojo kuriozinį atvejį, kaip išgąsdino nauju "pežiuku" atvažiavusią poniutę vien savo murzina išvaizda - atėjęs nuo eskavatoriaus vienoje rankoje su kuvalda, kitoje - "su štonga". Pežiukui tebuvo nulėkę elektrinio varikliuko, aušinančio radiatorių, sparniukai, o poniutė purkštavo, kad meistras vargu ar sugebėsiąs padėti. Tas pajuokavo ilgai nevargsiąs: stora grandine pririšiąs prie traktoriaus atbulinio bėgio - ir išrausiąs "sugedusį dantį". Ponia bemat išdulkėjo iš kiemo, žemaitiško humoro nesupratusi.

Klientai atkanka net iš Biržų; tikriausiai jau milijonieriumi tapote?

Aš taip galvoju: gerai padirbk, protingai paimk, ir darbo užteks. Man pirmoj vietoj turi būti gražiai, antroj - patogiai, ir tik trečioj - nauda. Žmogus užmoka ir nusilenkęs "ačiū" pasako.

Žemaitukė, ištekėjusi už vokiečio, per Daniją važiavo, daugiaaukščiame servise jiems surinko automobilio detales, sumokėjo 1 600 eurų - negerai važiuoja. O aš trukau pusvalandį ir už darbą paėmiau 30 litų. Svečias kad keikė danus: "Šveine, šveine..."

Girdėjau, esate ne tik "metalistas", bet ir poetas.

Turi būti įkvėpimas, nuotaika, bent minimumas problemų. Sakoma, ant šiukšlyno pasilipęs poetas liūdnai rašo. Aš galiu jums pasakyt vaikišką ir satyrinį, politinį, šeimyninį eilėraštį, ir pasakėčią - kokį norit.

Juozas pasakojo, kaip prie vienos kontoros pamatė privažiuojantį "viliuką", iš kurio iššoko džentelmenas. Kai tas nubėgo, žiū, kad ano priekinis tekinis keistai atrodo: vietoje penkių veržlių tėra trys. Pasukiojo meistras, liko dvi. Rakto joms prisukti neturėjo, bet negi leisi žmogui užsimušti? Kaip įspėjimą parašė eilėraštį ir užmigo, o paskui žiūri - ateina rajono partijos sekretorius, skaito ir juokias už pilvo susiėmęs. Padėkojo poetui, o paskui atsigirdo, kad tam eilėraščiui kolūkiečiai ir melodiją pritaikė - laistydami soc.lenktynes, dainuodavo.

Buvęs švietimo skyriaus vedėjas, statęs daug visuomeninių pastatų, gavęs sklypą, pasistatė sau rūmą. Apie tai vietos laikraščiui Juozas sukūrė šmaikščią satyrą, po kurios tas veikėjas "nebedirigavo".

Esate eilėraščiais savo žmoną Onutę pamaloninęs?

O kur ne. Nuo penktos klasės žmonai įsiteikinėju. Reikia gyvenime turėti žmogų, kuriam norėtum įtikti - ir viskas pavyks. Pažįstami, mano žmonos nematę, juokiasi: "Arba tu turi labai jauną ir gražią žmoną, arba tu esi durnas, kad jai tokią pilį pastatei." Marksas sakė, kad viskas, kas gražiausia pasaulyje sukurta - dėl moters.

Kurį laiką moteriškus papuošalus kūriau, ir gan neblogą duonelę iš to valgiau, tai ir žmonai karolių dovanojau. Per Šventą Oną aš jai lingę padariau, o dabar pats su anūkais joje supuosi.

Juozas prasitarė mėgstantis "faziendos" bokšte su mylimąja arbatos išgerti, saulę palydėti. Meistras ilgą stalą savo rankomis padarė ir kepsninę, kurios bent šešias funkcijas išvardijo, langus ir duris, baldus savo rankomis...

Laisvai sukonstruotų ir malūnsparnį - skristų alaus, o ant per ilgus metus įkyrėjusių inspektorių nykštukų lietų iš aukštybių paleistų...

Sakoma, kad žemaičiai padarys nors nežmoniškai, bet kitoniškai.

Vieną kartą Dzūkijoje, perkaitus radiatoriams, užsukau į vieną sodybą. Mes ir Vilniuj, Kaziuko mugėje, visur rokuojamės tik žemaitiškai. Žmonės davė vandens ir sako, kad žemaitį žentą turį. Klausiu, koks jis žmogus, o jie: "O Dzievuliau - rykštė! Jis mus visus pagal save kala."

Ar skaitėte knygą "Žemaitija" apie Perkūno vaikus, jojančius ant vienaragių? Ten yra daug perdėtų dalykų, bet... Aš esu vienas iš tų, kurie viską kitaip daro. Duosiu pavyzdį: traktoriuku vienas pats nuvažiuoju į laukus, paimu septynių tonų akmenį ir parsivežu. Nei krano nereik. Ir visi stebisi, kaip priekaba nelūžta. Neįsižiūri, kad ne priekaboj akmuo, bet po ja, grandine pririštas, - sakė žemaitis, prisitempęs akmenų su įspausta žmogaus pėda, o vieną ir visai akmenų žinovams nežinomos sudėties riedulį, gal iš dangaus nukritusį.

- Kai reikėjo buvusioje kiaulidėje cementą išardyti, žmonės juokėsi, kad iš proto išeisiu; tvirtas buvo, nes Stalino laikais niekas nevogė.

Džiaugiatės, kad du sūnūs kartu su jumis dirbtuvėse kruta? Svečių seklyčioje matau briedžių ragus, gal drauge ir medžioklės ragą pučiate?

O gailiuosi, kad turiu du, ne dvylika. Tarp dvylikos yra ir kunigėlių, ir banditėlių, ir specialistų, o kai du turi, kokius turi - tokiais ir džiaukis. Aš - prieš medžiokles, vištos negaliu nukirsti.

Dar ir projektų sugalvojate.

Vietoje, mano nuostabai, nugriautos Kryžkalnio motinos, kuri niekam netrukdė, padariau paminklo maketą mūsų lakūnams - Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, Jurgio Kairio žygdarbiams atminti. Ir Rolandas Paksas aplėkė pasaulį. Būtų visiems lakūnams Lietuvos, bet kas aną statys - kainuotų pusantro ar du milijonus, jei padidintum šimtą kartų. Žemaičiai sudėtų po vieną litą, ir būtų paminklas. Vertikaliai besisukantis 5 - 6 metrų skersmens vėjo generatorius tą paminklą apšviestų, - sakė išradėjas, užminęs mįslę, kai parodė kupolo formos plėvele dengtą konstrukciją.

- Būdavo, tik papučia vėjelis - ir mano anūką uždaro namie kelioms savaitėms. Tai aš užmaunu jam tą kupolą, mudu vaikštom, aplink lietūs šniokščia, vėjai ūžia, o vaikas džiaugiasi pasislėpęs, ir jau nebeserga.

Kas jums sveikatos suteikia? Iš prigimties toks?

Mamelė pasakojo, kad pradėjau vaikščioti dvejų metų. Iki tol buvau tokios būsenos, kad tėvai, išeidami į darbą, sakydavo: "Kol pareisim, Juozo nebliks." Pareina - kriokiu. O paskui mama per Kalvarijos kalnų koplyčias keliais eidama mane nešė, ir pradėjau sveikti. Tėvukas davė įžadus: jeigu sulauksiu dvidešimties metų, - padovanosiąs ką Šančių bažnyčiai. Atėjus laikui, Kauno menininkas nupaišė didelį paveikslą. Paskui nesu sirgęs.

Tik kai nukritau iš aukštai ant asfalto užpakaliu, nugaros slankstelis kreivas liko; būdavo, kai tik atsigulu, iki trijų nakties koją siaubingai skauda. Tai imdavausi darbo. Vaikai dyvijosi, kiek tas tėvukas taip trauks. Po dviejų mėnesių praėjo.

Kai po kelerių metų skausmas pasikartojo, daktaras irgi du mėnesius gydė; tai kam pas jį eiti? Į baseiną iki pat užšąlant šokinėjam. Kas rytą išgeriu "antigripino", bet į alkotesterį gyvenime nesu pūtęs. Kaip nors ypatingai nesisaugoju, bet kad nori turėti sveikatos ir ilgai nemirti, reikia daug dirbti. Stebitės, ko aš vis juokiuosi? Turbūt nemoku pasenti.