Regina Jokubauskaitė: mano balsas dar nepaseno

Aš noriu pasakyti vieną frazę, kurią kadaise man pasakė žinoma ir gerbiama televizijos profesionalė Dana Rutkutė, davusi labai daug vertingų patarimų. Bet visa tai buvo seniai seniai, prieš tūkstantį metų, kai man buvo dvidešimt su trupučiu, o dabar - 65 metai. Kartą jinai manęs paklausė: kas tu pagal Zodiako ženklą? Sakau, Ožiaragis. „O, tai tu tik antroje gyvenimo pusėje atsiskleisi, nes ožiaragiai, girdėjau, ilgai gyvena - yra ilgaamžiai ir jau antroje gyvenimo pusėje atsiskleidę ima eiti net jaunyn“, - pasakoja po jubiliejinio šurmulio sutikusi pasikalbėti R.Jokubauskaitė.

- Ar pasitvirtino kolegės pranašystė dėl antrosios jaunystės?

- Tarytum negaliu su tuo ginčytis, nes jaunystėje save prisimenu kaip visiškai paiką, kuri tikrai nemokėjo įvertinti dosniai dalijamų pamokų tokių garbių žmonių. Pasiremiu ir tuo, kad niekas man 65-erių kaip ir neduoda, mano, kad esu per gerai išsilaikiusi ir net spėlioja, kodėl amžius nepaliko man laiko žymių veide. Net akis išpučia, kai sužino tuos du skaičius - 65. Spėlioja, gal čia mano tokie genai... Negaliu neigti, mano tėvui yra 94-eri. Mama gyveno trumpiau, jau palaidota. Šiuo metu rūpinuosi savo tėvu.

Ir galvoju, kad iš tikrųjų net vaikėju: moku kaip vaikas džiaugtis be jokios priežasties, moku verkti dėl menkniekio, tarytum būtų įvykusi didelė katastrofa. Guodžiuosi perlenkdama lazdą, visiškai neapdairiai, ir nepaisydama, kam guodžiuosi. Paskui paleidžia per visą miestą paskalas, nes įvairių žmonių pasitaiko, kai kurie dosniai dalijasi mano išpažintimis. Paskui kaip ir po niūrios dienos saulė nušvinta ir vėl viskas į vietas tarytum sustoja. Ir aš jau kitą dieną einu švytėdama iš laimės.

- Jūs tai mokate pasveikinti. Bet ar kiti moka pasveikinti jus?

- Prajuokino mane iš tėviškės parašę eilėraštį, jį perskaičiau per „Sveikinimų koncertą“, nes nesitikėjau. Paskui klausiau: tai kas sukūrė tą eilėraštį? Taigi aš, karves melždama. Po eilutę, po eilutę - ir sudėjau. Tai tuo prajuokino. Kaip sakiau, moku džiaugtis be priežasties, verkti, tarsi būtų didelė nelaimė, bet nemoku linksmintis - linksmintis nei moku dabar, nei jaunystėje mokėjau. Todėl jokių balių nebuvo, nei aš kur nors keliavau, nei ką nors kviečiausi, žodžiu, baltų staltiesių nebuvo, žvakių nebuvo, „Ilgiausių metų“ nebuvo. Netgi žinučių sveikinimo sulaukiau nedaug, užtat mane labai gražiai pasveikino kolegos iš televizijos. Visiems, kurie manęs nepamiršo ir parodė dėmesį, jaučiuosi labai dėkinga.

- Kokias didžiausias klaidas darome sveikindami?

- Aš manau, kad internetas sugadina žmones, ir dar labiau gadina vaikus. Interneto dėka dabar net dailyraščio niekas nemoka rašyti, ir apskritai sunkiai rašo ranka. Juk klavišus spaudyti, žinutes rašyti galima akimirksiu, net vairuojant mašiną. O pasukti smegenis ir sugalvoti tegul nelabai didele išmintimi dvelkiantį sveikinimą, kad ir pajuokauti, kad ir kitaip jį pateikti, pavyzdžiui, parašytą sava tarme, - niekas tuo neužsiima. Paprasčiausiai atsiverčia interneto puslapį ir nukopijuoja. Dar mūsų redakcija bando derėtis - kad jau turime tokį sveikinimą. Na, ir kas, sako, o man patinka, gali ir antras toks būti. Ir būna. Tarytum tie žmonės, kuriuos sveikina, būtų Siamo dvyniai. Tai tokie dalykai labai liūdina.

- O kas džiugina?

- O džiugina kiekvienas bent menkiausias nuoširdus pasveikinimas, tegul, sakau, ir nedvelkiantis dideliais išprotavimais. Bet iš širdies einantis sveikinimas, paremtas konkrečiu žmogumi ir įvertinimu to, ką jis nuveikė gyvenime. Todėl, kad sulaukę brandaus amžiaus žmonės iš tikrųjų nori būti įvertinti, jie pradeda tūkstantąjį kartą, kaip mano tėvas, pasakoti apie savo gyvenime patirtus visokius įvykius, išgyvenimus, sunkumus, sėkmes, nesėkmes ir visa kita. Aš klausausi tūkstantąjį kartą tėvo išpažinčių, žodis į žodį, žmogus pasakoja, kas jam iki kaulų smegenų sugulė, ir nori, kad jį girdėčiau ne tik aš viena. Vadinasi, nori, kad būtų įvertintas jo nueitas gyvenimo kelias. Tai kodėl tame sveikinime jis neturėtų atsispindėti? Kodėl tie vaikai negalėtų išpildyti to senolio noro, kad ir visai Lietuvai pranešdami: gyveno toks ir toks, tą ir tą nuveikė. Tai man patinka kaip tik tokie sveikinimai, patinka, jeigu dvelkia humoru, o jo itin mažai, lietuviai su humoru smarkiai prasilenkę.

- Ar tėvui, kuriam esate vienturtis vaikas, esate gera klausytoja?

- Kai jis pasakoja, kaip nugyveno gyvenimą ir kaip galėjo būti, jeigu būtų buvę, ir kaip likimas galėjo nuvesti ten ar šen, aš tyliu, klausau ir galvoju: bet tada manęs nebūtų buvę... (Juokiasi.) Tėtis labai užsispyręs ir mes nuolat ginčijamės. Aš noriai daryčiau remontą, namui jau šimtas metų - jis vienas iš seniausių tame miestelyje stovinčių namų. Betgi jisai nori taip, kaip jis nori. O ar norėtum, kad tavo 94-erių tėvas diktuotų, kaip daryti remontą? Ir jis taip griežtai pareiškia: aš irgi turiu savo skonį. Ir mes, vienas būdamas senas, o kita, kaip aš sakau, suvaikėjusi, lygioje vietoje padarome skandalą ir remonto taip ir nebūna.

- O jūs pati neužduodate klausimo: kas būtų, jeigu?..

- Kažin. Aš manau, kad iš vieno „jeigu“ vyniojasi kitas „jeigu“. Knygą akliesiems skaitydama kaip tik užtikau tokią frazę. Jeigu nebūtų buvę to, tai nebūtų buvę paskui šito. Jeigu nebūtų šito, tai nebūtų ir ano... Ir taip kablelis po kablelio viskas gyvenime susiję tarsi grandinėlė: prie vieno žiedelio kabinasi kitas žiedelis, dar kitas žiedelis... Ir viskas tikrai susiję, nes grandinėlė nepabirusi ar nepabirę perlai ant žemės, nutrūkus juos jungiančiam siūlui. Ir yra tas susidėjusių metų vėrinys šiandien man: jeigu nebūčiau nusivylusi mokytojystės nesėkmėmis - pati suvokiau, kad negaliu būti mokytoja, - tai nebūčiau patekusi į radiją, jeigu nebūčiau patekusi į radiją, nebūčiau nukeliavusi į televiziją.

Prisimenu, kaip studijavau anglų kalbą. Kartą mokėmės žodį „eventually“, ir mums taip patiko, kad kurį laiką žaidėme tuo žodžiu. Ir sugalvojome, kad puikus atsakymas į klausimą, kaip gyveni, - „eventualiai“. Pažiūrėjus į žodyną, ką reiškia šis žodis, pasirodo, jis reiškia „galimas tam tikromis aplinkybėmis“. Tai aš gyvenu eventualiai. (Juokiasi.)

- Jūsų didžiausias turtas ir pagrindinė darbo priemonė yra, be abejo, balsas. Ar kaip nors lavinate savo balsą?

- Ne. Vienintelis geras sprendimas mano gyvenime tai buvo netapti mokytoja, nes iš karto po praktikos susirgau faringitais, laringitais, praradau balsą ir ilgai gydžiausi. Aš nemoku garsiai kalbėti, mano balsas, matyt, yra sukurtas mikrofonui, nes kalbu tyliai. O visais kartais, kai gyvenime šūkauju, tai pradeda gerklę skaudėti ir negaliu garsiai kalbėti.

Dar džiaugiuosi įvertinimu, kad nepaseno mano balsas. Kitų žmonių balsas ir iki gilios senatvės išlieka jaunatviškas. Kartais skambina koks senyvas žmogus, o kalba visiškai jaunu balsu, net nesupranti, kiek jam metų. Tai džiaugiuosi, kad mano amžius dar neatsispindi balse. Norėčiau, kad ilgiau neatsispindėtų.

- Kadangi esate gimusi metų pradžioje, gal turite įprotį sugalvoti kokią svajonę arba pasižadėti ką nors gyvenime pakeisti? Kaip šįkart?

- Kitais metais užsimerki, kai dvyliktą muša, ir sugalvoji kokį didelį norą. Šįkart nesugalvojau jokio noro ir labai nuliūdau perskaičiusi niūrius horoskopus. Pasirodo, tas Arklys mane gali negyvai sutrypti. Jeigu būsiu labai darbšti ir atkakli, tai šiaip ne taip išgyvensiu šiuos metus. Jeigu norėčiau ką nors pakeisti savo gyvenime, tai labiausiai pati norėčiau pasikeisti į gerąją pusę: būti išmintingesnė, negu esu, būti santūresnė. Bet vargu ar pavyks.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“