Regina Arbačiauskaitė: "60 metų - dar ne gyvenimo pabaiga"

- Tikriausiai nuvargino ne tik ruošimasis premjerai, bet ir lapkričio 5-ąją užklupusi 60 metų sukaktis. Dažną jubiliejai nuliūdina, o koks jūsų požiūris į nenumaldomai bėgantį laiką?

- Šešiasdešimt metų - dar ne gyvenimo pabaiga. Tikiu, bus dar ir darbų, ir nesėkmių... O dėl jo didenybės Laiko - aš ne Einšteinas, savų laiko, erdvės ir greičio filosofinių teorijų nesukursiu. Man tik patiko kažkuriame dokumentiniame filme kaip išskirtinė įvardyta laiko savybė keisti - dieną į naktį ir atvirkščiai, rudenį keičia žiema... Žmogaus gyvenime irgi viskas kinta, pavyzdžiui, dvasinėje plotmėje. Ir tai nuostabu!

- Aktoriaus kelias yra sunkus, duobėtas. Šios profesijos atstovui labai sudėtinga išlikti, išgyventi. Ar niekada nesigailėjote savo pasirinkimo?

- Vertinu savo mokytojų, dėstytojų pagalbą kelio pradžioje, geranorišką, kritišką kolegų žodį, kai jis laiku pasakytas. Tačiau beveik visada jautiesi vienas susitikime su ta kita esybe, vaidmeniu. Sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo įdėto darbo, užsidegimo, noro, sveikatos, net susidariusių išorinių aplinkybių. O kai viskas sueina į krūvą, sakoma: sėkmė nuo Dievo dovanos - talento. Ir ne tik aktoriaus kelias sunkus ir duobėtas. O išlikti ir išgyventi visiems reikia. Padariau pasirinkimą, o sulaukus brandaus amžiaus blaškytis nedera. O pasitraukti niekas nedraudžia, visada spėsi.

- Ką manote apie dabartinę teatrų padėtį Lietuvoje?

- Iš tiesų tai ji labai sudėtinga, nes naujos istorinės, politinės sąlygos verčia daryti sparčiau pokyčius ir teatrų gyvenime. Kartais jis atrodo tarsi beviltiškas liūnas. Nors šitas jausmas ir tarybiniais laikais neapleisdavo. Išeina, kad kaip ir daugelyje sričių, pozityvius pokyčius pastūmėja asmenybės. Staiga pamatai, kad koks nors vienas idėja degantis žmogus gali tiek daug nuveikti, pakeisti... Deja, teatro menas - kolektyvinio darbo rezultatas. O teatrų šiandieninio egzistavimo pokyčiai taip pat ne nuo vieno žmogaus priklauso.

- Užtat pradžiugote, kai buvote pakviesta filmuotis seriale "Giminės".

- Šią vasarą buvo sukurtos dar aštuonios serijos. Tas mūsų "susigiminiavimas", o tikriau - šventa bendrystė jau tapo savotiška legenda. Įtemptas darbas vasaros atostogų metu nuo aštuntos ryto iki šeštos vakaro išliko atminty kaip puikiai praleistas laikas. Norėčiau, kad ir žiūrovams neprailgtų.

- Jus būtų galima laikyti savotiška avantiūriste: štai palikote Vilnių ir jau ilgokai gyvenate Klaipėdoje.

- Gal ir pati esu taip apie save pasakiusi. Išvažiuoti iš Vilniaus į Klaipėdą - na, anoks čia avantiūrizmas! Žmonės dabar nuvažiuoja ir toliau, verčiami įvairiausių gyvenimiškų aplinkybių. Žinoma, kažkas jiems keičiasi. Ir kultūrinis, ir kitoks gyvenimas keičiasi. Bet, manau, tai gerai. Būna taip, kaip kiekvienam ir turi būti. Su kurso draugais susiskambinam, ypač kai užklumpa jubiliejai.

- Ar Klaipėdoje turite gražių vietų, kur nueinate pabūti viena, savotiškai pamedituoti, numalšinti liūdesį? Beje, iš klaipėdiečių (ir ne tik jų) esu išgirdusi, kad priklausomybę jūrai jie įgyja visam gyvenimui...

- Pati gražiausia Lietuvos vieta, o ir viena gražiausių, unikaliausių Europoje - Kuršių nerija - nuo Klaipėdos taip arti... O jūra, taip lengvai pasiekiama, - brangus turtas. To negali nevertinti. Ji visąlaik kitokia, ji atgaivina kaip miškas, kaip kalnai. Tai gamtos ir Kūrėjo stebuklas.

- Kokia moteris jūs esate namuose, kai nulipate nuo teatro scenos?

- Bandau nebūti labai irzli ar nuoboda, nors kartais norisi atsitverti. Namuose atlieku namų darbus. Atsigaunu po sėkmių ir nesėkmių irgi dažniausiai namuose, su namiškiais. Labai sustiprina ugnis, vanduo, artimųjų sėkmės, gera pačios ir artimųjų sveikata.

- Girdėjau, kad labai domitės liaudies medicina... Iš kur šitas pomėgis?

- Gal tai ne pomėgis, net nežinau... tiesiog labiau vertinu natūraliąją mediciną, jei tik nebūtina vartoti medikamentų.

- Jūsų vyras - mokslų daktaras Rokas Flick. Retokas atvejis, kada aktorius savo gyvenimą susieja ne su menininku... Kaip sekasi tiek metų po vienu stogu išgyventi mokslininkui ir aktorei?

- Atsiprašau, pataisysiu: habilituotas ekonomikos mokslų daktaras. Gyvenam, kaip matot, jau 32 metai drauge. Nesikankinam, palaikom viens kitą, kaip sako, varge ir džiaugsme.

- Vyras rašo knygas, istorinius romanus. Ar sutiksite su pasakymu, kad pirmiausia vyrui reikalinga gera, atsidavusi žmona ir tada jį visur ir visada lydės sėkmė?

- Sutiksiu ir dar tik pridursiu, kad ir žmonai reikalingas geras, atsidavęs vyras ir tada ją visur ir visada lydės sėkmė. Esu labai dėkinga savo vyrui, kad, rašydamas istorinius romanus, parašė kelis istorinius monologus. "Karalienė Morta" keletą kartų jau turėjo susitikimą su žiūrovais. Vasarai pasižadėjau parengti ir kunigaikštienės Onos Vytautienės monologą. Tai duoklė mūsų iškilioms, taip deramai ir neįvertintoms istorinėms asmenybėms - moterims.

- Sūnus ir dukra pasirinko teatrą, o gal pasekė tėvo pėdomis?

- Nors abu vaikai Karlas (29) ir Agnes (27) studijavo Vokietijoje, o Agnes praktiką atliko net Brazilijoje, darbo kryptį ir savąjį kelią abu pasirinko Lietuvoje. Sūnus - verslininkas, o dukra - tarptautinių projektų vadovė.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"