Rasa Miuller: "Klaipėdai trūksta globalių akcentų"

Liepos 24-26 dienomis Klaipėdoje prasidėsiantis Jūros šventės maratonas į uostamiestį sutrauks minias žmonių linksmintis ir pramogauti. O ar galėtume šiomis dienomis patys tapti savo miesto gidu ir trumpai glaustai bei įdomiai pristatyti miestą svečiui? Apie tai šnekučiuojamės su Klaipėdos apskrities gidų gildijos pirmininke, Simono Dacho namų kultūros projektų vadove Rasa Miuller.

Kas moka mandarinų kalbą?

Pastarąjį pusmetį esate apskrities gidų gildijos vadovė. Kiek narių vienija ši bendrija ir ar kiekvienas norintis gali tapti gidu?

Klaipėdos krašto gidų gildijai šiuo metu priklauso 98 žmonės. Gidu gali tapti kiekvienas, turintis aukštąjį išsilavinimą. Jis turi išklausyti tam tikrą akredituotą programą - t. y. baigti kursus. Juos kiekvienais metais organizuoja Klaipėdos turizmo informacijos centras. Mokymų programa trunka apie metus.

Kodėl žmonės nori tapti gidais?

Dėl įvairių priežasčių. Vieni nori papildomai užsidirbti, kiti - realizuoti save, treti - praturtinti savo žinias.

O gidų poreikis šiuo metu didėja ar mąžta?

Bendra tendencija rodo, kad gidų mažėja. Dabar ypač jaučiamas poreikis tų specialistų, kurie galėtų kalbėtų egzotinėmis kalbomis, pavyzdžiui, japonų arba kinų mandarinų dialektu. Atplaukus didiesiems laivams, taip pat pritrūkstame gidų, kalbančių prancūziškai.

Jūsų nuomone, ar klaipėdiečiai pakankamai domisi savo miesto istorija?

Taip, sakyčiau, kad daugelis domisi. Kasmet Pasaulinę turizmo dieną Klaipėdos turizmo ir kultūros centras kviečia klaipėdiečius į nemokamas ekskursijas, kurių metu gidai dirba visuomeniniais pagrindais. Jie supažindina norinčiuosius su senamiesčiu, istorine Klaipėda, ir žmonės gana noriai naudojasi šia galimybe.

Vokiečių liaudies daina

Jūs esate vokiečių kalbos specialistė ir po senamiestį vedžiojate vokiečius. Kuo ypatingos šios grupės, kaip jos pakito per pastaruosius 20 metų?

Ekskursija vokiečiams ir, tarkime, prancūzams, žinoma, skiriasi savo turiniu. Vokiečiai yra ypatingi svečiai, nes jie su Klaipėda susiję emociškai. Jiems svarbu, kas yra likę ir ko jau nebėra iš to, kas buvo. Dabar atvažiuoja čia gimusiųjų jaunesni broliai ir seserys, taip pat jų anūkai - trečioji karta. Įdomu tai, kad savo kilme ir praeitimi labiau domisi būtent trečioji, o ne antroji vadinamųjų memelenderių karta. Gal todėl, kad Vokietija vis labiau atveria savo dokumentiką, ir jaunajai kartai įdomu sužinoti savo kilmės istoriją.

Ar jie dar ką nors atpažįsta čia savito?

Prieš atvykdami būna pasiskaitę, šiek tiek pasiruošę... Daugiausiai būna girdėję apie Taravos Anikę - Klaipėdoje gimusio prūsų poeto Simono Dacho apdainuotą mergaitę. Jai poeto skirtas meilės eilėraštis yra tapęs vokiečių liaudies daina.

Simonas pamatė ir įsimylėjo septyniolikmetę Onutę iš Toruvos tuo metu, kai ji stovėjo prie altoriaus Karaliaučiaus bažnyčioje ir tekėjo už kunigo...

Taip, per amžius liaudyje egzistuoja šis mitas, tačiau jo meilė šiai merginai nėra įrodytas poeto biografijos faktas... Paskutiniais istorikų duomenimis, Dacho eilėraštis "Taravos Anikė" (vok. "Annchen von Tharau") buvo užsakomoji poezija. Anikės vyras buvo Dacho draugas, jis užsakė eiles mylimajai, o žmonės tai priėmė kaip paties poeto nelaimingą meilę. Šiais metais minime S. Dacho 410-ąsias metines ir lapkričio mėnesį mieste numatyta surengti konferenciją, joje, manau, išgirsime daug įdomių dalykų... Beje, pastaruoju metu jau girdėti ir tokia versija, kad "Taravos Anikę" parašė netgi ne Dachas...

Bent jau Anikė išliks reali?

Taip. Yra žinoma, kad Anchen Martina Neander buvo Taravos pastoriaus dukra, išties be galo graži. Simonas Dachas buvo pakviestas į jos vestuves. Anikė iš viso tekėjo tris kartus, susilaukė 11 vaikų. Iš jų išgyveno tik trys.

Torava - tai dabartinis Vladimirovas šalia Karaliaučiaus.

Taip. Kadaise čia buvo sena prūsų gyvenvietės Toraw, paskui - Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos kaimas. Dar vėliau - Vokietijos imperijos, Veimaro respublikos, Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos Ylavos apskrities kaimas. 1945 m. miestelis visiškai sugriautas. Šiandien Taravoje pamatytume tik bažnyčios, kurioje Anikė buvo pakrikštyta, liekanas.

Išlikę ženklai

Kokiu maršrutu su vokiečiais keliaujate po senamiestį?

Teatro aikštė, Danės krantinė, miesto rotušė - buvusi karalių rezidencija, paminklas Lietuvos vienybei, Turgaus gatvė... Toks mūsų mažasis ratas - kai laiko turime nedaug. Jeigu laiko daugiau - tuomet nueiname iki Frydricho priemiesčio, aplankome Menininkų kiemelį, Kalvystės muziejų... Čia būna emocijų, net ašarų. Įsivaizduokite: artimųjų kapų nebėra, o čia - išlikę ženklai. Emocionali vieta. Ypač kai mus pasitinka muziejaus siela Dionyzas Varkalis.

Kas parengia pasakojimo turinį? Kas yra mūsų krašto gido biblija?

Ekskursijos turinys yra kiekvieno gido autorinis darbas, paremtas istoriniais literatūriniais šaltiniais, ypač mūsų krašto istorikų darbais. Tai pirmiausiai Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkų tyrimų medžiaga. Docentė dr. Silva Pocytė tyrinėja prūsų kultūros istoriją, Klaipėdos krašto etnokonfesinį kultūros paveldą, doc. dr. Arūnas Baublys - evangelikų bažnyčių istoriją... Minėtame institute dirba ir Vasilijus Safronovas, kurio mokslo tyrimų sritis - visos Rytų Prūsijos regiono istorija.

Žmonėms, kurie domisi Klaipėdos istorija, pravartu paskaityti ir filologės Jovitos Saulėnienės knygą "Nugrimzdusi Klaipėda". Na, o gido biblija laikyčiau menotyrininko Jono Tatorio knygą "Klaipėda: miestas ir žmonės".

Dirbate Klaipėdos vokiečių bendrijos labui. Kiek šiandien jų yra mieste?

Vokiečių bendrija buvo įkurta 1989 m., tada ji vadinosi vokiečių ir lietuvių kultūros bendrija, vėliau pervadinta į Klaipėdos vokiečių. Šiandien bendrija vienija ne tik senuosius Klaipėdos krašto vokiečius, bet ir lietuvius. Joje yra per 300 narių. Kiek realiai mieste likę tikrų memelenderių palikuonių, tokios statistikos neturime. Labai daug jų išvažiavo į Vokietiją po 1990 metų.

Bendrijos buveinėje Simono Dacho namuose šiandien rengiame įvairius kultūrinius renginius, organizuojame vokiečių kalbos kursus, čia repetuoja ir koncertuoja bendrijos choras. Glaudžiai bendradarbiaujame su Hermano Zudermano gimnazija, taip pat su Gėtės institutu Vilniuje, inicijuojame bendrus renginius.

Ne kraujuje

Kaip jūs asmeniškai susijusi su Vokietija?

Aš neturiu vokiečių kraujo. Pavardė Miuller - nuo vyro. Mano tėtis - žemaitis nuo Židikų, mama - aukštaitė nuo Josvainių. Žinau, kad mano proprosenelio iš mamos pusės pavardė buvo Bundesdorf, taigi vokiška, o prosenelė buvo lenkė.

Kur jūs užaugote?

Gimiau ir augau Skuode. Vidurinėje mokykloje man puikiai sekėsi vokiečių kalba, todėl, mokytojos paraginta, pasirinkau šios kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Baigusi institutą, atvykau į Klaipėdą ir metus dirbau 12 vidurinėje mokykloje (dabar "Žemynos" gimnazija), turėjau net 32 pamokas per savaitę. Vėliau vertėjavau "Klaipėdos" viešbutyje - čia, galima sakyti, ir prasidėjo mano, kaip gidės, karjera. To meto patirtis buvo labai įdomi. Atvykę vokiečiai čia ieškojo savo gimtų vietų, giminių, išlikusių namų...

Ar jums pačiai teko gyventi Vokietijoje?

Trumpai. Pusę metų su vyru gyvenau Kitzingene prie Maino.

Kodėl nepasilikote?

Daug kas manęs to klausia. Daug kas to ir tikėjosi, kai tekėjau už vokiečio. Mes susitikome Klaipėdoje, susituokėme Vengrijoje. Penkerius metus gyvenome keliuose Vengrijos miestuose. Grįžome į Klaipėdą, kai vyresniajai dukrai buvo 4 metai. Norėjau gyventi ir dirbti Lietuvoje.

Kokie įspūdžiai išliko iš to meto Vengrijoje?

Tai buvo 1994 metai. Mano akimis, tuo metu Vengrija buvo maždaug dešimtmečiu pažengusi toliau nei Lietuva. Vengrai buvo laimingesni nei dabar. Tuomet jie buvo tokie atsigavę, pas juos plūdo investicijos, atsivėrė galimybės dirbti Austrijoje... Vengrai tiesiog klestėjo.

O dabar?

Kai buvau nuvykusi prieš ketverius metus, pajutau kitokią atmosferą. Žmonės kitokie. Nežinau, galbūt todėl, kad apsipratę - jau nebėra tų džiaugsmingų emocijų.

Pasauliui žinomi vardai

Pakalbėkime apie mūsų miesto "brendą" ir kaip jį "parduoti" - gerąja prasme. Kokių akivaizdžių akcentų trūksta Klaipėdai, kad taptų patrauklesnė turistams? Su kokiais pasauliui žinomais vardais turėtume susieti savo miestą?

Pirmiausiai - su karaliumi Frydrichu Vilhelmu III ir jo žmona karaliene Luize. Pasakodami apie juos, neišvengiamai paminėsime ir tokios asmenybės kaip Napoleonas vardą. Nors Prancūzijos imperatorius Klaipėdoje nebuvo apsilankęs, tačiau jeigu ne jis, čia nebūtų atvykę gyventi ir Prūsijos karaliai su vaikais bei dvariškiais.

19 a. pradžioje Napoleonas užkariavo Rytprūsius ir Mažąją Lietuvą, sutriuškino Prūsijos kariuomenę, paėmė Prūsijos karalystės sostinę Berlyną, okupavo didžiąją Prūsijos dalį, bet Klaipėdos taip ir nepaėmė. Mažojoje Lietuvoje tada (1807 m.) su prancūzais kovėsi rusai, vokiečiai, lietuvininkai, bet buvo sumušti ir pasitraukė už Nemuno į Didžiąją Lietuvą, okupuotą rusų.

Prūsijos valdovai su vaikais iš Berlyno pasitraukė į Karaliaučių, bet prancūzai ir jį užėmė. Tada karalius su šeima apsistojo Klaipėdoje - ji nebuvo okupuota prancūzų.

Kai Napoleono štabas įsikūrė Tilžėje, iš Klaipėdos pas jį derėtis vyko karalienė Luizė ir Frydrichas Vilhelmas III. Tilžėje per rusų ir prancūzų derybas Prūsijos karalystė neteko visų valdų į vakarus nuo Elbės, taip pat Naujųjų Rytprūsių. Klaipėdos sritis liko vienintelė prancūzų neokupuota Prūsijos valstybės Mažosios Lietuvos teritorija.

Kokius dar globalius akcentus galime išryškinti?

Su Klaipėda galime ir turime sieti Richardo Vagnerio vardą. Juk būtent Klaipėdoje jis pradėjo savo muzikinę veiklą. Repetavo, koncertavo Dramos teatro pastate. Šį vokiečių kompozitorių, vieną garsiausių vokiečių romantinės operos kūrėjų, žino visas pasaulis.

Klaipėdai taip pat reikėtų akivaizdaus ženklo, kad čia lankėsi vokiečių pirklys Henrikas Šlymanas (Heinrich Schliemann). Tai aprašyta jo autobiografijoje. Šį žmogų visame pasaulyje išgarsino jo mėgėjiški archeologiniai kasinėjimai. Klaipėdoje jis turėjo sandėlį, skirtą jo prekėms. Per didįjį miesto gaisrą sandėlis sudegė, o Šlymano prekės - ne... tik laimingo atsitiktinumo dėka. Sandėlis buvo užimtas, tikriausiai išnuomotas - jame buvo kiti kroviniai. Kai laivu atplaukė Šlymano turtas, tuo momentu jo tiesiog nebuvo kur iškrauti. Gal jis liko laive, gal ant kranto, bet faktas tas, kad nesudegė. Tai suteikė Šlymanui galimybę praturtėti... ir realizuoti savo, kaip archeologo mėgėjo, užmačias, netgi, jei galima taip sakyti, atrasti Trojos lobį...

Reziumė: apie Klaipėdą

Koks turėtų būti pirmasis sakinys apie Klaipėdą?

Kad tai seniausias miestas visoje Lietuvos teritorijoje. Kada įsikūrė Vilniaus gyvenvietė, tiksliai nėra žinoma. Rašytiniuose šaltiniuose Vilnius pirmą kartą paminėtas 1323 m. 1387 m. Vilniui suteiktos Magdeburgo teisės. O Klaipėda kūrėsi nuo 1252 metų rugpjūčio 1 dienos - tą žinome tiksliai. Tądien Kuršo vyskupas su Vokiečių ordinu sutarė Danės upės žiotyse statyti Memelburgo pilį. 1258 m. Klaipėdai buvo suteiktos Liubeko miesto teisės.

Klaipėdos miestas oficialiai atiduotas vokiečiams 1422 m. Ilgai trukusius Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfliktus užbaigė Melno taikos sutartis. Po jos Klaipėda liko vokiečių rankose. Buvo nustatyta nuolatinė siena tarp Ordino ir Lietuvos.

Koks būtų antras Klaipėdą reprezentuojantis teiginys?

Kad Klaipėda yra buvusi karalystės sostinė.

Įdomus faktas, kad Klaipėdą valdė ne tik vokiečiai, bet ir prancūzai.

Kas tik jos nevaldė... ir rusai, ir švedai... - šypsosi. - Taip, prancūzai čia tvarkėsi po Pirmojo pasaulinio karo, kai Klaipėdos kraštas buvo perduotas Antantei ir jos valstybių vardu trejus metus (1920-1923 m.) jį valdė Prancūzijos valdžia.

Vis dėlto didžiąją savo istorijos dalį Klaipėda priklausė Prūsijai. Kai žlugo Vokiečių ordino valstybė, miestas perėjo Prūsijos hercogystei (nuo 1525 m.). Vėliau, 17 a. pradžioje, šešerius metus Klaipėdą valdė Švedija. 18 a. pradžioje miestas perėjo Prūsijos karalystei. 18 a. viduryje penkerius metus Klaipėdą "turėjo" Rusijos imperija, po to ji vėl priklausė Prūsijai, o 1871 m. kartu su Prūsija tapo Vokietijos imperijos dalimi. 1923 m., kaip žinote, miestas prijungtas prie Lietuvos Respublikos. Tokius štai pagrindinius istorijos štrichus, manau, turėtume papasakoti svečiui.

Dar norėčiau pridurti, kad Pirmojo pasaulinio karo metais (1915 m.) Klaipėdą ėmėsi globoti Vokietijos Manhaimo miestas. Jo gyventojai rėmė nuo karo nukentėjusius Klaipėdos gyventojus, rinko aukas. Taigi ne tik dabar padedama šalims, nukentėjusioms nuo katastrofų, - jau tais laikais būta tokių gražių savitarpio pagalbos apraiškų.

Į pradžią

Pirmoji vieta, į kurią vestumėte, tarkime, į svečius atvykusį jauną britą.

Kruizinių laivų terminalas. Nuostabi vieta ir tikra Klaipėdos vertybė. Kitoje pusėje matyti vilos - aišku, jei jos būtų restauruotos, atrodytų dar gražiau. Po to eitume pro Ryžių malūną - 18 a. statinį, kuriame kadaise buvo malami iš Kinijos atgabenti ryžiai. Jis atstatytas iš naujo, tačiau forma ir aukštis beveik autentiškas. Mano akimis, labai smagi čia, prie pasukamojo tiltelio, pastatyta vaiduoklio skulptūra. 16 amžiuje Klaipėdos pilies sargybinis čia išvydo vaiduoklį - jis įspėjo, kad miestui gali pritrūkti grūdų ir malkų... Čia ir miesto pradžia - piliavietė.

Iš pilies liko tik prisiminimas. Kada ji buvo sunaikinta?

17 amžiuje ją gerokai apgriovė švedai ir dar suniokojo gaisras, bet 18 a. pirmoje pusėje pilis dar buvo tvirtinama. Kai Klaipėdą užėmė Rusijos imperijos kariuomenė (per Septynerių metų karą), pilis buvo apleista. Ji pamažu sunyko. 19 a. ėmė griūti skliautai, buvo pašalintos Didžiojo parako bokšto liekanos, nuvirto Kunigaikščio bokštas. Galiausiai likę pilies mūrai buvo visai nugriauti. Bet dabar ten galima svečiui parodyti atkastus pilies pamatus, tiksliau - jų liekanas, ir seniausią Klaipėdos grindinį - 16 amžiaus.

Daugiau poilsio zonų

Kas dar, be istorijos žinojimo, skatina meilę miestui, kuriame gyveni?

Šeima. Joje ugdomas nekonfliktiškas požiūris į aplinką. Mano mama gimė ne Skuode, tačiau sugebėjo prigyti ir džiaugtis mažais dalykais. To išmokė ir mane.

O ko, jūsų akimis, Klaipėdoje trūksta ne turistams, o patiems gyventojams?

Patrauklių poilsio zonų. Taip pat reikėtų išspręsti Atgimimo aikštės klausimą.

Jūsų nuomone, kas joje turėtų būti? Ką jūs asmeniškai čia norėtumėte matyti?

Tikrai ne dar vieną paminklą. Atminimo ženklai, be abejonės, reikalingi, tačiau nereiktų persistengti. Mano nuomone, čia galėtų būti gražus fontanas, gėlynai - poilsio vieta, kuri trauktų pačius gyventojus su šeimomis.