Ramunė Sakalauskaitė: "Mano viršininkas pasibeldžia į duris"

Ne, asmeniškai nebuvau pažįstama. Žinojau tik tiek, kad jis buvo sėkmingas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius. Kai išgirdau apie steigiamą spaudos atstovo pareigybę, drybsojau lovoje sulaužyta pėda (susilaužiau staiga pašokusi nuo kompiuterio, o pėda buvo nutirpusi...). Man reikėjo pailsėti nuo žurnalistinio darbo.

Kas svarbiausia šiame jūsų darbe?

Tarpusavio pasitikėjimas. Nors E. Kūris apie teisę kalba lyg apie poeziją, teisines nutarimų formuluotes tenka versti į žmonių kalbą... Ir jis man padeda. Dirbame kartu jau ketverius metus.

Koks jis viršininkas?

Žaviuosi jo protu ir pagarba kitiems. Ne kiekvienas viršininkas beldžiasi į pavaldinio duris ir klausia, ar gali sutrukdyti. Ne kiekvienas atsiprašo, jeigu kreipiasi po darbo.

Dešimtį metų rašėte apie Algirdą Brazauską - ir tuomet, kai jis buvo prezidentas, ir tuomet, kai buvo premjeras. Ar šis žmogus taip pat nusipelnė jūsų simpatijos?

A. Brazauskas mane žavėjo paprastumu. Jis vienodai elgdavosi ir su karaliene, ir su vaiku. Atsimenu, kai tik pradėjo prezidentauti, kalėdinių dovanų savo šeimai pirkti važiavo į mugę Sporto rūmuose. Ten jį pamatę vaikai ėmė kaulyti saldainių, tai prezidentui, kaip kokiam rūpestingam tėtušiui, teko pakratyti piniginę.

Atsimenu ir nemalonių akimirkų, kuriose Brazaukas sugebėdavo išlikti orus. Kai turėjo vykti inauguracija į prezidentus, dvasininkijos viršūnės išvyko į Romą, nedalyvavo inauguracijoje, o prie Arkikatedros jo laukė "megztosios beretės". Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas įleido inaugurantą pro šonines duris. Mane žavėjo tai, kad Brazauskas neužsidegdavo neapykanta kitaip mąstantiesiems.

Jūs ilgą laiką bendravote ir su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Ką prisimenate apie šią draugystę?

Tuomet dirbau Sąjūdžio informacinėje agentūroje. Į Lietuvą plūsdavo žurnalistai iš viso pasaulio. Reikėjo visus apgaubti dėmesiu, suteikti reikalingos informacijos. Todėl Sąjūdžio vadovai dalį rūpesčių perkeldavo informacinei agentūrai. Kartą buvau įpareigota japonų žurnalistus nuvesti į Arkikatedrą. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas užbūrė svečius pasakodamas ne tik apie Katedrą, bet ir lagerius, kuriuose kalėjo. Vėliau, jau dirbant "Respublikoje", daug teko rašyti apie Arkikatedrą ir, žinoma, bendrauti su Kazimieru Vasiliausku. Kai artėjo jo jubiliejus, parašyti apie monsijorą buvau įpareigota aš. "Su juo daug bendrauji, tiek daug apie jį žinai", - argumentavo redaktoriai. Na, aš ir išklosčiau viską, ką žinojau, pajutau, pamačiau. Su rašiniu nukeliavau pas monsinjorą. Jis perskaitė, palingavo galvą ir pasakė: "Vaikeli, jei nori, kad mane sunaikintų ir kaip žmogų, ir kaip dvasininką, spausdink", - kaip visada spindėdamas vidine šviesa, pasakė jis. Žinoma, aš to nenorėjau. Tuomet pajutau, kad žurnalistui tenka rinktis: profesija ar draugystė.

Monsinjoras pats sėdo ir parašė apie save. Redakcijoje kolegos negalėjo atsistebėti: "Tu taip gerai jį pažįsti, o taip "sausai" parašei"...

Ką galiu pasakyti apie šį žmogų? Kunigas Gintaras Petronis sakė: "Ką Dievas norėjo apdovanoti, tam leido susitikti su Kazimieru."

Kai ruošiausi važiuoti studijuoti į Didžiąją Britaniją, monsinjoras jau sirgo. Aplankiau jį Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Klausė, ką iki išvažiavimo dar ketinu nuveikti. Sakau, iš Klaipėdos atvažiuoja draugių pulkelis, ir monsinjoras pasišovė joms parodyti Arkikatedrą. Pabėgęs iš ligoninės, jis, kaip visada, pabuvo nuostabus gidas. Atsisveikindama prisakiau manęs sulaukti. "Mudu tikrai susitiksime, tik nežinau kur", - pažadėjo monsinjoras. Man būnant Anglijoje, jis iškeliavo.

Tavo takeliai susikryžiavo ir su Jurgos Ivanauskaitės keliais...

Mudvi beveik nebendravome. Gal esame persimetusios žodžiu kitu. Tačiau labai dažnai jos darbus - knygas, tapybą - aptarinėdavome su tais žmonėmis, su kuriais ji bendravo. Tarp jų ir monsinjoru Vasiliausku. Kai po Jurgos mirties buvo pradėta kalbėti apie jos atminimo įamžinimą, pasiūliau tai padaryti skverelyje prieš jos buto langus. Susibūrėme į iniciatyvinę grupę. Jau bandėme aiškintis, kam priklauso to skverelio žemė. Atsakymus gavome labai prieštaringus. Rudenį, kai visi būsime po atostogų, domėsimės toliau. Tuo labiau kad tokiam žingsniui pritarė jos mama. Su ja susitikome Rimvydo Bartkaus darbų parodoje. Kai pasakiau apie ketinimus, mama pakvietė apžiūrėti Jurgos butą. Jis dar nepaliestas. Čia gyvena įnoringa Jurgos katė.

Nustebau, kad virš Ivanauskaitės kompiuterio kabo tokia pati nuotrauka, kaip ir virš manojo - Dalailama su monsinjoru Vasiliausku...

Jau esame sutarę, koks turėtų būti Jurgos įamžinimas. Tai turėtų būti neįprastas dalykas. Jei nepavyks atkariauti skverelio erdvės, tuomet prie Jurgos laiptinės Aguonų ir Šaltinių gatvių sankryžoje patupdysime į dangų lipančią katę.

Kaip susidraugavote su Rita Baltušyte?

Tai buvo pats juodžiausias Juozo Baltušio drabstymo metas. Kai tarsi nacių laužuose buvo deginamos jo knygos. Gavau redakcinę užduotį susirasti jo dukterį Ritą Baltušytę, 1977 metais išvykusią į Vakarus ir tuomet dirbusią "Amerikos balse". Ji komentuoti atsisakė. Tačiau kai 1993 m. atvažiavo į Lietuvą, užsukusi į redakciją susirado mane. Tada aš jai pasakiau, kad įžūlumu jos dar nepranokau, turėdama galvoje, kaip ji Maskvos Raudonojoje aikštėje kalbino žmones, stovinčius milžiniškoje eilėje prie Mauzoliejaus... Šie į kalbas nesileido, todėl ji į pagalbą pasitelkė milicininką. Su juo išpešė informaciją, kas iš kur atvažiavo, kodėl paromis čia stovi.

Nuo tada ir prasidėjo mūsų draugystė. Tokių draugų, kaip aš Baltušytė turi šimtus. Ir visus sugeba aprėpti. Labai laukiu jos memuarų. Jeigu viskas gerai klostysis ir ji sugebės pasipriešinti tinginito ligai (jos terminas), pavasarį memuarus turėtų išleisti "Tyto Albos" leidykla. Toji pati, kuri išleido ir Ritos Baltušytės knygą "Akvilė".

Metus krimtote tarptautinius santykius Birmingemo universitete. Kokia tai buvo patirtis?

Pusę metų tobulinau anglų kalbos žinias Londone, o paskui - Birmingemas. Londoną esu įsimylėjusi. Na, o į Birmingemą studijuoti buvo suvažiavę žmonės vos ne iš viso pasaulio: Kinijos, Meksikos, Skandinavijos, Prancūzijos, Graikijos ir taip toliau. Bendraudavome ne tik bibliotekose, bet ir prie puodų. Rengdavome tautinius vakarėlius su aprangomis, patiekalais, gėrimais. Tai toks kultūrų pažinimas "iš vidaus"... Su buvusiais mokslo draugais laiškais bendrauju ir toliau.

Savo draugę kinę aplankiau jos namuose Šanchajuje. Ir pagalvojau: nepaisant atstumų ir skirtumų, turime daug panašumų. Kinės mama, lygiai kaip ir lietuvė, savo vaikus į mokslus išlydi pridėjusi į rankines dešrų. Lygiai kaip ir mūsų mamos, ji laukia žinių iš savo išvažiavusių vaikų. Tuo panašios ir Meksikos, ir bet kurios kitos šalies mamos.

Kaip jums pačiai pasaulio kontekste atrodo Lietuva?

Šiek tiek provincialiai, bet tai visų mažų valstybių bruožas. Mes nemokame vertinti to, ką turime. Man nejauku, kai tautiečiai keikia savo tėvynę. Užuot pastebėję, kiek daug per trumpą laiką yra padaryta.