Ramunė ir Rolandas Petruliai: "Mūsų jausmai sustiprėjo triskart"

Mudu draugaujame jau dvylika metų, o kartu gyvenome šešetą, ir štai septintaisiais po širdimi suspurdo gyvybė. Vyras sakė: kai tik pastosime, - tuoksimės. Kad mano kūne plaka dar trys širdutės, gydytoja pasakė jau pirmąjį nėštumo mėnesį. Prisimenu nuostabą vyro veide... Vėliau jau echoskopas parodė, kad vystosi dvi mergytės, o trečiojo kūdikio lyties nebuvo matyti, tad pirkome rožinius ir baltus drabužėlius. Rolandas pasakė: "Geriau jau trys mergaitės negu trys berniukai".

Rolandai, ar žmona nėštumo metu jus pašokdino, turėjo keistų įnorių ir kaprizų?

Tikrai ne. Tik per dieną išgerdavo kelis litrus pieno; juokavome, gal verta pirkti karvę. Ramunė tokia moteris, kad visuomet turi paslapčių ir įvyksta netikėtų proveržių; antai sako viena, kita galvoja, pasielgia dar kitaip. Bet tuo kitoniškumu ji mane ir sužavėjo. Kai susitikome draugų vakarėlyje, tartum išgirdau kažkokį "cinkt!". Aš nesu iškalbus, gal turėčiau dažniau sakyti komplimentus, bet manau, kad Ramunė pati žino, kad yra graži.

Ramunė: O aš iškart pasijutau šalia jo jaukiai, supratau, koks tai sąžiningas žmogus, patikimas, ištikimas. O juk jis iš savo draugų kompanijos šeimą sukūrė paskutinis... Mano vyras nuo mažens savo tėvelių pripratintas visokių buities darbų, moka virti sriubas, tad nesibodi keisti naujagimėms vystyklus. Labai gražiai pienu iš buteliuko pamaitina mergaites. Tam tikru būdu ir per kambario sieną išgirsta ar pajunta, kad jos savo lovutėse knirkia. Žino, kada vaikui pilvuką pučia, atspėja jų prigimtinius poreikius. Kartais juokauja ir sako mano mamai: "Močiute, jus kviečia Aistė".

Ramunė ir Rolandas Petruliai: "Trynukės - mūsų kelrodės žvaigždės"

Kai prasidėjo gimdymas, ar vyras buvo šalia?

Laukiau koridoriuje už durų, ir žiauriai nervinausi, kol pagaliau išgirdau pirmą klyksmą, po to antrą, o trečiojo nebeišgirdau - tarsi nunešė didžiulė išgyvenimų banga... Bėgau iš paskos akušerei, kuri nešė mergaites inkubatoriun, o kai grįžau namo, mėginau užmigti - nepavyko...

Vėliau, kai žmona atsipeikėjo po operacijos, sesutės stebėjosi, kodėl ji nuolat džiaugsmingai juokiasi... Galvojo, gal dar nepraėjo šokas? Bet ji visuomet buvo kvatoklė. Ir nežinau, kaip ten yra iš tikrųjų, mano likimo moteris tikino net nepatyrusi to vadinamo "motinystės liūdesio". O aš nuo tos akimirkos nekūriau tolimų ateities planų, turėjau tik vieną troškimą - kad kuo greičiau trijulė grįžtų namo... Mergytės gimė po Šaulio ženklu, ir jos atrodo stiprios, jau ir charakterį rodo. Agnė, gimusi pirma, yra judriausia, miniatiūrinė Urtė - Dievo angelėlis, Aistė - mąsli, rami, nors visos dukrytės yra labai ramios.

Ką tėtis veiks su trimis dukromis? Su paūgėjusiomis žais futbolą, mokys vairuoti?

Mano mažylės veiks viską, ko užsigeis: galės šokti, vaidinti, sportuoti, eiti drauge su manimi į žvejybą. Aš džiaugiuosi, kad jos turės gerą kompaniją: uošvės namuose gyvena Ramunės sesers vaikai, taigi panos turės keturis pusbrolius gynėjus.

Mergytės nėra panašios kaip trys rasos lašai, ir nepatikėsit, jau dabar jos labai skirtingos asmenybės. Mes niekada nerengsime jų vienodais drabužiais, tegu kiekviena turi savo stilių. Žmona kiek apmaudauja, neva jos man - pirmoje vietoje, ir aš galvoju ne kokią dovaną nupirksiu žmonai, o ką turėsiu nupirkti princesių trijulei. Pirmiausia - trivietį vežimėlį.

Negalvojote, o ką žmonės pasakys? Gal ir draugų, giminių būryje buvo skeptikų, kurie dūsavo ir pranašavo vargus?

Mums pasisekė su giminėmis ir draugais. Visi tik sveikino, linkėjo gerų dalykų ir susirinkę krykštavo, juokais prašydami atiduoti jiems auginti kurį angelėlį. Vasarą planuojame krikštynas, kurios nebus kuklios, kaip mudviejų vestuvės, nes vien krikštatėvių turės būti šešetas!

Rolandai, jums buvo staigmena, kai tapusį daugiavaikiu tėčiu pasveikino visi Palangos taksistai?

Itin pradžiugino, kai atvykusį į darbą pasveikino euforiškai nusiteikę kolegos. Žiemą turime mažai darbo, tad kai atsitokėsiu po įvykio, turėsiu dar sparčiau suktis. Išgyvensim. Nežinau, ar esu savo darbo asas, bet vairuoti taksi man patinka kur kas labiau negu buvęs gintaro apdirbėjo amatas. Tiesa, mano darbe būna daug pagundų...- erzina Ramunę, su vylium į ją pažvelgęs. Ponas Rolandas paprašytas itin santūriai papasakojo, kaip, vos pradėjęs dirbti, vežiojo vadinamuosius "torpedas" - nenusakomos padermės žmogėnus, apsikarsčiusius šaukšto dydžio auksiniais kryžiais. Tačiau kai nuveždavo juos į vietą, paaiškėdavo, kad neturi smulkių, tuomet Rolandas sakydavo: "Ką gi, susimokėsit kitąkart". O to kito karto nebuvo. Veždavo jis ir laisvo elgesio paukštytes į Klaipėdą, o šios juokais siūlydavo atlyginti natūra, ir girtuoklėlius, kurie, baltų arklių nešami, kartais patys nežino, kur nori važiuoti. Patyręs taksistas jau mintinai mokėjo jų adresus. Rolando kolegai nutiko drastiškiausias nuotykis: 26-erių vilnietė, policininko šeimoje dirbusi aukle, pavogė pistoletą, atvažiavo į Palangą ir, tą ginklą įrėmusi taksistui į sprandą, pagrobė automobilį. Rolandas patikino ir iki šiol nevažinėjęs kaip kaskadininkas, o dabar būsiąs dar atsargesnis.

Ramune, jūs dirbote gintaro apdirbėja, gal mylimą vyrą apibėrėte gintarais?

Aš iš žalių, baltų, juodų ir raudonų gintarėlių klijavau paveikslus: kopas, katedras ir laivus. Bet mūsų namuose nerastumėte nė gintarėlio... Dirbau su nuodingomis medžiagomis, tad dabar ilgai negalėsiu prisiliest savo darbo. Bet juk galėsiu siūti, nerti ką puošnaus savo mažytėms. Būti mama - iš tiesų geriausia profesija žemėje, nes, tapus mama, atrodo, kad nieko nėra neįmanomo. Net nuveiki dar daugiau darbų, ir jų karuselė net galvos nesusuka, nepamiršti menkiausios smulkmenos.

Ar, šeimai patrigubėjus, kaip nors pasikeitė jausmai vienas kitam?

Tai yra nenusakoma. Jie tik įgavo jėgos, tvirtybės, pagarbumo. Artimiausias žmogus atrodo dar vertingesnis - juk Rolandas yra ne tik vyras, bet ir mano vaikų tėvas, - sakė Ramunė.