Ramūnas Vyšniauskas: "Širdyje jaučiuosi lyg dvidešimtmetis"

Šiandien 40-ąjį gimtadienį švenčia keturių olimpinių žaidynių dalyvis, Europos ir pasaulio sunkiosios atletikos prizininkas klaipėdietis Ramūnas Vyšniauskas. "Pase parašyta, kad aš gimęs rugsėjo 23-iąją, tačiau iš tikro aš gimiau rugsėjo 22 dieną, prieš vidurnaktį. Anuomet medikai neskubėjo visko įforminti, tad laikas nusitęsė ir parašė, kad aš gimiau rugsėjo 23 dieną. Nepaisant visko, aš visuomet gimtadienį švenčiu tikrąją gimimo dieną - rugsėjo 22-ąją", - aiškino jubiliatas.

Profesionalaus sportininko karjerą baigęs vyriškis pastaruoju metu yra pasinėręs į informacinių technologijų ir kavinių verslą, o grįžęs po darbų namo kūrena šeimos židinį: mėgaujasi žmonos Inesės meile bei savo atžalų - Ąžuolo (5,5 m.) ir Ramunės (2,5 m.) dėmesiu.

"Širdyje jaučiuosi lyg dvidešimtmetis. Dar turiu energijos, kas rytą pasportuoju, taip pat kartais norisi ir kvailioti, tačiau darbai ir šeima įpareigoja būti solidesniam. Kad laikas bėga, pastebiu tik žvelgdamas į savo vaikus - jie sparčiai auga. Atvirai pasakius, nėra nieko geriau už šeimą. Būti tėčiu ir mylimu vyru - tarsi pasaka, vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Po varginančių darbų pabūti su šeima - tikra atgaiva sielai", - švytinčiu iš džiaugsmo veidu "Vakarų ekspresui" pasakojo R. Vyšniauskas.

Ramūnai, kokia jums būtų geriausia gimtadienio dovana?

Man geriausia dovana ir yra šeima.

Taip pat puikią dovaną man prieš daugiau nei mėnesį padovanojo tėtis Bronislovas Vyšniauskas ir jo auklėtinis Aurimas Didžbalis, iš Rio de Žaneiro parvežę olimpinį bronzos medalį. Kas gali būti geriau? Net skruostu nuriedėjo ašara, kai pagaliau Klaipėda ir visa Lietuva gali didžiuotis tokiu sunkiaatlečių pasiekimu. Mes su tėčiu ilgai, daugiau nei 20 metų, ėjome tuo keliu, klupome ir vėl stojomės, stengėmės, kiek galėjome, bet šiek tiek pritrūko - Atėnų olimpinėse žaidynėse buvau arti medalio - penktas. Visgi galiu pasidžiaugti, kad keturis kartus tapau Europos prizininku, stūmimo rungties Europos čempionu bei šios rungties pasaulio vicečempionu.

Aš vaikystėje, jaunystėje labai pykau ant tėčio, kad jis mane anksti ryte keldavo iš lovos, ragindavo kartu bėgti krosus, sportuoti. Būdavo, kad net verkdavau ir mintyse jo nekęsdavau, o jis man visada kartodavo: "Kai užaugsi, suprasi ir man dėkosi." Dabar atėjo ta diena, kai aš viešai noriu savo tėčiui nuoširdžiai ištarti ačiū. Tikrai viskas, ko aš pasiekiau, tik tėčio dėka. Kai pats tapau tėčiu, tada supratau, kad viskas buvo daroma teisingai tik dėl mano labo.

Kaip švęsite gimtadienį?

Iš pradžių buvo minčių, kad atvyks Žilvinas Žvagulis ir kiti draugai, pastatysime sceną, kartu pagrosime, padainuosime, pakvailiosime ir panašiai, tačiau yra daug darbų ir nusprendžiau audringai gimtadienio nešvęsti. Savo draugams į telefonus parašiau žinutę, jog gimtadienio nešvęsiu, dovanų nereikia, tačiau pranešiau, kad visi, kurie sugalvos mane šią dieną aplankyti, galės tai padaryti Klaipėdos centre esančioje kavinėje "Vyšnia". Ten būsiu visą dieną ir naktį, tad pažiūrėsiu, kiek yra tikrų draugų...

Profesionalaus sportininko karjerą baigėte prieš daugiau nei dvejus metus. Papasakokite, kokia dabar jūsų kasdieninė dienotvarkė?

Atsikeliu prieš septynias, tada važiuoju į Klaipėdos sunkiosios atletikos salę pasportuoti, vėliau keliauju į biurą. Būna, kad darbe sėdžiu iki 2-3 nakties, tačiau pastaruoju metu stengiuosi riboti darbo laiką ir tausoti savo sveikatą. Poilsis ir dienos režimas yra labai svarbu. Po jubiliejaus sau pažadėjau, kad vėl susiimsiu ir laikysiuosi dienotvarkės, aktyvesnio sporto režimo, griežtos dietos. Kita vertus, aš visą gyvenimą save ribojau dietomis, sportu ir panašiai. Norėjosi kurį laiką pagyventi laisviau, valgyti, ką nori... Tą pastaruosius metus ir dariau.

Staiga baigti profesionalaus sportininko karjerą nėra lengva. Net 1,5 metų aš kasdien po pietų norėdavau miego ir nieko sau negalėjau padaryti. Būdavo, kad nusnūsdavau darbe prie stalo ar automobilyje. Tiesiog anksčiau buvo toks sporto režimas, ir nieko sau negalėjau padaryti. Net maniau, kad tai tęsis visą gyvenimą. Pamenu, net klausiau praeityje žinomo krepšininko, dabartinio trenerio Rimo Kurtinaičio, ką daryti, o šis atsakė: "Būk ramus, ir man taip buvo, tačiau viskas su laiku praeis." Taip ir buvo, per 1,5 metų "įėjau" į kitokią dienotvarkę ir mieguistumas nebekankina.

Vakar bemaž valandą kalbėjau su olimpiniu čempionu disko metiku Virgilijumi Alekna, prisiminėme sporto laikus. Mes nuolat kartu leisdavome laiką stovyklose, draugiškai bendravome... Oj, kiek yra neišdildomų prisiminimų. Tiek jis, tiek aš kartojome, kad sporto metai - vieni geriausių gyvenime. Tada atrodė, kad rutina, režimas, dietos ir panašiai labai vargina, tačiau dabar supranti, kad tai menki rūpesčiai, palyginti su dabartiniais vargais. Dabar būna, kad net naktį pabundi, mąstai, ar viską darbe padarei gerai, ar verslas pavyks ir panašiai. Savo geriausiais sporto laikais buvau viengungis, o dabar jau kitas statusas, reikia rūpintis šeima, uždirbti vaikams pinigų, rūpintis, kad jie būtų sotūs ir laimingi.

Prisiminkite savo sportinio kelio pradžią.

Štangas kilnoti pradėjau visiškai atsitiktinai, buvau savamokslis. Maždaug savaitę laiko kilnojau štangas ir kartą pamatė tėtis bei pasiūlė sudaryti sporto programą. Man tada buvo šešiolika metų. Taip po truputį ir prasidėjo sportinis kelias.

Pamenu, kad tada buvo įvairių, net keistų metodikų. Kartą prisiskaitęs įvairių knygų, bandžiau kilnoti štangas net baseine. Neva taip treniravosi kažkokie sunkiaatlečiai, ir aš nusprendžiau išbandyti. Juokingiausia tai, kad tądien nebuvo šilto vandens, tad pasikaitinau pirtyje ir su specialiais sunkiaatlečių batais bei rūbais lindau į ledinį vandenį ir kilnojau štangą. Vėliau net paslydau, užsimečiau štangą ir vos nenuskendau baseine. Dabar, kai prisimenu, ima juokas.

Niekada nepamiršiu tos akimirkos, kai 2005 metais Bulgarijoje vykusiame Europos čempionate iškovojau bronzos medalį. Tai buvo istorinė pergalė, kadangi iki tol niekas iš Lietuvos sunkiaatlečių per Lietuvos nepriklausomybės istoriją Europos suaugusiųjų čempionate nebuvo iškovojęs medalio. Pamenu, man tada skruostu riedėjo ašaros, pažiūrėjau į tėtį - ir jis išrideno džiaugsmo ašarą. Tai buvo neapsakomas jausmas.

Per mano sportinę karjerą buvo visko: net maždaug penkerius metus gyvenau sporto salėje, miegodavau ant čiužinio, pro kiaurus langus švilpaudavo vėjai. Buvau užsispyręs ir kantriai siekiau sporto aukštumų. Tada nebuvo tokių sąlygų, kokios dabar Klaipėdoje yra sudarytos sunkiaatlečiams. Po truputį sąlygos gerėjo: buvo pakeisti langai, sportininkams įrengti kambariai, virtuvė, dirba virėja, sunkiaatlečiai viskuo yra aprūpinami. Dabar Klaipėdos sunkiosios atletikos sporto centre sąlygos išties geros, tad nenuostabu, jog į Klaipėdą atvyksta geriausi visos Lietuvos sunkiaatlečiai, stovyklauja ir užsienio šalių sportininkai. Šiuo metu stovyklauja net Izraelio atstovai. Tikiu, kad ateityje Aurimo Didžbalio pavyzdžiu paseks ne vienas klaipėdietis ir turėsime ne tik olimpinį prizininką, bet ir čempioną.