Mūsų grupė šio meno mokėsi net keliose valstybėse pas užsienio pedagogus. Improvizacija - tai tokia teatro kryptis, kuriai reikia specialaus pasiruošimo. Tačiau improvizuoti turėtų pavykti kiekvienam aktoriui, kiekvienam žmogui, turinčiam savyje nors kažkokią netikėtumo, improvizacijos pomėgio gyslelę.
- Teko girdėti, kad daugelyje šalių improvizacijų šou neprigyja. Ar tai tiesa?
- "Pagauk kampą" yra unikalus improvizacijos pritaikymas Lietuvos publikai, jos žiūrovui. Tokios specifikos televizijos projektai, ko gero, dar gyvuoja tik JAV. Ten jau dešimtmetį rodoma viena TV programa, kurios metu kiekvieną savaitę žiūrovai dvidešimt minučių gauna vis naują improvizacijos dozę. Kitose valstybėse tokie šou neprigijo ne dėl to, kad improvizacija buvo prastai atliekama, ar blogi aktoriai buvo parinkti. Tiesiog ten gyvenančių žmonių mentalitetas paprasčiausiai nepriima improvizacijos, savotiško vaikiško kvailiojimo.
- Kaip galėtum apibūdinti publiką, žiūrinčią "Pagauk kampą"?
- Labai dažnai prie manęs ar prie kolegų prieina suaugę žmonės, ploja per petį ir sako: "Mano vaikai žiūri jūsų laidą ir aš kartais pasižiūriu". Jiems nedrąsu prisipažinti, kad ir jie sėdi prie televizoriaus kiekvieną savaitę ir žiūri mūsų šou. Žiūrima prie sėdint visai šeimai - nuo mažo iki seno, bet dažnai suaugę nedrįsta pripažinti, kad jiems tai patinka.
- Kaip šiandien atrodo R. Rudoko dienotvarkė?
- Ji tikrai yra įtempta. Daug tenka važinėti, keliauti po Lietuvą. Iš mašinos į sceną, iš scenos - į mašiną. Dirbu kaip ir kiekvienas žmogus - nuo ryto iki vakaro. Dirbu aštuonias, dešimt, keturiolika valandų, jeigu reikia.
- Kaip atėjai į "Dviračio šou"?
- Buvau pakviestas sukurti Kosto Smorygino parodiją. Aišku, buvo baisu. Pirmą kartą visada baisu ir jis jaudina labiau nei po jo sekantys kiti kartai. "Dviračio šou" kolektyve labai "faina", labai gerai ten jaučiuosi, tai labai puikus kolektyvas. Norėčiau jame būti tol, kol gyvuos "Dviratis".
- Koks iš personažų, vaidinamų "Dviračio šou" pačiam labiausiai "limpa prie širdies"?
- Gal Borisovas. Šis personažas tarsi susikūrė pats savaime ir nėra panašus į realų Borisovą. Tikslo sukurti panašią Borisovo kopiją ir neturėjau. Niekada gyvenime gyvai nebuvau matęs šio žmogaus, tai kaip jau išėjo, taip. Aišku, ne visąlaik taip būna. Dažniausiai surenki daug informacijos apie žmogų, kurį teks parodijuoti. Kol sukuri personažą daug pasimokai kaip kalba "originalas", kaip jis elgiasi. Šiaip man visi personažai yra "faini" ir man visada malonu juos vaidinti.
- Ar dar be darbo televizijoje dar lieka laiko teatrui?
- Šis sezonas yra pirmas, kai aš visai nedirbu teatre. Teatro man dar netrūksta. Jis man jau labai daug davė. Esu dėkingas lietuvių tearto metrui Eimuntui Nekrošiui, kuris prieš aštuonerius metus pakvietė mane į pirmąjį savo spektaklį. Su juo aš apkeliavau bent jau penkis kartus apie Žemės rutulį, pamačiau visą pasaulį. Teatrui tuo metu aš atidaviau viską, jis man irgi atsilygino tuo pačiu. Pasiėmiau maksimaliai viską ką buvo galima pasiimti tiek darbo, tiek vaidmenų prasme ir kol kas dabar yra pauzė. Galbūt vėl kažkada ateis laikas ir aš vėl pasiilgsiu teatro scenos.
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą