Raimondas Paulas: "Dabar niekam ir nieko nekuriu..."

- Kol kas neturiu teisės komentuoti (pokalbis vyko kavos pertraukėlės metu - aut. past.). Šiaip įspūdis labai geras, esu patenkintas. Ir nežiūrint to, kad egzamine sukiojasi ir vienas mano tėvynainis - kuris, beje, tikrai neprastai groja - stengsiuosi likti objektyvus. Pats renginys man įdomus kaip profesionalui: visas mano gyvenimas susietas su būtent tokia muzika. Tiesiog puiku, kad lietuviai ruošia janus profesionalius atlikėjus. Latvijoje, deja, šito nėra.

- Jums pačiam kadais yra tekę tiek laikyti, tiek vertinti ne vieną egzaminą. Kiek, jūsų nuomone, objektyvūs būna kūrybinių darbų vertinimai?

- Jeigu atvirai, tai egzaminai visada gadina nervus. Atsimenu save konservatorijoje: kaskart apimdavo siaubas. Kai tau reikia eiti į sceną, o komisijoje sėdi rūstūs autoritetai rūgščiomis veido išraiškomis ir žvilgsniais tave išrenginėja, rankas kojas atima. Toli gražu ne visada egzamino ar konkurso rezultatai yra svarbiausi rodikliai. Rezultatai bus vėliau, juos parodys tavo muzikinė karjera. Bet per visa tai vis tiek reikia pereiti, nes tai - puiki mokykla. Visiškai atsipalaiduoti, nesusikaustyti egzamino metu labai retai kam pavyksta. To pasiekiama vėliau. Dabar aš galiu groti bet kada ir bet kam, tačiau jaudulys prieš koncertą vis tiek išlieka.
O dėl pažymių ar konkursų rezultatų - visada nepatenkintas tas, kuris gauna žemesnį balą. Žiuri irgi ne visada yra šimtu procentų teisi: galų gale, skoniai ne visų narių vienodi. Žinia, būna, kad Dievo duotas talentas visiems atima žadą, bet tai - retenybė. Tačiau nuoskaudos pasimiršta, o teisingiausius pažymius, kaip jau sakiau, parašo gyvenimas.

- Gerbiamas maestro, kaip atsitiko, kad berniukas Raimondas pamilo rojalį?

- Pamilo rojalį?.. Turiu dėkoti tėvui. Jis neklausinėjo, ką aš ruošiuosi pamilti, o tiesiog liepė groti. Iš pradžių man buvo labai sunku. Įsivaizduokit: draugai dūksta kieme, spardo kamuolį, o aš privalau namuose "varinėti" gamas. Tačiau būtent tėvams aš dėkingas, kad pasirinkau tokią profesiją. Su rojaliu surištas visas mano gyveniams. Didžiausias džiaugsmas - kai galiu groti tikru rojaliu, o ne visais tais sintezatoriais. Instrumentas privalo būti "gyvas", tikras, kad galėtum jį pažadinti, kad būtent tu, o ne elektronika, išgautum tikrąjį skambesį.

- Ką bendro turi muzika ir politika? Kaip jums pavyko suderinti šias dvi sritis?

- Žinot posakį: visas gyvenimas - teatras. Nuo savęs pridėčiau, kad visas gyvenimas - opera. Kartais baigiasi gerai, kartais - blogai, dažniausiai ji būna tragikomiška. Vienam herojui sekasi, kitam - ne, vieną nunuodija, kitas gi tampa milijonieriumi... Toks pat ir politinis teatras, kuriame man teko suvaidinti tam tikrą vaidmenį.
O suderinti? Gal mano toks charakteris: greta muzikinės karjeros aš lindau visur, kur reikia ir kur nereikia. Gal kam nors pavyko padaryti kažką gero, gal ką nors ir įskaudinau. Kultūros pasaulyje dirbti sudėtinga. Labai daug nepatenkintų, dabar ypač: aktoriai nepatenkinti, muzikantai nepatenkinti, darbo nėra, pinigų juolab. Man būti ministru itin sunku: labai trukdo tai, kad daug kas pavydi, galvoja, kad viską turiu. O juk palyginus su kokiu naujuoju rusu ar naujuoju latviu aš išvis elgeta...

- Mano karta augo klausydama ir bandydama dainuoti Raimondo Paulo dainas. Jūsų šlageriai skamba ir dabar: prieš porą mėnesių Klaipėdoje viešėjusio Valerijaus Leontjevo koncerte neapsieita be populiariojo "Šviesoforo". Ką ir kam dabar kuria Raimondas Paulas?

- Niekam ir nieko. Tiesą sakant, aš juk ir anksčiau niekam specialiai nerašiau, tai tik toks įspūdis susidarė. Turėjau sukūręs dainelių latvių kalba. Taip atsitiko, kad poetas Ilja Reznikas parašė rusiškus tekstus ir pasiūlė: "Gal Ala sudainuos?" Tada viskas ir pajudėjo - ir Ala Pugačiova, ir Laima Vaikule, ir kiti daininkai. Nemėgstu posakio "dirba kartu". Koks ten darbas. Paprasčiausiai jie sudainavo keletą mano dainų, kai kurios jų buvo populiarios. Tiesa, Laimai sėkmę atnešė manosios dainos.
Dabar gi su didžiausiu malonumu sukūriau muziką spektakliui "Kabirijos naktys" (pagal F.Felinio filmą), kuris artimiausiu metu bus pastatytas Rygos dramos teatre. Man labai patinka teatras, man patinka muzikniai spektakliai, patinka kurti jiems muziką, nors nuolat plūstu mūsų aktorius, nes jie neišmokyti dirbti muzikiniuose spektakliuose. Jie, nors ir gali šiaip taip sudainuoti, "bedieviškai chaltūrina"... Aš jiems sukuriu ištisas programas, jie su tomis dainelėmis važinėjasi po kaimus ir pinigėlius užsidirbinėja - juk tai gryniausia "chaltūra". Žinia, negaila, bet apmaudu, kad, tarkim, Loido Veberio lygio spektaklių niekaip nepastatysi: nei aktorių, nei pinigų tam nėra - apgailestavo maestro Raimondas Paulas.

Į pokalbį apie muzikinius spektaklius įsitraukė ir Vytautas Grubliauskas bei Romas Malinauskas. Dėl pinigų bei aktorių stygiaus padūsauta kartu ir prieita išvados, kad grandiozinius projektus gali sau leisti tik megapoliai (Maskva taip pat rengiasi statyti įspūdingą muzikinį spektaklį), pajuokauta, kad apsijungus visoms Baltijos sesėms gal ir būt įmanoma kokį projektą išspausti. Ir vėlgi sugrįžta prie egzamino koncerto ir išsakyta viltis, kad ateinantis jaunimas fįstengs daug ką pakeisti.