Raimondas Paulas apie muziką, gyvenimą ir draugystę

- Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų muzikinė karjera, kaip pirmą kartą sėdote prie rojalio?

- Mūsų namuose dažnai skambėdavo muzika. Ir senelis, ir tėvas dirbo gamykloje stiklapūčiais, bet buvo muzikalūs - senelis pats išmoko griežti smuiku, o tėvas grojo mušamaisiais ansamblyje, kuris grodavo per vestuves, vakarėlius. O kai man sukako treji metai, tėvas nupirko smuiką, paėmė mane už rankos ir nuvedė į vaikų darželį prie Rygos muzikos instituto. Na, kaip smuikininkas iškart buvau išbrokuotas - atseit pirštai per trumpi. O skambinti fortepijonu nutarė pamėginti išmokyti... Jei jau taip, tėvas sutaupė pinigų instrumentui. Ir kai ta juoda pabaisa pasirodė mūsų namuose, supratau, kad prapuoliau: dabar skambinti reiks ir vakarais, ir šventadieniais. O man, aišku, labiau norėjosi su berniukais kieme spardyti kamuolį. Paskui pradėjau lankyti paprastą mokyklą, o po karo mano muzikinės kančios tęsėsi toliau - įstojau į muzikos mokyklą. Gyvenau kaip robotas: rytais vaikščiojau į paprastą mokyklą, popiet - į muzikos, o vakarais grodavau namie griežtai prižiūrimas tėvo.

- O kada prabudo „šventa meilė muzikai“?

- Mokyklos direktorė įtraukė mane į mokyklos spektaklius kaip akompaniatorių. Mokytoja parodė, kaip muzika sukurti nuotaiką, o kaip motyvaciją naudojo saldainius. Saldumynus visada mėgau... Žodžiu, kažkas manyje pradėjo keistis. O kartą per mokyklos vakarą staiga pajutau, kad galiu valdyti publiką, kuri manęs klausė užgniaužusi kvapą... Tada pasijutau esąs karalius. Tai buvo lūžio akimirka. Po septynmetės mokyklos muzika tapo dar ir darbu - grojau tėvo draugų džiazo ansamblyje. Užaugau su džiazu ir likau jam ištikimas.

- Tapote garsiu kompozitoriumi būtent sovietiniais metais. Ar lengva tuomet buvo būti muzikantu?

- Suprantama, visi kadaise buvo perfiltruoti, kai reikėjo dirbti ir kurti pagal gana griežtą sovietų ideologiją. Dabar, aišku, keista prisiminti: pavyzdžiui, Sergejus Lapinas, SSRS valstybinio radijo ir televizijos komiteto pirmininkas, išvarydavo moteris, kurios ateidavo kelnėtos. Už netinkamą šukuoseną arba barzdą galėjo išvyti iš darbo... Nors Pabaltijys sovietų laikais buvo laikomas Vakarais, pas mus taip pat buvo daug apribojimų. Pagal savo muzikinę veiklą esu kitoje dimensijoje - nerašau nei operų, nei simfonijų, nei patriotinių dainų ir himnų. Gerbiu klasikinę muziką, baigiau konservatoriją, net galiu kartais ką sugroti. Labai mėgstu su dideliu simfoniniu orkestru atlikti lengvąją muziką. Ne koncertą fortepijonui, o šiaip, kaip sakoma, vienu pirštu. Bet mano žanras - tai jau taip pat klasika, nors ir įvairiai vertinama... Mano muzikos populiarumas augo, nors kai kas ir kalbėjo, kad mano kūriniai pernelyg sentimentalūs. Iš esmės visi žmonės yra sentimentalūs, tik kai kurie tai slepia. Jei būtų kitaip, jie nedainuotų mano dainų. Bet juk dainuoja! Man patinka, kaip amerikiečiai vadina savo hitus - „amžinai žaliuojantys“. Gražiai pasakyta.

- O kaip sovietinių laikų sąlygomis įsigudrinote groti džiazą - juk tai buvo ideologiškai svetima sovietų santvarkai muzika? Ar jūsų neliesdavo? Kaip būdavo rašoma Laukinių Vakarų baruose: „Nešaudykit į pianistą, jis stengiasi, kiek gali“...

- Iš pradžių naktimis klausydavomės „priešo balsų“, bandėme natomis užsirašyti muziką pro trikdžius. Jau konservatorijoje, ruošdamiesi švęsti Naujuosius 1954 metus įkūrėme džiazo orkestrą. Šventė praėjo, o orkestras liko - grodavome šokių vakaruose. Paskui nuėjome į Latvijos radiją, siūlydami įrašinėti eteriui. Mus priėmė, ir mes grojome sekstetu. Dažnai atlikdavome vakarietišką muziką, prisidengdami žodžiu „aranžuota“. Mūsų sekstetas buvo pastebėtas Maskvoje, ir į Rygą atvažiavo firmos „Melodija“ atstovai įrašyti plokštelės. Mes įrašėme dvi amerikietiškas melodijas ir taip pat neprisipažinome - kieno. Žodžiu, užsiėmėme slapta antisovietine veikla. Kažkaip neįkliūdavome. Ar pagrindiniai ideologai patys nieko muzikoje neišmanė, ar tarp jų buvo pažangių žmonių, kurie tai leisdavo. O aš be džiazo jau nebegalėjau. 1957 metais buvo įkurtas Rygos estradinis orkestras. Net tada filharmonija turėdavo finansinį planą, kurį reikėjo vykdyti, o vien klasika tai padaryti sunku, reikėjo žmones patraukti dar kuo nors. Na, priėmė mūsų visą sekstetą. 1958 metais, siųsdamas mus į Maskvą, į visasąjunginį estrados artistų konkursą, tuometinis kultūros ministras Voldemaras Kalpinis pasakė: „Visi atliks liaudies muziką, o jūs parodykite, kad mes - Vakarai“. Na, mes ir atvykome - su baltais smokingais ir raudonomis varlytėmis. Solistė atliko Elos Ficdžerald dainas, suprantama, neva aranžuotas. Publika sukėlė tokias ovacijas! Laikui bėgant tapau orkestro vadovu. Gastroliavome visoje SSRS. Kartą Vidurinėje Azijoje mus išlydėjo, padengę stalą tiesiog aerodrome, o trapą pristūmė tik kai viskas buvo suvalgyta ir išgerta. Tiesa, negalima sakyti, kad mus visada sutikdavo aukščiausiu lygiu. Būdavo, dardėdavome dvokiančiu autobusu, nakvodavome viešbučiuose su blakėmis, ir nieko, nenumirėme... O dabar kai kas sudainuoja vieną dainelę ir jau rašo - tą, kaip jis vadinasi - raiderį. Reikalauja, kad viešbučio numeryje būtų kilimas ant sienos, ananasai ant stalo. Bet štai klausimas: ar scenoje jie prakaituoja? O be atkaklaus darbo nieko nepasieksi. Iš Rygos estradinio orkestro išėjau dėl konflikto su filharmonijos direktoriumi per gastroles Čekoslovakijoje: jis reikalavo į programą įtraukti nors vieną patriotinę dainą. Įkūriau savo grupę - „Modo“, paskui buvo „Kredo“... Paskui pradėjau bendradarbiauti su žvaigždėmis iš Maskvos.

- Sovietų laikais egzistavo sistema, kuri gimdė žvaigždes?

- Galima sakyti, kad taip. Mes dažnai pasirodydavome per koncertus Milicijos dienos garbei ir kitų žinybų šventėse. Jei jau ten pakliuvai - tu žvaigždė. Vienu metu, tarkime, buvo labai populiarūs lietuvių aktoriai, jie tapo žvaigždėmis. Kiek anksčiau nuskambėjo Georgas Otsas iš Estijos...

- Sakykite, o dainos sėkmę galima prognozuoti? Ar tai intuicija, atsitiktinumas? Ar būdavo, kad suprasdavote: ta daina išgarsės?

- Negalima numatyti, todėl ir sunku. Niekada nebūna taip, kad parašai melodiją ir supranti: taip, čia žiūrovai tikrai raudos. Tarkime, kaip buvo su „Milijonu raudonų rožių“. Alai nepatiko nei muzika, nei eilės: „Kas per nesąmonės? Aš to nedainuosiu!“ O paskui daina tapo viena mylimiausių.

- Bendradarbiavimas su Ala Pugačiova vadinamas ir jūsų, ir jos auksiniu laikotarpiu. Kaip pradėjote su ja dirbti?

- Aš atkreipiau dėmesį į ryškią dainininkę, kai ji dirbo Lundstremo orkestre dar ir todėl, kad jie grodavo mano mėgstamą džiazą. Iškart pastebėjau, kad ji moka puikiai improvizuoti. O supažindino mus muzikos redaktorė Liudmila Dubovceva, kurios dėka atsirado ne vienas žvaigždžių duetas. Manau, jos paslaptis yra ta, kad ji yra „žmogus iš žiūrovų salės“ - nebijo publikai pasirodyti be papuošalų, negraži, apgailėtina, įskaudinta. Ir dėl to nuoširdumo žiūrovai ją myli. Aišku, iškart pasklido kalbos apie mūsų romanus, bet tai iš legendų srities. Mes scenoje kvailiojome, o liaudis niekaip negali pamiršti. Ir žurnalistai išpūtė, neturėdami ką veikti. Aš labai gerbiu Alą, ji sugeba dirbti, niekas taip nesugeba. Nepaisant visų jos fokusų, ji yra neprilygstama. Ir man sekėsi, kad Maskvos poetai rašė mano dainoms eiles rusų kalba. Vien melodijos maža. Reikėjo dar vieno komponento - žodžių kalba, kurią supranta visos Sovietų Sąjungos klausytojai.

- Kaip susiklostė jūsų kūrybinė sąjunga su Andrejumi Mironovu, juk jis ne dainininkas?

- Su Andrejumi Mironovu mes kartu praleidome ne tiek daug laiko ir nedaug spėjome nuveikti. Bet draugavome. Ir buvome labai artimi - labai retai taip sakau. Susipažinome Rygoje, filmuojant kino komediją „Trys plius du“, kuri paskui tapo beprotiškai populiari. Muziką tai komedijai turėjo rašyti žinomas kompozitorius Andrejus Volkonskis. Jis atvažiavo į Rygą, parašė nedidelę dalį ir... dingo. Paskui paaiškėjo, kad susipažino su mergina ir drauge su ja išrūko į Estiją. Pradėjo skubiai ieškoti, kuo jį pakeisti, ir kreipėsi į mane. Aš tuo metu dirbau muzikantu restoranuose ir mėgdavau išgerti. Laikas spaudė, o kad „nenukrypčiau į šoną“, užsidariau viešbučio kambaryje. Naktį rašydavau, o ryte po durimis pakišdavau prirašytus puslapius, juos tuojau pat išveždavo į kino studiją. O aš dirbdavau toliau... Mes su Andrejumi radome bendrą kalbą per džiazą, kurį abu mėgome ir išmanėme. Aš žavėjausi A.Mironovo artistiškumu. Vėliau visiškai atsitiktinai susitikome televizijoje ir apsidžiaugėme susitikę, kaip artimi žmonės, kurie nesimatė daug metų. Dirbant su Andrejumi nebūdavo jokių problemų - jis viską darė su malonumu. Kompanijoje Andrejus būdavo nepakartojamas - savo sąmoju mus įvarydavo į tokią būseną, kad maldaudavome liautis. 1987 metų vasarą jis su Maskvos satyros teatru atvyko į Rygą gastroliuoti. Mes susitikome ir susitarėme kitą savaitę pradėti su Latvijos radijo orkestru įrašinėti Oskaro Stroko, tango karaliaus, gyvenusio Rygoje, dainas. O po trijų dienų Andrejus mirė...

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"