Raimondas Navakauskas: "Numiręs anam gyvenimui, prisikėliau naujam"

Ar vienuolynai svetingai priima po savo stogu pasauliečius?

Priklauso nuo santykio su Dievu, poreikių ir vertybių. Pirmiausia gyvenau Nemunaityje, kunigo Valerijaus Rudzinsko Pilnų namų bendruomenėje. Dvidešimt aštuonerius metus esu priklausomas nuo narkotikų ir alkoholio, ketverius - blaivus. Sveikstu gyvendamas celėje, laikausi vienuoliškos regulos, vadinamės broliais, tik nedaviau įžadų, bet jie širdyje. Aš norėčiau būti vienuolis, bet yra kliūčių: buvau susituokęs, be to, ir amžiaus cenzas - man jau penkiasdešimt.

Girdėjau, jūsų ikonos turi gydomųjų galių. Bet ar nekankina tenykštis asketizmas?

Viskas Dievo valioje. Esu girdėjęs mitą, kad mano tapyta ikona išgydė nuo vėžio, bet iš tiesų tai ne mano darbas. Panaros vienuolyne yra tokios išlaisvinimo apeigos, aš ten dirbau ir prekiavau ikonomis.

Asketo gyvenimas mane džiugina, suderina, suteikia dienos ritmą, išbraukia blogas mintis. Aš juk nuo puikybės bėgau į vienuolyną. Nieko ten išimtinio nėra, viskas kaip ir pasaulyje, pranciškonų vienuoliai nėra užsidarę, jie apaštalauja, dėsto gimnazijose sielovadą. Jų gyvenimas be galo mobilus. Aš esu sėslus, ir dabar pirmą kartą per aštuonis mėnesius išvažiavau iš vienuolyno į pajūrį, nes manau, atėjo laikas nešti žinią, kad menininkas gali kurti ir blaivus.

Gimėte Naujojoje Akmenėje. Kas nutiko vaikystėje, kad įklimpote į priklausomybes?

Mano tėvai, fizikė ir suvirintojas, buvo klajokliai kaip čigonai, jie, matyt, blaškėsi ieškodami laimės.

Gyvenau Tauragėje, Telšiuose, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje... Mus, tris vaikus, atidavė į kaimą prie Skaudvilės. Auginau sesę ir brolį. Dažniausiai rinkdavau gyduoles žoleles - močiutė Ona buvo žiniuonė. Senelis girtuokliavo, buvo labai agresyvus. Kiekvieną vakarą užsirakindavome klėtyje, bet lėkdavo kirvis į duris. O močiutė tai priėmė kaip Dievo lemtį. Kai senelis nebeteko jėgų, - pasiaukojamai jį karšino. Iš jos išmokau pamaldumo ir nuolankumo.

Paskui šeima persikėlė į Tauragę. Baigus mokyklą kilo klausimas - rinktis kunigystę ar dailę. Tėvas atkalbėjo nuo pirmosios, nes tuo metu saugumo tarnybos persekiojo kunigus. Įstojau į Telšių taikomosios dailės technikumą, medžio specialybę. Daugiausia drožiau muziejams renesanso laikų baldus. Medis - šilta medžiaga, nors dabar esu "užlipęs ant akmens", darau įvairių pavidalų skulptūras - viską, ką Dievas sukūrė: nuo vabaliuko, paukščio iki žvaigždės.

Kai pasidarėte meistras, atėjo dideli pinigai ir bohemiškas gyvenimas?

Mano gyvenimo istorija - kaip meksikietiškas serialas. Aš du kartus buvau vedęs. Pirmoji žmona metė, nes tarp mūsų stovėjo buteliai. Draugai, lėbavimas dirbtuvėje, negrįždavau naktimis. Širdies neskaudėjo. Nors palikau vaikelį, - tada nesuvokiau, ką darau, kodėl taip elgiuosi. Man prieš akis stovėjo puikybė, jaučiausi genialus pripažintas menininkas: pinigai, garbė man buvo svarbiausi. Tai tebuvo iškreiptas matymas. Dariau tuo metu abstrakčius paveikslus ir religinius. Tikėjimą įskiepijo močiutė.

Melsdavote Dievą: "Padėk man, tik paskutinį kartą išgeriu - ir susitvarkau"?

Ilgai šito nesakiau. Man patiko toks gyvenimo būdas. Jeigu ne pasekmės, svaiginčiausi ir dabar. Viską praradau, esu atstumtas. Dabar ne vienišas - su Dievu, bet iki tol jaučiau, koks beprasmiškas gyvenimas. Mūzos - vienadienės, nors stauk iš vienatvės.

Iširus santuokai, išvažiavau į Daniją, gyvenau ten devynerius metus. Dvejus iš jų dėsčiau dailę Danijos koledžuose. Ten už tokius nusižengimus kaip girtavimas, amoralumas atima licenciją, išvaro iš šalies be teisės grįžti. Naudojausi vakarais ir savaitgaliais. Mes buvome trys lietuviai, iš jų du klaipėdiečiai. Vėliau gavau darbą paminklų dirbtuvėse. Jie kaldina daug kuklesnius antkapius su ornamentika: kryželiu, gėlyte. Išmokęs to amato grįžau į Lietuvą dėl rūpesčių su antrąja žmona.

Eidama už jūsų ji žinojo, kokį kryželį užsikrauna? Meilė nustelbė atsargumą?

Grįžęs į Lietuvą nusipirkau butą Klaipėdoje ir vedžiau dvylika metų jaunesnę savo mokinę. Vėl išvažiavau į Daniją, siunčiau jai pinigų. Paskui nusipirkome dalį namo Kaune, nes žmona ten studijavo, kitą - pristačiau pats. Mums gimė sūnus, kai mano priklausomybė pasiglemžė sveikatą, dėl jos nutrūko socialiniai ryšiai. Žmona išsiskyrė su manimi.

Šį kartą be mylimosios žiauriai skaudėjo. Pradėjau "kaifuoti" nuo narkotikų: visiškas pasitenkinimo, pilnatvės jausmas, nelieka pašalinių trukdžių, pasitiki savimi. Leisdavausi į veną aguonų ekstraktą.

Kad prasimanytum pinigų, brutaliai manipuliuoji. Draugelis išėjo į laiptinę, susipjaustė striukę, susikruvino, sudavė sau į veidą, ir pasakė mamai, kad iš jo reikalauja grąžinti skolą.

Visus keturiolika vos trisdešimt metų sulaukusių ir be saiko kvaišalus vartojusių draugų palaidojau. Nieko nesitikėjau, laukiau savo eilės...

Kas įvyko, kad nesulaukėte?

Nusipirkau narkotikų, suvartojau, ėjau į dirbtuvę. Ir sutikau daktarę psichiatrę. Ji atpažino, kad esu narkomanas. Sako, nuvažiuojam į Nemunaitį, pirmąjį Lietuvoje reabilitacijos centrą šalia Alytaus. Visiškai nemąsčiau, ko man ten reikia: "užkaifavęs" neturėjau jokių problemų, pinigų - pilnos kišenės. Nemunaityje, kaimo bažnytėlėje, pamačiau savo bendražygius, su kuriais "naikinomės". Nustebau, kokie jie buvo pasikeitę, nesiblaškantys, ramūs. Jie švytėjo. Pamačiau, kad tai vienintelis kelias į išsigelbėjimą. Buvo darbo terapija, Minesotos programa ir bendra malda - daug galingesnė, kai jautiesi kažko didelio dalimi. Dievas sukūrė žmones, o ne žmogų.

Devynis mėnesius išsilaikiau, o paskui suradau moterį. Bendravimas su priešinga lytimi yra neišvengiamas konfliktas. Vėl - krytis, šiek tiek maudė sąžinė, kad skriaudžiu žmones: jie manim patiki, o aš nuviliu. Bet dirbau "menus" ir visą laiką jaučiausi kažkaip stipriai. Žinojau, kad yra atsarginės durys. Pardaviau viską, ką užgyvenau, su vienu portfeliuku dažų ir teptukų grįžau į Panaros vienuolyną. Stojau į postulantūrą. Tai gradacijos pakopa, einant į vienuolystę. Metus galvoji, tave stebi, ar būsi tinkamas įšventinti. Buvau įšventintas, bet dar reikėjo penkerių metų, kad gautum amžinuosius įžadus.

Vyskupas pasakė, kad esu per senas. Išvažiavau į Vilnių.

Ten pagyvenote moterų vienuolyne, visiškai "švarus". Kaip pajutote Dievo apkabinimą?

Dariau užsakymus visuomenei ir uždirbtus pinigus atiduodavau vienuolynui. Moterys vienuolės, kaip ir vyrai, labai skirtingos, su savais patyrimais, abejonėmis.

Negirdėjau aš jokių balsų, paliepimų, savaime atėjo žinojimas, kad tik Dievas mane išgelbės. Kai man gera, Jis prisėda šalia. Jei nebenori grįžti į ankstesnį gyvenimą - nutrauk ryšius. Ištryniau telefonus, visiškai atsiskyriau. Aš numiriau anam gyvenimui, prisikėliau naujam. Kai matau palūžusį nelaimingą žmogų, matau jame Jėzų.

Dabar gyvenu su priklausomybių turinčiais žmonėmis, prievartautojais, reketininkais. Pažįstu vadinamųjų mafiozų, kurie dėl pinigų užmušdavo, supjaustydavo, sukapodavo žmogų. Dabar ne vienas jų eina kunigystės keliu. Iš tikrųjų žmogus yra sutvertas ir gėriui, ir blogiui, ir jo laisva valia rinktis. Aš dvidešimt aštuonerius metus vartojau ir galėjau atsikelti. Dabar jaučiuosi laimingesnis negu "kaifuodamas".

Nesu mokytojas, veikia ne mano žodis, o pavyzdys. Menininko amatas nėra išskirtis, kiekviena tarnystė iš Dievo: ir dubenis gali plauti su meile, ir bulves skusti.

Tą gėrio pasirinkimą gali priimti kaip ostiją? Ar jūsų ikonos keitėsi sulig vidiniu virsmu?

Neįvardykime meilės primityviai, kai atrodo, kad veiksmas gali būti tik paglostymas. Meilė pasireiškia ir baudimu, griežtu žodžiu, kartais ir kalaviju.

Ikonas tapau vos dvejus metus. Tai man yra gyvenimo, kūrybinio potencialo analizė. Yra idėja, bet jeigu mane tempia pinigai, - rezultatas bus prastas. Darbą dedikuoju Dievui arba žmogui, tada pasiekiu maksimalų rezultatą.

Kokie jūsų santykiai su šeima?

Močiutė neseniai mirė. Sesuo mane labai myli ir palaikė, kai buvau dugne. Sesers vaikas netgi pasuko mano keliu, bus dailininkas. Brolis gėdijasi manęs.

Ant jūsų darbo stalo - archangelas Mykolas. Iš tikrųjų angelai, bekūnės būtybės, tikriausiai neturi sparnų? O kodėl jūsų vaizduojamos Šv. Marijos kūdikio veidas - kaip septynerių metų vaiko?

Ikonografija nėra tik technika, tai yra istorija, teologija, malda, režimas, regula. Visas procesas.

Neįjunkite loginio mąstymo; angelas - tai slėpinys, o Dievo irgi niekas nematė. Jėzų, žmogaus sūnų, gal ir matėt sapne. Archangelas Mykolas nebuvo žmogus, jis su savo kariauna išvijo puolusį archangelą Liuciperį iš kitų tarpo.

Kartais kūdikėlis Kristus vaizduojamas su vyro kūnu ir kūdikio galva. Nes tai brandus žmogus be nuodėmių, Dievo sūnus. Ikona nėra paveikslas, nes mes žvelgiame į paveikslą, o ne jis į mus. Ikonos šventieji - atvirkščiai: žiūri į mus. Anksčiau, ir ypač Rusijos cerkvėse, Kristus buvo vaizduojamas kaip rūstus teisėjas, bet bažnyčia nuolat keičiasi, ir dabar pabrėžiamas gailestingumas.