Raimondas Kazlauskas: "Paminklai - visatos teatro dalis"

"Šiaip tai yra šioks toks žaidimo simbolis, ir medis - gyvybės, kuri kruta, simbolis, o akmuo - gyvybės, kuri kažkada buvo, priminimas, testamentas. Neatsitiktinai mitinėje ir istorinėje sąmonėje akmuo labai dažnai reiškia žmogaus sielą, kuri perėjo į kitą būvį, patyrė tam tikrą virsmą, - sako KU Humanitarinio fakulteto Filosofijos katedros lektorius Raimundas Kazlauskas. - Medis gerai dega ir pūva, neišlieka. Biblijoje labai gražiai užsiminta apie Jokūbo sapną, kai jis sapnavęs kopėčias į dangų ir angelus, judančius žemyn aukštyn, pabudęs prisimena, kokia tai baisi vieta, tarsi dangaus ir žemės vartai, ir toje vietoje padeda akmenį. Lietuvoje nėra tokių dangaus ir žemės vartų, esame toli nuo pasaulio centrų - Jeruzalės, Romos ir naujosios Romos - Niujorko, bet tam tikra prasme žaidžiame pagal panašias taisykles. Bėda ta, kad mes esame tarp dviejų kultūrų, civilizacijų - savotiškame įtampos lauke ir nesusivokiam, kokią stilistiką naudoti savo atminčiai praverti - ar didingą, kuri būdinga Rytams, ar vakarietišką.

Tarkim, rytiečių didikų skulptūrų aukštis yra apie 30 metrų, kareivių - metras, o eilinių žmonių - pėda. Palyginti tie paprasti mirtingieji yra kaip faraono pėdos mažasis pirštas. Paminklo dydis išreiškia vietą visatos teatre.

Vakarietiška stilistika orientuota į žmogišką erdvę; jame, ko gero, sunku įsivaizduoti labai didingus paminklus, kiek esu matęs, statulos neviršija žmogaus ūgio, ir šiuo atveju pas mus statyti didelį žveją, didelį Vytautą ar kaip anksčiau statytas milžiniškas Leninas, nelabai dera. Laisvės skulptūra Amerikoje yra tam tikra išimtis, patvirtinanti taisyklę. Tiesą sakant, ji grakšti ir neslegia. Ne pats dydis slegia, bet didingumas. Fidijo skulptūros taip pat buvo didelės, bet lengvos vizualiai.

Skulptūros tarsi turėtų atkartoti biblinę nuostatą - būti vieta, jungiančia dangų su žeme. Iš Žemės, tarsi iš motinos paveldinti tą apčiuopiamumą, vizualumą, plastiškumą, o iš Dangaus, į kurį stiepiasi - lengvumą, gebėjimą tarsi atitrūkti."

Mergelė ir "baudžiauninkas"

"Nesu nei paminklotyrininkas, nei istorikas, bet vertindamas Klaipėdos paminklus grynai estetiniu požiūriu, pagal grakštumą, esu radęs sau tik dvi gražias skulptūras - Anikės ir moters prie geležinkelio stoties; galbūt tai priešingas lyties poliaus trauka. Abiem būdingas vokiškumas, tačiau traukia jos savo amžinu Gėtės moteriškumu. Atrodo, kad tai yra natūralūs simboliai.

Lietuvių, kurie dar verda savo sultyse kaip bulvės, skulptūros grakštumu nepasižymi, ir viena, ką daro, tai primena praeitį. Bet ją pavarčius it kaleidoskopą, reikėtų pasirinkti kiek įmanoma žaismingesnes, laisvesnes figūras.

Pagalvojus apie tai, kad kitas mūsų žingsnis būtų pasislinkimas į Vakarus, į natūralią mūsų terpę, po to, kai priėmėm vakarietišką krikštą, tai pažiūrėkim, kas pas juos universaliausias simbolis - ne kaip alegorija, mintis, bet simbolis kaip gyvos tikrovės reiškinys, neturintis kokio nors ypatingo istorinio konteksto, - tai Rolando statulėlė. Sunku pasakyt, iš kur kilęs šis vaizdinys, bet kone kiekvienas Vakarų miestas turi savo Rolandą; ar jis gaisrininkas, karys ar piemuo, iš jo aprangos nenustatysi, ir nebūtinai jis turi "šlapintis" kaip garsioji Briuselio skulptūrėlė. Svarbiausia, kad jis žmogaus ūgio ir laisvas. Pažiūrėjus į vyrišką simbolį Klaipėdoje - "Žvejį", laisvumo jame nedaug matyti, jis primena baudžiauninką, per nesusipratimą atsidūrusį prie jūros ir traukiantį tinklus."

Kančios ir kalavijo kultas

"Vidurio Europai būdingas kančios kultas; ne svetimo pralieto kraujo, bet savojo. Gal mes natūraliai turime tai išgyventi, ir tada ateis žvalumo ir žaismingumo periodas? Mes prisimename ką turėjome, kuo buvome, nors norėtųsi prisiminti ir šviesesnių dienų, - sako filosofas.

- Natūraliai susiklostęs "Arkos" vertinimas yra "kartuvės"; nepadoriai skamba, bet matyt buvusiai baudžiauninkų tautai tai natūralu. Simbolį labai sunku suprasti, ką reiškia lūžusi arka: gal tai noras sujungti du lūžusius daiktus, ar išvis nėra ką sujungti; asmeniškai man tai negražu, nėra sužmogintos erdvės, tik pretenzija į tam tikrą didingumą.

Didingas monumentas rusų kareiviams; jeigu nebūtų kardo, galima būtų įsivaizduot, kad čia ramybės arba susitaikymo vieta kaip Frydhofe. O kardas lyg simbolizuoja kovą ir po mirties; vargšai žmonės, kurie ten palaidoti, tarsi įpareigoti ir toliau eiti sargybą.

Minėjau, kad paminklas turi priminti praeitį, tačiau bet koks paveikslas, paminklas ar pavidalas, turintis plastinę formą, turi ir kitą funkciją; formuoti žmogaus sąmonę, mentalitetą. Šia prasme negraži, neestetiška aplinka neišvengiamai darkys besiformuojantį vaiko suvokimą kiekvieną kartą, kai jis eis pro šalį.

Austrų psichoanalitikas Bruno Betelheimas, Freudo mokinys, kalėjęs konclageryje, stebėdamas vietos fašistinės simbolikos paminklus, pamėgino apibūdinti, kas jie tokie yra ir kaip veikia. Išvada: jeigu žmogus nustojo justi nepasitenkinimą neestetiška vieta ar nusikalstamu simboliu, tas simbolis jo jau neveikia - jis jau yra suformuotas - kaip susitaikymas su klaikia vieta.

Statydami memorialus tragiškam tautos atminimui, mes tartum priversti nuolat kartoti istoriją iš naujo, kaip įskilusi patefono adatėlė. Vietoje naujų pasiekimų fiksuojamos nelaimės, pralaimėjimo priežastys - gaisras, sušaudymai, kankinimai. Mirties kultas, mirties mokslas turi savo pagrindą, pačios istorijos sumodeliuotą, bet nereikėtų dalį paversti visuma. Indėnams, kurie socialine prasme buvo vaikai, būdinga didžiuotis savo randais, dažyti juos krauju. Tarkime, graikai randais nesididžiavo; tik nuostabiai išlavintu savo kūnu."

Apie atpirkimo ožį

"Galbūt sprendimas būtų minimizuot šį nelaimių arba kančios laikotarpį, paskyrus tam tikrą vietą krašte ar nedidelę vietelę mieste, ir ten sudėti visą savo neviltį, pasidygėjimą, ir tuo būdu to atsikratyti. Išgygventi savotišką katarsį. Žydai taip darė su atpirkimo ožiu, bet tai nereiškia, kad turėtume statyt ožio skulptūras", - sako pašnekovas.

Filosofas primena viduramžių Paryžiaus Stebuklų kvartalą - savotišką antipasaulį, galimybę piktžodžiauti, ardyt save, elgtis ne kaip normalioje visuomenėje. Gal paaukojus gatvės gabalėlį, galėtume įrengt kažką panašaus, sutraukti neigiamus personažus ir simbolius į vieną vietą kaip į Grūto parką? Nuo istorijos nenusigręžtume, bet sykiu sudarytume sau sąlygas jos kasdien nekartoti. Ir ta "Arka" būtų graži miesto pakraštyje, ir buvusi patranka ant pjedestalo, ir tankas.

Paminklas turi kelti nuotaiką ir įpareigoti, bet tas įpareigojimas nebūtinai turėtų slėgti."

Dialogas su skulptūra

"Įsivaizduoju dar likusią gražią neužstatytą vietą buvusioje Lenino aikštėj. Galima būtų padaryt labai nedidelę skulptūrėlę - tautinį simbolį", - sako Raimondas.

Kalbame apie tai, jog kaip ir bažnyčių, Lietuvoje pridygo valdovų statulų. Tarkim, karalius Mindaugas vaizduojamas kaip gražuolis, primenąs legendinį Žilvinas, Gediminas - su žirgu.

"Niekas negali pasakyti, kaip atrodė Žilvinas arba Kristus. O žirgas - tai užstrigimas vaikystėje, psichoanalitikų požiūriu, - tam tikra bėda, kai žmogus nesugeba subręsti, suaugti.

Kai karštligiškai ieškodamas savo vietos, jos nesurandi čia ir dabar, belieka žiūrėt, kokia graži buvo mūsų senovė, kaip gražiai mūsų arkliai gėrė vandenį Juodojoje jūroje, - juokiasi pašnekovas. - Europa šią vaikystės būseną jau yra išgyvenusi sulig renesansu. Su skulptūra turėtų vykti savotiškas dialogas, ji neturėtų tarsi spjaudyti į mus iš aukšto moraline prasme. Tuomet žmogus spjaudosi susierzinęs."

Kalbamės apie tai, kad rašytojas tautinių skulptorių vaizduojamas sėdintis kaip pavargęs žmogus arba, jeigu buvo revoliucionierius, - stovi įsiręžęs neva prieš vėją. Tai paaiškintina tuo, jog dažnas menininkas, visą gyvenime svajojęs sukurti ką nors genialaus, lieka tik pats kaip nesuprastas genijus. Paieškojus naujos koncepcijos, paminklas Donelaičiui galėtų būti Knyga (fantazuojam - su lendančiais iš puslapių herojais ir būtybėmis). Kaip antai skulptorių vaizduojamas ne Andersenas, bet jo herojai (prisiminkime žmonių pamiltąją Kopenhagos "Undinėlę"). O mes mėgstame sukumpusias povyzas, liūdnos laikysenos ypatas su amžiams skausmo perkreiptais veidais.

Tautiečiai taip pat linkę visur statyti kryžius. Vienas miesto patriotas, senas jūrininkas, sakė, kad jam būtų gražu uostamiestyje matyti Kryžių, galbūt nuo kalvos šviečiantį naktį tiems, kurie grįžta iš jūros.

"Bijau, kad, neduokdie, padorus dvasininkas mano žodžiuose įžvelgs šventvagystę, bet, tarkim, Grūto parkas ir Kryžių kalnas - taip pat vykusiai surežisuotas sprendimas. Vienu atveju turime pasaulį su tamsos poliumi, kitu - su šviesos.

Būtų labai gražu, kad Kryžių kalne būtų dar daugiau kryžių, suvežtų iš visos Lietuvos. Juk kryžių kaip vidinį orientyrą, dvasios simbolį nešame visi. Bet žaisti nukryžiavimo simboliu kančią, statyti jį savo kieme, - tokia nuostata ydinga, sadomazocistinė.

Kalbant apie gyvesnę skulptūrą, kuri galbūt ir judėtų, tai būtų kontrastas naujiems kvartalams, nuolatos gadinantis nuotaiką. Sunku įsivaizduoti, kaip galima paliudyti gyvybę aplinkoje, kur ta gyvybė netrykšta. Natūraliai susiformavusi abstrakti ar žaismingai deformuota skuptūra nedraskytų akies.

Pašnekovas įsivaizduotų mūsų mieste baikerio skulptūrą - kaip veržlų naujojo lietuvio, pinigų kalėjo, simbolį. Kartais šalies didmiesčių rajonuose net suicidiškai veikia abstrakčios metalinės konstrukcijos. Tarsi konstatavimas, jog pasaulis toliau dekonstruojasi, byra. O neutralių simbolių veikiausiai nėra.