"Protėviai erotiką slėpė po simboliais"

Moteris subūrė Sargelių kaimo bendruomenę, kuri ekologiškai ūkininkauja, pasinėrė į gamtosaugą bei gaivina savo protėvių papročius ne tik švenčių metu. Ten net vestuves žmonės švenčia, atsiklausę Daivos, kaip kas turi vykti ir prie pečiaus, ir prie svečio, ir lovoje, ir kokius afrodiziakus vartoti...

Kaip kilo mintis parašyti knygą apie meilę ir erotiką mūsų papročiuose?

Rašiau disertaciją apie sutartines. Jose yra daugybė meilės, sueities simbolių. Kai kalbinau senutes, jos neatviravo, tekdavo prisipratinti. Esame be galo kuklūs, daug savyje užslopinę. Tačiau semdamiesi išminties iš savo protėvių, sužinome, kad į vyrą, į santuoką galima pažiūrėti visai kitaip.

Senovės lietuviai turėjo daugybę dievų, globojusių intymius santykius, mylinčią porą - Saulę, Žemyną, Lazdoną, Mildą, Gondu, Pizių, Derintoją, Gulbių dievą...

Aš ir toliau renku etnografinę medžiagą, kalbinu žmones, ir štai jie nebejausdami gėdos man pasakoja apie jų kaime gyvenusį keistą žmogelį, tikrą Pizių, nes jis šokdavo išsitraukęs savo daikčiuką, bet tik už didelius pinigus. Žmogus tokia pavarde gyvena Tytuvėnuose, jis - mažiukas, veidu ir sudėjimu panašus į dievą Pizių...

Jūs domėjotės ir senųjų lietuvių botanikų sugalvotais augalų vardais?

Dainuojama apie alyvos šakeles su juodomis uogelėmis. Pasirodo, alyva imtas vadinti šeivamedis, arba bezdas, kuris augo prie kiekvienos trobos, o dabar - tik prie tvarto.

Rūtomis buvo vadinami visi augalai, kurie žydi žaliai, net beržinės vantos, tik vėliau vienas augalas pavadintas rūta. Jis siejamas su jaunyste. Senovėje mergelės turtas, be kraičio, būdavo rūtų darželis ir jo neprižiūrinti mergelė vadinta apsileidėle. Rūtos naudotos religinėms ir gydymo reikmėms, o jau nuskintos siejamos su mergystės praradimu.

Lelija taip pat buvo mergaitės garbės gėlė. Išeidama iš namų ji leliją nuskindavo. Lelija išreikšdavo žmogaus gyvastį. Žmonės pasaulį ir gamtą matė kaip nepertraukiamą gyvenimo, mirties ir prisikėlimo ciklą. Gyvenimas po mirties tęsiasi, pereinama į gamtos reiškinius ar gyvūnus, o nekaltybės praradimas irgi buvo suprantamas kaip perėjimas į tam tikrą būvį, į dalinę mirtį, kai mergina miršta augalų žydėjimo stadijoje, bet gyvena sėklų subrandinimo etape.

Kad ir kokie drovūs buvo mūsų protėviai, užuominos mįslėse, sakmėse, dainose buvo gana pikantiškos... Apie riešutus sakyta: stangriai stovi, linksmai kadaruoja...

Visi pikantiški dalykai, apeigos turėjo prasmę. Antai sūduvių santuokos apeigos. Kai jaunajai reikėdavo važiuoti iš namų, jaunikis pasiųsdavo vežimą, ir kai nuotaka ateidavo prie kaimo ribos, vyras, bėgęs paskui vežimą, vienoje rankoje laikė alaus ąsotį, kitoje - deglą. Jis duodavo merginai patarimų, tardavo: "Kaip tu savo mielo tėvelio namuose saugojai ugnelę, taip ir toliau saugok, tik ji bus jau sava."

Atvažiavus į uošvių namus, vežėjas privalėjo pačiupti kėdę su pagalve ir rankšluosčiu, nors sustojusių į gretą buvo mušamas ir pešiojamas. Jaunąją sodindavo ant kėdės, sveikindavo. Išgėrusią alaus, vesdavo aplink židinį, nuplaudavo jai kojas ir tuo vandeniu šlakstydavo svečius, jaunųjų lovą, gyvulius, namus. Tada jaunajai užrišdavo akis, lūpas patepdavo medumi, ir vesdavo prie visų namo durų, kurias ji turėjo spirti koja. Ant jos berdavo sėklas sakydami: "Mūsų dievai tau duos visko pakankamai, jeigu tu liksi mūsų tėvų tikėjimo."

Po puotos jaunamartei apkirpdavo kasas, uždėdavo vainiką su prisiūta balta skarele, - ją nešios, kol sulauks sūnaus. Paskui vesdavo prie lovos, atnešdavo jauniesiems gaidį, keptus ožio arba buliaus pautus, kad valgytų vaisingą maistą ir būtų vaisingi.

Gyvenate Rietavo rajone, Sargelių kaime, esate bendruomenės centro pirmininkė. Kas jus, miestietę, išginė į laukinę gamtą? Jūsų kieme ganosi arkliai, avys, dūzgia bitės...

Mano vyras Bernardas Gliwa - fizikas, botanikas, ornitologas, indoeuropiečių kalbų specialistas, parašęs disertaciją apie augalus, dabar rašo knygą apie laumžirgius ir drugius. Kai kurie, rasti kaime, dar net neturi lietuviškų vardų. Sargeliai jam tikras rojus. Kai svarstėme, ar važiuoti gyventi į Vokietiją, ar likti Vilniuje, mirė mano senelis ir paliko vienkiemį kaime.

Galėjome gyventi kaip bajorai, atsitvėrę tvora, ir nesvarbu, kas už jos, bet kai pasižvalgai, pamatai, kurioje sodyboje vysta gėlės ar kas valgyti neturi ką. Ir tada galvoji, kuo gali padėti. Verslininkai dažniausiai padaro bendruomenei kokį mažą dalykėlį, ir altruizmas baigiasi. Aš susikviečiau žmones ir paklausiau, ko jie nori, sakė - gyvulių, technikos, bet ar tu mums jų duosi? Tada parašiau projektus, iš Europos paramos fondų gavome pinigų, nusipirkome juodmargių karvių, avių, žemaitukų arklių. Karvės buvo jau apsėklintos, ir jas gavome su sąlyga, kad pirmąjį paaugintą jų "vaiką", ir apsėklintą ūkininkai kam nors padovanos. Aišku, daugiausia jie padovanojo gyvulėlių savo giminėms, bet jų atiduota ir kitų kaimų žmonėms.

Mūsų sodyboje rengiamos vasaros stovyklos kaimo vaikams, jie įkūrė teatrą, mokosi verslų, amatų, kasmet vis ko nors naujo. Mano sūnūs Algardas, Brutenis ir Douglas labiau domisi kompiuteriais. Kai tėvai būna pasinėrę į kokią nors mokslo sritį, nesuima vaikų į nagą. Kodėl Bethovenas, Paganinis buvo genijai? Nes gaudavo į kailį, - juokiasi.

Parašėte ir knygą apie Praviršulio tyrelį - pelkę, botaninį zoologinį draustinį.

Mes su vyru kvietėmės mokslininkus atlikti tyrimų, net degalų automobiliams įpildavome. Vieni aprašė paukščius, augalus, atrado itin retą augalą - musinį ofrį, kuris privilioja ir išsiurbia muses. Aš užrašiau šio krašto padavimus. Jie labai įdomūs - apie skraidančius ežerus. Vienas jų - apie Praviršulio ežerą: prie jo gyvenę žmonės pradėjo jį purvinti. Ežeras supyko ir pakibo danguje. Išsigandę žmonės tarėsi, ką daryti, ir ieškojo žmogaus, kuris galėtų ežerą atgal parsikviesti atspėjęs jo vardą, tik tas žmogus turėjo pasiaukoti. Niekas nesutiko, tik kampininkė moterėlė. Ji pašaukė ežerą: "Aš esu Uršulė, o tu virš manęs, tai būk Praviršulis." Atbėgę žmonės pamatė ežerą nusileidusį ant žemės, o Uršulė gyva sveika mojavo jiems nosine iš salos.

Mūsų pelkėje gyvena angys, kažkada gyveno ir vilkai, yra daug bebrų, baublių. Pastebėjau, kai žmonėms reikia nurašyti avį savo naudai, jie turi vežti ją į Rietavą ir mokėti per 200 litų, tad "nurašo" ją vilkams, o tada šiuos medžiotojai šaudo. Aš išmokau šokinėti per pelkės kupstus, nors čia gilu, kai kur - 3 metrai, visai nebaisu. Supratau, kaip senovės pagonys kryžiuočius pelkėse paklaidindavo ir pražudydavo, ir aš taip galėčiau...

Atvykę žmonės ir pernakvoja sausoje vietoje, o jeigu pageidauja, mes, gidai, surengiame jiems naktį susitikimą su vaiduokliu. Kai bendruomenė susirenka į Rasos ar kitą šventę, jie kalba tokiais gražiais frazeologizmais, kad gali išgriūti, tiek daug užsirašau mažų pasakojimų. Ir apie erotiką, kaip antai penkių sūnų motina, vienam jų, niekaip negalėjusiam susilaukti vaikų, davė pamokymų, kaip tai padaryti, ir jis dabar augina dvi dukras. Arba moterys sako: "Pakabino berną kaip ant kablio."

Ar kaimo žmonės nevadina jūsų ragana?

Kai degino raganas, kiek jų nusinešė paslapčių į kapą. O juk tai buvo daugybę žinių turinčios žolininkės, dabar vadinamos fitoterapeutėmis. Senovėje sakyta, kad raganos joja ant pagaikščio, ližės, kurie buvo falo simbolis, vaisingumo, derlingumo apraiška.

Žmonės visada domėjosi tuo, ką sunku pažinti, man patiko sakmė apie tai, kaip šv. Petras su apaštalais pamatė kaimo mergas, šokančias su velniais. Supykęs Petras visiems šokėjams galvas nukapojo. Kai apaštalai pasakė, kad Dievas gali supykti, Petras paskubomis tas galvas atgal lipdė, ir mergų uždėjo velniams, velnių galvas - mergoms. Jos priaugo, ir dabar yra mergų velnio galvomis...