Prokurorė Nijolė Požarskienė: "Vaikystės svajonė - mėlyna uniforma "

Ar yra pasitaikę, kad nusikaltėliai imtų koketuoti su prokurore?

Atvirkščiai, penkių nusikaltėlių grupelė teisme pakeitė parodymus, teigdami, kad tardydama juos mušiau. Visa salė ir kolegos prapliupo juoktis: buvau labai smulkutė, o tie penki vyrai - ne pirštu maitinti.

Kokius rūsčiausius kaltinimus ir dėl ko esate skelbusi?

Per beveik dvidešimt penkerius darbo metus prokuratūrose tokių kaltinimų skelbti yra tekę šimtus. Visuomet būdavau įsitikinusi, kad tas ar kitas žmogus yra kaltas, ir mano profesinė pareiga yra juridiškai tinkamai suformuluoti kaltinimus bausmei. Iš advokatų esu susilaukusi ir mielo profesinio įvertinimo: mano kaltinimai būną taip tvirtai suręsti, kad reikia gerokai paplušėti, norint rasti argumentų juos atremti. Dėl to esą su manimi nenuobodu dirbti.

Kokios bylos Jus yra sukrėtusios labiausiai?

Žmogžudystės ir žaginimai. Dėl to esu reikalavusi ir mirties bausmių, kol Lietuvoje jos galiojo. Iš paskutiniųjų bylų, jau dirbant Palangoje, žinoma, negalėjo nesukrėsti byla, kai ką tik gimęs kūdikėlis buvo įkištas į šaldymo kamerą arba kai narkomanas labai žiauriai nužudė pagyvenusią moterį.

O ar yra pasitaikę, kai, skelbiant valstybinį kaltinimą, Jums nuoširdžiai pagailo nusikaltusiojo?

Kaip jau minėjau, visuomet kaltinimui ruošiuosi įsitikinusi teisiamojo kalte. Tačiau yra buvę, kai kaltinimą turėjau pareikšti nepilnamečiam vaikinui, kuris apvogė savo seserį. Kai pasimirė vaikinuko tėvai, kažkodėl sesės jo išsižadėjo. Vaikinas buvo atiduotas į internatinę mokyklą. O jis taip ilgėjosi artimųjų, kad ryžosi iš internato pabėgti ir susirasti seseris. Vienos jų namus surado, bet namuose sesers nebuvo. Vaikinukas buvo taip išalkęs, kad į sesės namus įsibrovė. O ši padavė pareiškimą, kad brolis būtų nubaustas ir pasodintas kalėti. Šioje byloje kaltinimą taip pat turėjau skelbti aš. Taip, pagal įstatymus jis buvo nusikaltęs, tačiau morališkai man vyruko buvo nuoširdžiai gaila. Bausmė buvo paskirta lygtinai. Po to dar daugelį metų tas vaikinas užsukdavo į prokuratūrą. Šiaip - pasikalbėti su manimi, kai jam būdavo labai sunku.

Ponia Nijole, kaip susiklostė, kad Jūs pasirinkote tokį vyrišką darbą?

Dabar man pačiai juokinga, kokios nereikšmingos smulkmenos gali nulemti gyvenimo kelio pasirinkimą. Pas mus į namus Šakiuose atvykdavo dėdė. Jis buvo kriminalistas ir dėvėjo labai gražią uniformą. Štai dėl tos uniformos aš jau nuo vaikystės giedodavau, kad užaugusi būsiu milicininkė. Tačiau, kai reikėjo rinktis, kur stoti, blaškiausi tarp Vilniaus konservatorijos, kurioje ketinau studijuoti vokalą, ir Vilniaus universiteto, į kurį viliojo teisė. Kai konservatorijoje kažkas pradėjo pasakoti, kokios varginančios yra vokalo studijos, konkurencija ir pavydo pinklės, tiesiu taikymu nudrožiau į Vilniaus universitetą. Na, o baigusi jį vykau dirbti į Lazdijų prokuratūrą. Mat tik joje galėjau dirbti pagal įsigytą išsilavinimą ir žinias. Šiaip jau moterys prokuratūrose nėra labai laukiamos ir trokštamos. Dėl to buvau įspėta ir tuomet, kai paskui vyrą atvykau į Klaipėdą ir nuėjau prašytis darbo pas tuomet Klaipėdos vyriausiąjį prokurorą Juozą Musteikį. Vilčių būti priimtai buvo nedaug: jis juk neslėpė pasididžiavimo, jog iš prokuratūros yra išgujęs visas moteriškes. Labai nustebau, kad mane priėmė, ir aš buvau vienintelė moteris tarp daugelio uniformuotų kolegų. Beje, toji mėlyna uniforma man labai tiko, ją dėvėdavau ir aš. Tad vaikystės svajonė tarsi ir išsipildė.

Jūs kelerius metus dirbote Klaipėdos miesto taryboje. Ką Jums davė tie metai?

Atvirai prisipažinsiu, kad dirbdama prokuratūroje aš jau į visus žmones žvelgiau tarsi į nusikaltėlius. Einu gatve ir klasifikuoju: to vyriškio nosis ilga, vadinasi, linkęs į chuliganizmą; to vyruko žandikauliai atsikišę, vadinasi, brutalus, tikriausiai savo žmoną muša... Pati pašiurpdavau nuo savo "prognozių". Tad nuoširdžiai džiaugiuosi, kad 1991-1995 metais teko dirbti pirmojoje miesto Taryboje. Buvau pirmininko, Vytauto Čepo, pavaduotoja. Man tie metai davė labai daug jau vien todėl, kad teko bendrauti su įvairių profesijų žmonėmis. Labai išsiplėtė akiratis. Juk prokuratūroje mačiau tiktai tamsiąsias gyvenimo puses. O čia atsivėrė visos šviesiosios su visomis varsomis ir atspalviais. Kadangi turėjau patirties, dažnai tekdavo vesti tarybos posėdžius. Buvau deleguota į Baltijos miestų sąjungos komitetą. Jame daug teko bendrauti su užsieniečiais. To rezultatas - įsteigtas moterų rotariečių klubas "Aditė". Tai aš, drįstu sau tą garbę prisiskirti, buvau "Rotary" klubų Lietuvoje populiarintoja. Beje, teko daug juridiškai paklapatuoti, kad tas klubas "Aditė" būtų įregistruotas. Visur susidurdavau su nuostabos kupinomis akimis ir galvų kratymu: visame pasaulyje rotariai yra tik vyrai. Pavyko įtikinti, kad nieko nenutiks, jei kilnia veikla užsiims ir moterys. Dabar garsėjame kaip apygardoje geriausiai dirbantis klubas. Kai danai tai įvertino, nusprendė, kad Lietuvos rotariai gali veikti savarankiškai. Tuo tikslu buvo įsteigtas "Rotary" Lietuvos komitetas, ir jam jau treti metai tenka vadovauti man. O tai reiškia, kad visas laisvalaikis skiriamas organizaciniams reikalams. Manau, kad pats laikas vadovą keisti.

Jubiliatės norėčiau pasiteirauti ir apie šeimą.

Deja, esu išsituokusi. Mano šeima - nuostabi 21 metų duktė ir tėveliai Šakiuose. Džiaugiuosi, kad su dukra, kaip mane su tėvais, sieja gilūs emociniai ryšiai. Su dukra, kuri Vilniaus universitete studijuoja archeologiją, kasdien kalbamės telefonu po keletą ir keliolika kartų.

Kai pradėjote dirbti vyriausiąja prokurore Palangoje, gal šiame kurorte ir apsigyvenote?

Ne, tebegyvenu Klaipėdoje. Kasdien automobiliu važinėju į Palangą ir atgal. Labai mėgstu tą keliolikos minučių kelią, kai mintyse susidėstau dienotvarkę ar vakare apmąstau viską, kas per dieną nuveikta ar nespėta.

Kokį automobilį vairuojate?

Asmeninį, "Mazda". Esu vairuotoja "su stažu". Tai tėvelis mane, septyniolikmetę, pasodino prie zaparožiečio vairo, vėliau - prie moskvičiaus. Esu išbandžiusi įvairių markių automobilius.

Kaip jaučiatės atšventusi jubiliejų?

Puikiai. Man visada atrodo keista, kai moterys geru tonu laiko slėpti savo metus. Gal ir todėl, kad dirbu vyrišką darbą, aš to niekada nedariau. Yra tiek, kiek yra. Džiaugiuosi, kad dirbdama vyriškoje profesijoje iki galo neišbarsčiau moteriškumo. Ir aš visam gyvenimui liksiu prokurorė. Man nebūtų priimtina baigus prokurorės karjerą kabintis į advokatūrą - tiesiog prigimtis neleistų ginti nusikaltėlius.