Profesorius A. Matulionis - autografų medžiotojas

Azartas ir išliekamoji vertė

Ką mokslininkui duoda šis pomėgis? „Kolekcionavimo džiaugsmą, medžiotojo azartą, na ir prisiminimų šūsnį apie tuos žmones, su kuriais teko susitikti, susipažinti ar artimiau bendrauti, - aiškina A. Matulionis. - Juk daug žmonių ką nors renka, vienaip ar kitaip tenkina savo norą turėti tai, ko neturi kiti, kas širdžiai malonu. Žmogus yra egoistas, mėgsta kuo nors išsiskirti. Šitas „išsidirbinėjimas“ pirmiausia yra malonumas man pačiam, antra vertus, mano surinktų autografų kolekcija, manyčiau, turi ir išliekamąją vertę. Gal mano vaikams ir anūkams ji neatrodys saugotina relikvija, bet Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejui ji praverstų“. Tad profesorius turi vilties, kad jo kolekcija, kurią sudaro knygos, plokštelės, lankstinukai, spektaklių bei koncertų programėlės ir kt. gali tapti įdomiais, kultūros istoriją menančiais eksponatais. Mokslininkas žada netolimoje ateityje, kai nebeskaitys paskaitų studentams ir turės daugiau laiko, parašyti iliustruotą knygą apie autografų kolekcionavimą, kurioje būtų į šį pomėgį pažvelgta mokslo aspektu, panagrinėti techniniai dalykai ir kt. A. Matulionis tvirtina, kad tikrieji ir ilgiausiai išsilaikantys autografai turi būti parašyti pieštuku. Mat rašalas turi savybę išblukti, o flomasterio brūkštelėjimas irgi neamžinas. Būsimosios knygos autorius pasišovęs aprašyti įdomesnius epizodus apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis buvo gauti įžymybių autografai.

Kaip greitai galime sulaukti tokios įdomios knygos? „Dabar esu laisvesnis žmogus, atsisakiau savo administracinių pareigų, esu viso labo vyriausiasis mokslo darbuotojas, džiaugiuosi keturiais anūkais, turtinga kolekcija ir gyvenimu. Tad knygą apie autografus rašyti, ko gero, pats laikas“, - žada kolekcininkas.

Grįžta prisiminimai

A. Matulionis yra prezidento Algirdo Brazausko bendražygis, kurį laiką dirbęs Prezidentūroje jo padėjėju švietimo, mokslo kultūros ir religijų klausimais. Tad jam ypač brangus šio iškilaus žmogaus autografas, juo labiau kad prezidentas 1995 m. vasario 23 d. savo ranka taip ir užrašė: „Mielam bičiuliui ir bendražygiui Arvydui...“

Taip pat mokslininkui labai brangūs yra ir vieni pirmųjų autografų, kuriuos ant jam padovanotų knygų parašė jo tėvas žinomas miškininkas Algirdas Matulionis. „Pernai tėvui būtų sukakę 100 metų ir Noreikiškėse susirinko visos Lietuvos miškininkai veteranai. Ten ant mano tėvo atminimui skirtos knygutės surinkau to iškilmingo renginio dalyvių, miškų urėdų bei girininkų autografų. Esu įsitikinęs, kad ši profesija yra viena iškiliausių, nes jie šimtmečiais augina ir prižiūri medžius. O kokia gi Lietuva be ošiančių miškų, ąžuolynų“, - pasakoja autografų rinkėjas.

Laisvalaikis skirtas muzikai

Vilniaus universiteto Sociologijos katedroje sutiktas profesorius parodė naują maestro Virgilijaus Noreikos išleistą albumą, kuris kol kas dar be autografo. Šiaip jau šio iškiliausio lietuvių tenoro autografų ant įvairių programėlių ir net koncerto bilieto kolekcininkas turi nemažai. Mat A. Matulionį labai dažnai galima sutikti filharmonijoje ar kitose koncertų salėse vykstančiuose koncertuose, o su daugeliu muzikų jis tapo bičiuliais. „Pirmoji pažintis su mūsų krašto įžymybėmis dažnai ir prasideda nuo to, kad aš prieinu po koncerto ir paprašau autografo, - pasakoja melomanas ir akcentuoja, kad muzikų ar artistų nevalia trukdyti prieš jų pasirodymą. Mat tokią vertingą pastabą jis yra gavęs iš pasaulinio garso lenkų kompozitoriaus ir dirigento Kšyštofo Pendereckio. „Gerai pažįstu mūsų didžiųjų koncertų salių bei Operos ir baleto teatro užkulisius, nes ten po pasirodymų ir tenka „medžioti“ įžymybes. Be to, reikia takto ir išlaukti tam tikrąmomentą, bent jau tiek, kad spėtų žmogus persirengti. Mat kartais gali pakliūti į tokią nemalonią situaciją, kai atlikėjas, pavyzdžiui, tuo metu maunasi kelnes“, - kvatoja.

Beje, A. Matulionis yra ištikimas visų keturiolikos Vilniuje vykusių „Didžiųjų muzikų paradų“ žiūrovas ir jų dalyvių autografų rinkėjas.

Parašai ant lubų

Kokia buvo pati seniausia A. Matulionio su autografu gauta knyga? „Tai, ko gero, dar 1957 m., kai mano dėdė iš mamos pusės panevėžietis dailininkas Kazimieras Naruševičius padovanojo knygą iš kelionių po Suomiją su gražiais palinkėjimais ir autografu, - prisiminė mokslininkas. - O mintis rimtai kolekcionuoti atsirado tokiomis gal keistokomis aplinkybėmis. Bene prieš keturis dešimtmečius su draugais mūsų namo rūselyje, kuriame buvo išmūrytas židinys, šventėme Rygoje apgintą mano disertaciją. Tuomet po smagaus pasisėdėjimo kažkas sumanė parašyti palinkėjimus ir pasirašyti ant ten sumūrytų plytų. Iš pradžių nebuvo kuo rašyti, bet pravertė moteriškių turėti lūpų dažai. Nuo to laiko parašų pradėjo daugėti ir dabar jau išrašinėtos ne tik sienos, bet ir lubos“, - šypsodamasis pasakojo profesorius.