Prisišvilpavęs režisierius Algimantas Puipa

- Buvo linksma matyti pranešimus apie jūsų parodą pramogų skiltyse akcentuojant žmonos aktą, nuo kurio viskas ir prasidėję. Šiame kontekste derėtų klausti, ar Janiną Lapinskaitę tapėte iš natūros ar iš atminties?

- Iš atminties, nes daugiau neprireikė, neberizikavau. (Juokiasi.) Kaip sako klasikai, jeigu moki piešti žmogų, moki piešti viską, o aš moku dar labai nedaug.

- Tai, kad ryžtatės parodyti savo tapybą platesnei auditorijai, sakytų, kad nemokša nesijaučiate. Galbūt kas nors iš dailininkų spėjo juos įvertinti?

- Labai atsargiai, labai geranoriškai. Man patiko muziejaus direktorės Reginos Lopienės moteriška pastaba: "Manau, kad tavo ranka po poros metų sutvirtės..." Daugelis kūrybos žmonių, eidami į gyvenimo saulėlydį, mėgina tapti Renesanso žmonėmis: paišyti, rašyti atsiminimus, bandyti jėgas kitose meno srityse. Dailininkas Algimantas Kuras yra sakęs, kad tapymas yra labai graži būsena, tapymas kaip švilpavimas.

- Jums irgi?

- Labai džiugi būsena. Kai pieši medį ir tau nesiseka, nes neturi amato technikos, tada jį išpaišai kaip moki ir mentele užbrauki per kelias vietas - šit jums ir vėjas, šit jums ir ekspresija. Jeigu skvernu netyčia pertrauki paveikslą, vėl kita kokybė atsiranda. Žiūrėk, kaip gražu, kai sugadini. Pats sau atradau žaidimą.

- Kodėl mama jums planavo dailininko ateitį. Piešėte nuo vaikystės?

- Ne, ji tiesiog nenorėjo, kad išvažiuočiau iš Lietuvos, kad eičiau į tokią sritį, kaip kinas, kur pilna visokių pagundų. Ji linkėjo man ramaus gyvenimo...

- Bet kodėl, tarkim, ne kaip mokytojo, ne batsiuvio?

- Kadangi mama baigusi meno istoriją ir studentavimo laikais pati norėjo būti rašytoja, mus su broliu kreipė į menines sritis. Na, o piešimo pagrindai mano profesijos žmonėms yra reikalingi - daug dalykų tenka kadruoti, nusipaišyti kompozicijas, kurios padėtų susikalbėti su operatorium ir dailininku. Dirbdamas aš visą laiką apmesdavau eskizus, paskui pastebėjau, kad lyg ir išeina linija, na, ir pabandžiau... Gal mano protėviai ant uolų bus paišę bizonus?...

- Kuo skyrėsi jūsų ir brolio dailininko Audriaus Puipos charakteriai?

- Mes abudu turėjome gerą humoro jausmą, autoironiją ir galbūt tarp mūsų stiliaus yra šiokia tokia atitikmė: brolio kūryba kinematografinė, siužetinė, su literatūriniais pamąstymais, komentarais; daugybė mano filmų, kuriuos aš sukau televizijai, yra su neprofesionaliais aktoriais, kurių egzistavimas ekrane yra savaime vertybė, kaip pavyzdžiui, primityvioji dailė. Aš turiu omeny filmus "Ašarų pakalnė", "Velnio išvarymas iš Mykolų kaimo", kur aš žaidžiau kaimietiška tematika, kaip brolis mėgo žaisti valstietiškais siužetais savo grafikoje.

- Todėl ir rinkotės operatorius, kurių kameros - tapybiškos?

- Mano filmuose visi operatoriai gerai filmuoja. Vytautas Žalakevičius sakydavo: tu esi ne režisierius, o operatoriaus asistentas, tu aukoji vaizdui daugiau, negu reikėtų aukoti. Įdomu, kad tie patys operatoriai kitiems režisieriams visai kitaip filmuoja. Nesakau, kad blogiau, bet kitaip.

-...o kai vėl ima dirbti su jumis?

- Vėl gerai filmuoja. (Juokiasi.) Vienintelis operatorius, kurio niekaip negaliu įveikti, yra Viktoras Radzevičius, jis toks vizualus ir įtaigus, kad kartais iš tikrųjų dominuoja tokiame filme kaip "Vilko dantų karoliai", kur kiekvienas kadras - kaip paveikslas. Šiuo atveju ši dominantė visiškai pateisinama, nes filmas pagal dailininko Leonardo Gutausko autobiografinę knygą. Paskui Viktorą pastebėjo vienas prieštaringiausių lenkų režisierių Viktoras Grodeckis, ilgą laiką dirbęs Holivude, ir dabar jiedu neatsiejami draugai. Bendravimą su manimi galima laikyti pagalba neriant į kitus vandenis.

- Ar pasitikėjimas savimi nebuvo tas "pakeleivis", padėjęs sukurti beveik dvi dešimtis vaidybinių filmų?

- Kai po mūšio paklausia kokio nors didvyrio, kodėl jis nepabėgo kaip kiti, o puolė atsišaudyti, jis atsako, kad visi nesunkiai įveikė upę, o jis plaukti nemoka. Aš visą laiką jaučiau baimę, kad nedirbsiu, ir visą laiką galvojau, ką filmuoti. Yra graži Andrejaus Tarkovskio frazė: jeigu naktį pakeltas negalėtum išvardyti dešimt siužetų filmams, tu - ne režisierius. Man visą laiką padėjo, kad aš bendrauju su literatūra, renkuosi idėjas iš gerų rašytojų.

- Kai stojo kino sausmetis, šita baimė turėjo jus užgraužti...

- Man tiesiog labai sekėsi, ypatingai sekėsi, kai visiems nesisekė. Kai žlugo Tarybų Sąjunga ir Lietuvoje kino finansavimo nebuvo, staiga atsirado mano mokslo laikų draugas kazachas Maksas ir pasisiūlė finansuoti du filmus, kokius aš noriu; pasirodo, jis važinėjo po visą buvusią sąjungą ir daugeliui tai siūlė, bet niekas juo nepatikėjo. Už jo pinigus pastačiau "Kelionę į Tadž Mahalą" ir "Ir ten krantai smėlėti" pagal Juozo Apučio noveles. Paskui netyčia nuėjau į televiziją dėl F.Kafkos "Proceso" ir pasilikau penkeriems metams, kol susiformavo bent kokia kino finansavimo nepriklausomoje Lietuvoje vizija. Per tą laiką, kol visi tylėjo, mes su Šarūnu Bartu, kurį finansavo Europos prodiuseriai, daugiausia dirbome.

- O paskui daugiausia dirbote taip pat, nes jums, kaip vienam garsiausių režisierių, pavykdavo gauti finansavimą, o kitiems ne?

 - Vienu metu buvo tokia tendencija, bandymas šią mintį akcentuoti. Kadangi Lietuvoje beveik nėra kino dramaturgijos ir režisieriai scenarijus rašo patys, jų atžvilgiu esu viena kartele aukščiau, nes aš imuosi literatūros. Ir kai vyksta atranka, ką finansuoti, vis tiek tavo situacija geresnė, pati literatūra tau padeda. Kita vertus, jei kas trejus ketverius metus statai filmą, tai tuos trejus ketverius metus stato kas nors kitas. Nemanau, kad aš kažkam trukdau, ypač dabar, kai visas fondas atiduotas debiutams, jaunimui.

- Bet kuriate juos nešiuolaikiniais tempais. Jau treti metai, kai laukiame nesulaukiame filmo pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną "Miegančių drugelių tvirtovė".

- Tai, kad jį kuriu ilgai, ne mano kaltė. Iš tikrųjų dirbu greit. Yra režisierių, kurie prie vieno filmo dirba po 5-8 metus, kaip Rusijoje Aleksejus Germanas. Mano asmeninis rekordas - nekalbu apie kokybę, filmo vertę - "Dievų miškas", kurį teko pastatyti per mėnesį žiemos sąlygomis, su masinėmis scenomis, filmuojant po tris dideles scenas kasdien. Tada sumečiau, kad dar turiu energijos. Na, o filmas stringa tik dėl finansavimo: šiek tiek duoda pinigų vienais metais, šiek tiek - kitais, dabar vėl gavau truputį, kad užbaigčiau.

- Neveda iš kantrybės tokia sistema?

- Žinoma, ji labai pavojinga: ir aktorės gali tapti nėščios, ir emigruoti kažkas, užimtas filme, kita vertus, ta pauzė padeda permąstyti scenarijų ir pasiruošti kitam etapui.

- Jaučiate, kokią įtaką jūsų filmų stilistikai padarė kartu su jumis dirbanti žmona?

- Keliuose moteriškuose filmuose jos pagalba buvo ypač didelė. "Nuodėmės užkalbėjime" mes daugiau bendravome su J.Ivanauskaite, Janina buvo antroji režisierė, daugiau užimta gamybiniais reikalais; šitame filme, kur ji taip pat antroji režisierė, ji ir vaidina, nors tai nebuvo planuota, ji ir yra viena iš scenarijaus autorių, nors ir nenori to pasakyti. Mes dirbome kartu prie literatūrinio pagrindo, aš rašydavau, paskui duodavau jai peržiūrėti ir ji dažnai sakydavo, kad šitaip moteris nesielgia, šitaip moteris nemąsto, šito pasakyt negali, šita situacija dirbtinė. Gerai, sakau, padaryk savo versiją, pasižiūrėsim, kuri geresnė. Šitaip mes per filmą ir bendravome.

- Filmo kūrimas padėjo pažinti moterį?

- Iš principo mane sužavėjo tas pasaulis, kurio aš nepažįstu. Nežinau, kaip klostysis mano kūrybos reikalai, bet norėčiau dar grįžti prie moteriškos temos. Esu atradęs vieną fantastišką rašytoją, kurios beveik niekas nežino - Vaidą Blažytę. Ji labai jauna ir jau parašė du romanus. Kai ji dar mokėsi Muzikos akademijoje vadybos, atnešė kažkokį savo darbelį ir aš pasakiau, kam man duodi tuos rašinėjimus, esi vadybininkė, skaičiuok pinigus ir nelįsk, kur tau nereikia... Paskui iš nuotraukos knygos viršelyje supratau, su kuo taip šiurkščiai kalbėjau. Pasirodo, ji jau tada buvo rašytoja. Su malonumu perskaičiau jos naują romaną - toks bergmaniškas, pagal jos metus - sudėtingas kūrinys. Jis vis guli ant mano stalo, nežinau, kas bus toliau...

Parengta pagal dienraštį "Respublika"