Prisipažinti, kad sergi - nėra lengva

Ieva beveik metus gyvena Jungtinėje Karalystėje, kur studijuoja aktorinio meistriškumo magistrantūroje. Tačiau kovo mėnesį mokslo metai buvo sustabdyti dėl koronaviruso. Ieva neslepia, kad tuo metu Anglijoje tai buvo nepopuliarus sprendimas.

Tačiau pamačiusi, kaip į viruso grėsmę reaguojama Lietuvoje, jauna moteris nusprendė nebelaukti planuotos kelionės namo per Velykas ir bilietą nusipirko jau kitai dienai.

Kalbėdama su „Vakaro žiniomis“ Ieva neslėpė, kad buvo labai sudėtinga po ilgo laiko pamatyti tėvus, bet nepulti jiems į glėbį. Mat nors Anglija tuo metu dar nebuvo įtraukta į pavojingas šalis, sąmoninga jauna moteris nusprendė izoliuotis.

Tad užsidariusi savo kambaryje stengdavosi kuo dažniau dezinfekuoti rankas, valgė iš atskirų indų. Ieva tikėjosi geriausio, tačiau galiausiai sužinojo, kad grėsmingas virusas, jos neaplenkė.

- Kokie buvo pirmieji simptomai, kurie privertė susimąstyti, kad galite būti užsikrėtusi koronavirusu? - „Vakaro žinios“ paklausė aktorės Ievos Labanauskaitės.

- Parskridau kovo 14-ąją. Lietuvoje mus pasitiko savanoriai, visiems matavo temperatūrą. Mačiau, kad vieną atvykusį žmogų išvežė su greitąja.

Mums buvo išdalinta atspausdinta informacija, kur buvo parašyta, kad reikia kiekvieną dieną matuotis temperatūrą. Tai dariau po kelis kartus per dieną. Maždaug po 4-5 dienų temperatūra pakilo iki 37,2.

Prasidėjo sloga, bet pagalvojau, kad tiesiog peršalau dažnai būdama prie atdaro lango. Praėjus slogai, maždaug po 3 dienų, prasidėjo labai stiprus galvos skausmas. Niekuomet tokio nebuvo. Tai buvo pirmasis ženklas, kad sergu koronavirusu.

Dar po kelių dienų pastebėjau, kad nejaučiu skonio ir kvapų. Apie tai papasakojau tėvams ir sužinojau, kad tai gali būti dar vienas iš koronaviruso simptomų.

- Ar skambindavo specialistai pasiteirauti, kaip jaučiatės?

- Nebuvo jokio bendravimo. Visą tą laiką niekas man neskambino. Kai nusprendžiau ieškoti pagalbos, jau veikė karštoji linija, tačiau paskambinus ten, išgirdau, kad mano simptomai neatitinka atvejo apibrėžimo.

Tuomet kreipiausi į greitąją pagalbą ir nupasakojau situaciją. Dispečerė nenorėjo siųsti man pagalbos, tačiau po ilgų įtikinėjimų galiausiai sutiko. Po dviejų valandų atvyko greitoji ir buvau nuvežta į Vilniaus Santaros klinikas.

Ten kelias valandas reikėjo laukti bendroje patalpoje su panašiais ligoniais. Šalia mačiau daug aiškesnius simptomus turinčių žmonių: kosinčių, dūstančių, buvo sutuoktinių pora, kurių vienam jau patvirtintas virusas, o kitam pasireiškę simptomai.

Po patikrinimo viskas vyko sklandžiau. Gavau atskirą palatą izoliuotis ir po mažiau kaip paros buvo aiškus tyrimo rezultatas. Tada buvau perkelta į sergančiųjų palatą. Čia paimtas kraujas tyrimui, kasdien matuojama temperatūra, taip pat padaryta plaučių nuotrauka dėl pneumonijos simptomų. Po kelių dienų, praleistų Santaros klinikose, grįžo skonis ir kvapas.

- Kokios mintys aplankė, išgirdus, kad jums nustatyta COVID-19 infekcija?

- Kai į patalpą įėjo kosmonautą primenančiu kostiumu vilkintis medikas ir pasiteiravo, ar norėčiau namo, apsidžiaugiau. Tačiau tada jis pasakė, kad testas visgi teigiamas. Susirūpinau, kaip viskas bus.

Bet gavau visą reikalingą informaciją ir pagalbą. Po keturių dienų ligoninėje smarkiai padaugėjo pacientų. Todėl mane buvo nuspręsta perkelti į kitas izoliacijos patalpas, nes mano simptomai buvo lengvi ir papildomos priežiūros nereikėjo. Mane perkėlė į patalpas Vasaros gatvėje.

- Apie išgirstą diagnozę paskelbėte viešai. Tam prireikė drąsos?

- Turiu prisipažinti, kad nebuvo lengva. Bet manau, kad kuo daugiau žmonių turi sužinoti apie tai, jog koronaviruso simptomai nebūtinai yra ryškūs. Todėl ir jaučiantis gerai labai svarbu laikytis karantino rekomendacijų ir saviizoliacijos. Jausmas, kad turiu apie tai pasakyti buvo stipresnis už baimę.

Nors ir sulaukiau įvairių komentarų bei reakcijų. Buvo tokių, kurie sakė, kad be reikalo grįžau į Lietuvą, kad atvežiau virusą.

- Po to, kai jus perkėlė į Vilniuje, Vasaros gatvėje, esančias Psichikos sveikatos centro patalpas ir jūs viešai papasakojote apie ten tvyrančią netvarką, jau kitą dieną buvote perkelta į viešbutį. Nors prašėte tik dezinfekcinio skysčio paviršiams valyti.

- Sulaukiau nemažai reakcijų ir pamokymų, kad reikia džiaugtis viskuo, ką valstybė duoda. Sutinku ir esu dėkinga, kad turiu galimybę apsaugoti savo artimuosius namuose.

Mane nustebino situacijos pasikeitimas. Santaros klinikose manimi rūpinosi, nuolat domėjosi specialistai. Kai iš klinikų atvežė į Vasaros gatvę, paleido šalia tvoros, kur pasitiko apsauginis.

Jis nuvedė prie durų, bet į vidų su manimi nėjo, nes negalima. Viduje nebuvo jokio personalo, tik žmonės, kurie ten gyveno jau savaitę. Sąlygos, švelniai tariant, nebuvo pačios geriausios. Kai suradau savo palatą, supratau, kad čia dar neseniai gyveno žmonės - patalynė buvo sujaukta, ant stalo gulėjo maisto likučiai. Nusprendžiau paviešinti situaciją.

Jau kitą dieną buvome pervežti į viešbutį, kur dabar visi gyvename. Tai viršijo lūkesčius, nes situaciją paviešinau tik dėl antisanitarinių sąlygų. Visa kita buvo ir Vasaros gatvėje: stogas virš galvos, lova, maitinimas.

- Ką patirtis sergant koronavirusu pakeis jūsų gyvenime?

- Dabar sveikata puiki ir jokių simptomų nebeturiu. Tad jau šį penktadienį man bus atliktas tyrimas dėl koronaviruso. Jeigu testas bus teigiamas, liksiu izoliacijoje dar 14 dienų.

Jeigu testas bus neigiamas, bus atliekamas pakartotinis testas. Jeigu neigiamas bus antrą kartą, būsiu laikoma pasveikusia ir keliausiu namo. Žinoma, stengiuosi neprarasti savo įgūdžių, įkūriau studiją „Karūna“ - pasislėpusi už užuolaidos kuriu įvairias istorijas.

Šį laiką priėmiau kaip dvasinę kelionę, kurioje turiu galimybę susitiksi su savo mintimis ir jausmais. Šis atsiskyrimas, izoliacija yra labai keisti, nes nuo tavęs nieko nepriklauso. Negaliu išeiti į lauką.

Tai leido susimąstyti, koks svarbus žmogui yra bendravimas. Kokie, vis dėlto, esame vieni kitiems svarbūs. Ne darbas ir nuolatinis bėgimas yra svarbu. Pasirodo, šioje žemėje mes susitikome bendrauti ir vienas kitam skleisti atjautą. 

Informacija

„Vakaro žinios“ bandė išsiaiškinti, ar tikrai iš Santaros klinikų nors ir su lengvais simptomais, tačiau dar sergantys pacientai yra išleidžiami ir pamirštami. Panašu, kad I.Labanauskaitė prisidėjo prie teigiamų pokyčių.

Mat kaip informavo Santaros klinikų atstovė Jolanta Normantienė, pacientai į Vasaros gatvėje esančias patalpas daugiau nėra keliami. O tokių izoliuotų, su lengvais simptomais, pacientų gyvenimo sąlygomis turėjo pasirūpinti juos priėmusi įstaiga, o jų sveikatos būklę prižiūrėti šeimos gydytojai nuotoliniu būdu.