Priešnuodis Vakarų kvailybei yra

Dalia Urbanavičienė yra aplankiusi kiekvieną Lietuvos piliakalnį. Vietoj suregistruotų 840 radusi dviem dešimtimis daugiau. Radusi, kokia graži ta mūsų Lietuva. Ir kokia apsileidusi Lietuva - prie kai kurių piliakalnių tekę irtis šabakštynais. Radusi, kiek daug gražių žmonių gyvena kaime. Jiems nereikia aiškinti, kad etninė kultūra - tai gyvastis tautos. Kad ją praradus tauta taptų neatspari svetimoms įtakoms. Bet kokiam užkratui, bet kokiai Vakarų peršamai kvailybei ar pseudovertybei. Etnomuzikologė D.Urbanavičienė vadovauja prie Seimo veikiančios Etninės kultūros globos tarybai, yra Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė. Vakar ji dalyvavo Rasos šventėje Verkių rūmų parke Vilniuje.

- Gaila, - sako ji, - kad ši šventė daugiau išvirtusi į prekybą alkoholiu, nors Rasos šventės papročiais mes unikalūs Europoje. Buvau kitose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, ten apsiribojama laužais. Tiesa, ir pas mus yra nemažai tokių, kurie įsivaizduoja, kad Joninės - tai Jonų pagerbimas. Tik pakliuvę į tikrą, senosioms tradicijoms atliepiančią šventę, supranta jos tikrą žavesį. Verkių parke jau tryliktą kartą susirenka tūkstančiai ir nėra jokios prekybos alkoholiu, kokį girtą žmogelį pamatyti - retenybė. Nors žmonės linksminasi iki 3 valandų nakties, suėję būreliais su draugais, su šeimomis, žinodami, kad gali atsinešti maisto ir vaišintis ant žolės tarpusavyje. Nori - eini ir šoki aplink laužą, nori - eini arbatos gerti, iš žolynų burtis, kupoliauti; labai gražu, kai nutįsta eisena su deglais upės link, kai dainuojama prie vandens, plukdomi vainikai...

- Kadaise J.Basanavičiaus premijos laureatė etnologė Irena Čepienė, dalyvavusi tarybos veikloje, apmaudžiai kalbėjo apie bergždžias pastangas paveikti valdininkų sprendimus etninės kultūros atžvilgiu. Galbūt pagaliau tarybos įtaka pastebimai kilstelėjusi?

- Manau, kad taip. Registruodami savo siūlymus, registruojame ir atoveiksmį - atsižvelgiama į juos ar ne, ar atsižvelgiama iš dalies. Galima pastebėti, kad jau apie 60 proc. atvejų būname išgirsti. Bandome įpiršti, kad nacionalinis transliuotojas daugiau rodytų etnokultūrinių, iš archyvų ištrauktų laidų. Neregėtas dalykas - šiemet per folkloro festivalį „Skamba skamba kankliai“ sulaukta net ne vienos, o dviejų tiesioginių transliacijų. Didelis laimėjimas - ir ne darbo diena tapusios Kūčios. Dabar bandome pasiekti, kad laisva diena taptų Vėlinės. Pernai lapkričio 1-oji buvo ketvirtadienis, Visų šventųjų diena, ir žmonės bėgo į kapus, nors tai labiau tiktų daryti per Vėlines, kurių tradicija Lietuvoje yra labai stipri ir kuria mes taip pat esame unikalūs Europoje. Reikėtų paremti tradiciją - sudaryt sąlygas, kad žmonės galėtų pervažiuot per Lietuvą, su giminėm susitikt, aplankyt artimųjų kapus.

- Sakoma, kad Lietuvai ir taip nėra lygių pagal švenčių dienas.

- Nieko panašaus. Prieš siūlydami įteisinti Kūčias kaip ne darbo dieną žinojome mitą, kad neva daugiausia švenčiame ir poilsiaujame Europoje, tad ėmėmės skaičiuoti. Susirinkau duomenis iš interneto: paaiškėjo ne tik tai, kad mes šiuo atžvilgiu esame treti ar ketvirti nuo galo, bet ir tai, kad turim tokių švenčių, kurios, sutapusios su šeštadieniu ar sekmadieniu, nekompensuojamos papildoma poilsio diena. Tėvo ir Motinos diena, sakysim, įskaitoma į švenčių dienas, nors tai yra sekmadienis. O užsieny yra labai daug, tarkime, privalomų laisvų pirmadienių, daug švenčių, kurios niekur neprapuola. Pagal naują tyrimą dėl šių metų situacijos mes nuo galo kiek pasistūmėjome vidurio link, bet vis tiek likome tarp mažai švenčių turinčių šalių.

- Kaip atsižvelgiama į jūsų kreipimusis etninės kultūros globą padaryti Vyriausybės programos dalimi?

- Visąlaik bandome tai daryti. Deja, ir 2010 metų Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse etnokultūros, galima sakyti, nėra, ji tik probėgšmais paminėta. Atrodo, tradicinei kultūrai turėtų būti daug erdvės Kultūros ministerijos parengtoje Regionų kultūrinės plėtros programoje. Deja. Apskritai regionas traktuojamas kaip apskritis, nors etnografiniai regionai kultūriškai yra žymiai svarbesni dariniai; ten apie juos net neužsiminta.

- Na, jei ne jūsų atkaklumas, ir Tarmių metus matytume kaip savo ausis.

- Dvejus metus siūlėme, dešimt ar penkiolika raštų rašėme, priemonių planą parengėme, bet pradžioje kaip į sieną atsimušinėjome. Galų gale jis buvo patvirtintas Vyriausybėje, tik viena bėda - be pinigų. Bet džiaugiamės ir tuo, kad pavyko, nors ir teko dukart rinkti parašus Seime. Nors, kai atėjo laikas balsuot, balsavo vienbalsiai. Dabar Seime radosi parlamentinės regioninės grupės, pradėjusios formuotis praeitos kadencijos pabaigoje. Dzūkijos bičiulių parlamentinės grupės dėka jau pateiktas siūlymas skelbti 2014 metus Etnografinių regionų metais. Reikėtų patobulinti ir etnografinių regionų žemėlapį, tik neturim pinigų. Greit už patalpas nebeturėsim iš ko mokėt: per krizę mums nukando daugiausia už visus - pusę pinigų.

- Koks nors iš medžio iškritęs pilietis galėtų priešgyniauti: kodėl reikėtų jums pridurti, kai ir muziejininkai, ir bibliotekininkai vos suduria galą su galu...

- Etninė kultūra apima daugybę gyvenimo sričių. Tai nematerialusis paveldas, čia viskas daug subtiliau nei, sakysim, materialaus paveldo srityje, kur egzistuoja griežti draudžiantys, ribojantys normatyvai. Čia nepriversi žmonių šokti, dainuoti, perimti, įsisavinti - čia tenka ieškoti kitokių metodų, per sklaidą, populiarinimą, vengiant kičo, kurio ir taip per akis sovietmečiu pridaryta. Ir skatinimą, nes neskatinant etninės kultūros klestės vartotojiška kultūra, komercija ir visas pasaulis bus mano namai. Tautinė savimonė yra be galo svarbu.

- Tautinė savimonė vertė jus reaguoti į Stambulo konvenciją dėl smurto prieš moteris šeimoje?

- Lyg ir graži intencija dėl smurto, tačiau prasikiša mintis, kad lyg ir reikia atsisakyti tradicinių moters ir vyro vaidmenų, tarsi tradicijos savaime būtų blogis. Lietuva Europoj, ko gero, buvo pati pažangiausia nuo viduramžių - pirmasis Statutas įtvirtino gana dideles moters teises: faktiškai ji galėjo ir savo turtą valdyti, galėjo ir atskirai nuo vyro gyventi, jeigu norėjo, net už jos atimtą gyvybę didesnė bausmė buvo, nes ji gyvybės nešėja ir panašiai. Kur pažiūrėsi per tautosaką, per dainas - niekur nėra propaguojamas smurtas prieš moterį, šeimoje, atvirkščiai, išaukštinamas vyriškumas ir moteriškumas, kosmologiniais simboliais „saulė motulė“, „mėnuo tėvulis“, „ąžuolėlis“, „liepelė“ nusakomas kiekvienos lyties žavesys. Smurtas yra socialinių reiškinių, bet ne tradicijų pasekmė. Susidaro įspūdis, kad ateina tradicinės šeimos nuvertinimo banga. Etnokultūrinis ugdymas sakytų, kad graži bičių gyvenimo schema veikia ir visuomenėje: pirma šeima, paskui giminė, paskui bendruomenė, paskui tauta. Kol koreliai gyvuoja, struktūra yra stipri, o kai tik pradeda byrėti...

- Kokio atsako sulaukė jūsų siūlymas pakelti tautos patriarcho J.Basanavičiaus premijos prestižą?

- Nuo pat pradžių tarybos nariu buvęs šviesaus atminimo Marcelijus Martinaitis nuolatos akcentuodavo, kad smunka J.Basanavičiaus premijos statusas. Anksčiau buvusi tarsi vieno lygmens su nacionalinėmis premijomis, ji paskui sumenko, paseno nuostatai, nebuvo matyti skaidrumo. Nežinoma, kokie kandidatai buvo pateikti, kodėl jie atmesti. Ji buvo net pradėta dalyti, lyg nebūtų verto vieno laureato. Ilgai diskutavę nusprendėm siūlyti valstybinę premiją keisti į nacionalinę, sulyginant ir jų vertes, įteikiant ją, kaip ir derėtų, Vasario 16-ąją. Pateikėm siūlymą ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, ir Vyriausybei, bet atsakymą gavome iš Kultūros ministerijos: ministerija pati rengs nuostatus ir galbūt atsižvelgs į mūsų siūlymus. Neaišku, kiek laiko rengs, ar nenutęs dešimtmečiais. Luktelsim.

- Kaip etniniam lavinimui sekasi irtis į mokyklų klases?

- Etninės kultūros draugija kartu su taryba yra parengusi etninės kultūros programas mokykloms, švietimo ministro jos buvo patvirtintos, bet esmė ta, kad ministerija nesutinka, kad tai būtų atskiras privalomas dalykas, kol kas tai veikia kaip teisė, kaip pasiūlymas, kaip galimybė. Ministerijos argumentas: o kas mokys, pradės mokyti bet kas ir net atgrasys. Kadangi buvau šių programų rengimo vadovė, daug kur jas pristatinėjau ir itin daug girdėjau mokyklų direktorių klausimų, iš kur imti specialistų, iš ko pasimokyti. Norėdami išsiaiškinti, kiek yra etnokultūros mokytojų, išsiuntinėjom anketas ir nesakau, kad jau viską susirinkome, bet apie 300 pedagogų tikrai turime. Yra aiškių židinių, mokyklų, kur etnokultūrinis ugdymas senokai plėtojamas; jos galėtų tapti centrais, kur patyrimo galėtų semtis tie, kurie jo ieško. Gaila, aukštojo mokslo reforma nepalanki tokio tipo specialybėms. Tarkim, Vytauto Didžiojo universitete buvo beuždarą Etnologijos katedrą, bet mums pavyko pasiekti, kad dešimt vietų subsidijuotų valstybė. Manau, kad etnokultūros specialistų rengimas turėtų būti valstybinis reikalas.