Prezidento mama tėtį sužavėjo įspūdingais plaukais

Visą praėjusį savaitgalį A.Nausėda praleido Vilniuje, kur dalyvavo prezidento inauguracijos šventėje.

„Buvo gražu. Dalyvavau visur – Seime, bažnyčioje. O vakare į Prezidentūros kiemelį susirinko tokia galybė žmonių. Ir aš sutikau daugybę seniai neregėtų pažįstamų. Paskui grįžome pas Gitaną į namus, trumpai šnektelėjome, nes jis jau buvo pavargęs.

Tiek visko įvyko! Dar praėjo per mažai laiko, kad galėčiau viską aprėpti, apgalvoti, įvertinti“, – kalbėjo A.Nausėda, vėl grįžęs į savo namus Klaipėdoje, kuriuos kadaise statė savo rankomis ir kur užaugo abu jo vaikai – sūnus Gitanas ir penkeriais metais vyresnė dukra Vilija.

Antanas Nausėda rugpjūčio 21-ąją švęs devyniasdešimtmetį.

Sūnus tėvui sakė, kad jau apžiūrėjo būsimus namus Turniškėse ir svarsto, ką į juos turės persivežti. Svarbiausia – knygos, kurioms dabartiniame šeimos name skirtas didžiulis vien knygų lentynomis apstatytas kambarys.

Iš Klaipėdos nesikraustys

A.Nausėda neplanuoja kraustytis pas vaikus į Vilnių: „Oi, ne, iš Klaipėdos niekur nejudėsiu, kol tik pajėgsiu vienas gyventi.“

A.Nausėda labai apgailestauja, kad sūnaus sėkme negali pasidžiaugti prieš penkerius metus mirusi jo žmona Ona Stasė Nausėdienė.

Jis tik labai apgailestauja, kad sūnaus sėkme negali pasidžiaugti prieš penkerius metus mirusi jo žmona Ona Stasė Nausėdienė.

Viena Nausėdų namo Klaipėdoje dalis – tarsi žiemos sodas

Čia įrengtas baseinėlis, kuriame plaukioja raudonos žuvys, trykšta fontano vanduo, pilna visokių augalų, kai kurios palmės jau remia lubas.

„Čia viskas žmonos sugalvota ir suprojektuota. Baigusi vidurinę mokyklą Kretingoje ji buvo įstojusi į tuometį Kauno politechnikos institutą ir norėjo studijuoti architektūrą, tačiau tėvai gyveno Darbėnuose ir išsigando, kad vienintelis vaikas bus taip toli. Prašė grįžti arčiau – ji paklausė ir įstojo į tuometinį Mokytojų institutą Klaipėdoje.

Bet savo svajonės nepamiršo. Kai 1955 metais gavome sklypą ir pradėjome statyti namą, ji nusprendė įkurti žiemos sodą su fontanėliu, viskam vadovavo“, – prisimena A.Nausėda.

Viena Nausėdų namo Klaipėdoje dalis – tarsi žiemos sodas.

Vyras džiaugėsi, kad po didžiulių išbandymų jaunystėje tolesnis likimas susiklostė palankiai: Mokytojų institute susipažino su savo būsimąja žmona.

Abu studijavo fiziką ir matematiką

„Ji man krito į akį, kai atvažiavo laikyti stojamųjų – turėjo labai gražius plaukus. Bet tuomet jai tik mokslai buvo galvoje – į mane nekreipė dėmesio.

 A.Nausėda labai apgailestauja, kad sūnaus sėkme negali pasidžiaugti prieš penkerius metus mirusi jo žmona Ona Stasė Nausėdienė.

Baigus mokslus ją paskyrė dirbti Vaiguvoje, tuomečiame Užvenčio rajone.

Aš tuo metu dirbau Klaipėdos radijo centre mechaniku. Mes susirašinėjome.

O 1956 metų kovą „susirašėme“, kaip tada sakydavo.

Gavome sklypą geroje vietoje ir ėmėme statyti namą – neturėjome jokių atostogų, visos vasaros – parduotos, nes amžinai reikėdavo kam nors skolas grąžinti. Jau pusšimtį metų čia gyvenu“, – pasakojo A.Nausėda.

Su sūnumi žaidė šachmatais

Šiuose namuose užaugo vaikai. Jo teigimu, sūnumi daugiausia rūpindavosi motina.

Ji dirbo mokytoja, namuose taisydavo mokinių sąsiuvinius, o Gitanas tuo metu šalia ruošdavo pamokas.

„Aš dirbau Celiuliozės gamykloje vyriausiuoju energetiku, pareigos atsakingos, bet vis vien ištaikydavau momentą ir parlėkdavau jo patikrinti.

Laisvalaikiu mes kartu žaisdavome šachmatais. Aš jam duodavau Michailo Talio, kitų didmeistrių knygeles ir nurodydavau, kokias partijas išmokti atmintinai.

Turėjau ketvirtą šachmatininko atskyrį, o Gitanas šešiolikos tapo Klaipėdos čempionu.

Prisimenu, sėdėdavau prie lentos, o jis vaikščiodamas diktuodavo ėjimus.

Jis dar lankė muzikos mokyklą, grojo gitara, nors aš norėjau, kad būtų akordeonistas, dainavo berniukų chore „Gintarėlis“. Buvo užsiėmęs.

Mokėsi gerai, tačiau įstoti į universitetą pirmaisiais metais po vidurinės baigimo nepavyko.

Tuomet sugrįžo į Klaipėdą, suradau jam darbą vaistų sandėlyje – ten dirbo valytoju, kroviku, šveitė tualetus.

Toks darbas nelabai jam patiko, todėl papildomai mokėsi matematikos ir kitais metais pradėjo studijas“, – prisiminimais dalijosi prezidento tėvas.

Patyrė daug baisumų

Jis neslepia, kad prieš rinkimų į prezidentus kampaniją sūnus iš anksto buvo perspėjęs, jog gali būti ir visokių apkalbų, ir purvo. Tačiau viskas vyko gana sklandžiai.

Devintą dešimtį baigiantis klaipėdietis džiaugiasi, kad sūnui neteko išgyventi tokių baisumų, kokius jam skyrė gyvenimas dar visai jaunam.

Viską sujaukė Antrasis pasaulinis karas.

A.Nausėda su tėvais gyveno pasienyje su Rytprūsiais, Būdviečių kaime netoli Tauragės.

1943-iaisiais, po pralaimėtų mūšių prie Kursko ir Stalingrado, naciai neteko daugybės karių, Vokietijoje ėmė trūkti darbo jėgos. Okupuotoje Lietuvoje imta rinkti jaunuolius darbams Vokietijoje.

„Man gyvenimas nelabai nusisekė. Keturiolikos buvau išvežtas iš tėvų namų. Atsidūriau Natkiškių kaime netoli Šilutės pas vokietę Bertą, jos vyras buvo žuvęs Afrikoje, moteris liko viena, o ūkis didelis.

Taigi jai skyrė dvi lenkes, prancūzų belaisvį ir mane – žąsims ganyti, kiaulėms šerti ir kitiems ūkio darbams.

1944 metų rugpjūtį buvo paskelbta evakuacija į Vokietiją.

Aš buvau aukštas, praaugęs kitus bendraamžius. Daugumą išvežė, bet Berta pasirūpino, kad mane paliktų.

Į du vežimus sukrovėme daiktus, viename – ji, kitame – aš. Mane ji aprengė savo mirusio vyro kostiumu, davė gerus batus, nes vaikščiojau su klumpėmis – mūsų šeima gyveno vargingai.

Norėjau bėgti pas tėvus, bet Berta tikino, kad visi nuo Raudonosios armijos bėga į Vokietiją, – ten ir susitiksime“, – prisimindamas menkiausias senos praeities detales dėliojo A.Nausėda.

Devintą dešimtį baigiantis klaipėdietis džiaugiasi, kad sūnui neteko išgyventi tokių baisumų, kokius jam skyrė gyvenimas dar visai jaunam.

Suėmė su „plechavičiukais“

Po penkių dienų kelionės jie pasiekė Frydlandą netoli Karaliaučiaus.

Vieną vakarą A.Nausėda liko vežime, o Berta nuėjo tvarkyti kažkokių reikalų.

„Mane apspito išvargę lietuviai, prašė leisti įsikibti į vežimą, kad būtų lengviau judėti. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai buvo vadinamieji plechavičiukai.

O gestapininkai gaudė generolo P.Plechavičiaus rinktinės kareiviukus, kurie iš Kauno ar Marijampolės bėgo į Vakarus.

Visus suėmė, susodino į mašiną. Nusivedė ir mane. Sakiau jiems, kad turiu saugoti vežimą, bet tai nepadėjo. Ir nuvežė visus į Štuthofo stovyklą. Išbuvau ten dvi savaites, tardė, nors buvau tik penkiolikos.

Įtikinau, kad mane suėmė nepagrįstai, bet nepaleido, perkėlė į darbo batalioną.

Aprengė kalinių drabužiais, kad atskirtų, įdavė kastuvą ir kirtiklį.

Iš viso surinko keturis ar penkis šimtus vyrų – lenkų, rusų, ukrainiečių, baltarusių. Atvežė prie Karaliaučiaus. Ten kasėme šešių metrų pločio ir pusketvirto metro gylio duobes, kad jų nepastebėję tankai įkristų.

Maitino labai blogai, miegojome nešildomose patalpose – visiškai išsekau, pirštus, kojas nušalau, dažnai pagalvodavau, ar liksiu gyvas“, – širdį draskančius prisiminimus liejo A.Nausėda.

Kartą jis pabandė pabėgti, bet vilkint kalinių uniformą tai buvo neįmanoma – žmonės baimindavosi padėti.

Po kelių dienų grįžo atgal. Paprastai dezertyrus sušaudydavo, bet jam kažkaip pavyko įtikinti valdžią, kad naktį išėjo atlikti gamtinių reikalų ir pasiklydo.

Tuomet jam paskyrė bausmę – nuplakimą.

Iš aštuonių kirčių A.Nausėda atsimena tik tris – po jų prarado sąmonę. O randai ant nugaros išliko iki šiol.

Matė klaikius vaizdus

1945 metų balandį darbo batalionas traukėsi į Šteteną. A.Nausėda pasinaudojo palankia situacija ir su dar keliais „plechavičiukais“ paspruko.

Tai, ką išvydo pakeliui, buvo tiesiog nesuvokiama: Rytprūsiuose namų rūsiai buvo pilni žmonių lavonų.

Rusų kariams buvo nurodyta mėtyti granatas per langus, o paskui dar paleisti seriją iš automatų – kad neliktų gyvų.

„Frontas jau buvo netoli Berlyno. Kokias dvi savaites užkasinėjome žmonių lavonus, gyvulių gaišenas. Klaiku, smarvė baisiausia“, – kalbėjo A.Nausėda.

Netrukus pabėgėliai susitiko su raudonarmiečiais, A.Nausėda pradėjo dirbti Dancige (dabar Gdanskas), ardė vokiškus fabrikus, o vėliau pabėgo į Lenkiją ir tapo policininku, nes jau mokėjo lenkiškai.

Kai po pustrečių metų jis grįžo į tėviškę, tėvai tiesiog nustėro, nes viltis, kad sūnus vis dar gyvas, buvo užgesusi. Per visą tą laiką jie iš jo nebuvo sulaukę jokios žinios.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę A.Nausėda su sūnumi buvo nuvykę į Buchenvaldą, Aušvicą, bet Štuthofe nesilankė: kadaise ten regėti vaizdai – žmonių žudymai, rūkstantys krosnių kaminai – pernelyg skaudūs.

Po sunkių metų šešiolikmetis tęsė mokslus Tauragės gimnazijoje.

Mokytojai nustėro išvydę sulysusį, sunkiai vaikščiojantį paauglį.

„Chemijos mokytojas ir Tauragės vaistininkas Cholšanskis kartą paklausė, kodėl taip keistai vaikštau.

Papasakojau, ką išgyvenau. Jis, žydas, irgi ten buvo, bet pasisekė išlikti gyvam.

Jis man davė daug vertingų patarimų, kaip atgaivinti nuo šalčio apmirusius pirštus ir kojas. Ir liepė daug sportuoti. Gyvenau prie stadiono – ėmiau nuolat lakstyti, žaidžiau futbolą. Kojos atsigavo“, – prisiminė A.Nausėda.

Sporto nepamiršo

Vyras sportuoja iki šiol. Keliasi anksti ir kokią šeštą valandą jau sėda ant dviračio.

Kai žmona dar buvo gyva, abu važiuodavo į mišką. Daug laiko užimdavo ir rūpinimasis namais – Nausėdų sodyba ne kartą buvo pripažinta pavyzdingiausia.

Dabar vakarais jis jau vienas vaikštinėja po apylinkes, kartais pasiima šiaurietiškas lazdas.

O kai atvažiuoja sūnus, jie moteris palieka paplūdimyje, o patys šnekučiuodamiesi keliauja pajūriu nuo Girulių iki pat Nemirsetos ir atgal – susidaro apie keturias dešimtis kilometrų.

„Labai malonu, kad žmonės sūnų išrinko prezidentu. Džiaugiuosi, bet kartu ir jaudinuosi: iki šiol jis gyveno laisvo žmogaus gyvenimą, o dabar tenka labai didelė atsakomybė ne tik už savo šeimą ir artimuosius, bet ir už Lietuvos žmones.

Tikiu, kad viskas bus gerai, – jis darbštus, atkaklus, užsispyręs, geraširdiškas, turi gerą galvą, yra tikras patriotas“, – Lietuvos prezidentu tapusiu sūnumi didžiavosi tėvas.